Sausio pradžioje „Globalios Lietuvos apdovanojimuose 2013“ A. Kavak iš prezidentės Dalios Grybauskaitės rankų gavo apdovanojimą už eksporto skatinimą, tarptautinių konferenciją organizavimą, lietuviškų produktų įvežimą ir reklamą, Lietuvos verslo tarybos įkūrimą.
– Atsiimdama prizą sakėte, kad lietuviams reikėtų pradėti keisti savo psichologiją. Ką turėjote omenyje?
– Lietuviai bijo pabandyti. Greičiausiai jų laisva dvasia yra nuslopinta baudžiavos, priespaudos ir okupacijos metų, kai kažkoks „ponas“ nurodydavo, ką daryti. Lietuviai turi būti ryžtingesni ir jiems pasiseks. Užėjus į parduotuves man kartais akys raibsta nuo lietuviškų gaminių gausos bei kokybės. Aš kalbu apie baldus, tekstilę, papuošalus, keramiką, kurie yra skoningi ir originalūs.
Norėčiau paskatinti lietuvius nebijoti įvežti daugiau įvairesnių prekių į JAV.
– Kaip prasidėjo Jūsų verslas JAV?
– Mano pirmas darbas Amerikoje buvo administratorės pareigos Pasaulio lietuvių centre Lemonte, po to dirbau reklamos dizainere amerikiečių laikraščių leidykloje, draudimo kompanijoje, gavau darbą tarptautinio transporto agentūroje, kur nuėjau kelią nuo klientų aptarnavimo iki departamento direktorės pareigų. Vėliau nutariau, kad geriau būti zuikio galva nei briedžio uodega, todėl pradėjau nuosavą verslą.
Prieš 15 metų. laikraščiuose buvo labai daug pasisakymų, kad JAV parduotuvėse galima nusipirkti lenkiškų, čekiškų, kiniškų ir kitų šalių produktų, tačiau nebuvo lietuviškų. Kodėl? Buvo svarstyta, kad galbūt jų negalima įvežti, gal yra kažkokių draudimų ar apribojimų.
Pradėjau tirti Food and Drug Administration (Maisto ir vaistų administracinės tarnybos - DELFI) dokumentus, kur susipažinau su maisto produktų importo reikalavimais bei apribojimais, kurie lietuviams buvo tokie patys, kaip ir kitoms tautoms. Nutarėme pabandyti.
Pirmiausia atvežėme Kėdainių konservų fabriko produkciją, kurią siūlėme parduotuvių vadybininkams. Jie dažniausia apie Lietuvą nieko nežinojo, įsivaizdavo, kad esame Rusija. Tačiau pamažu įsibėgėjome ir dabar, kai siūlome kitų šalių produktų, parduotuvių atstovai prašo būtent lietuviškų.
– Šiandien JAV parduotuvėms tiekiate apie 2 tūkst. lietuviškų maisto gaminių. Kas dar būtų patrauklu JAV pirkėjams?
– Dirbame su 47 Lietuvos įmonėmis, kurių prekes tiekiame tiek didiesiems JAV , tiek mažesniems nepriklausomiems prekybos tinklams, taip pat ir etninėms parduotuvėms. Tačiau nesinori, kad lietuviai apsiribotų tik maisto produktais, juk yra ir kitos gamybos šakos.
Amerikiečiai sako, kad jei nori gauti, visų pirma turi išleisti. Vadinasi reikia skirti lėšų rinkodarai, prekės ženklo įvedimui į rinką.
Pavyzdžiui gana brangioje firminėje rūbų firmoje „Flex“ radau gaminių su užrašu „Made in Lithuania“. Kas yra šių rūbų gamintojas? Kodėl bijo savo prekės ženklo reklamos?
Ne vienerius metus lenkai į JAV atveža gintaro gaminius. Tikrai nepasakyčiau, kad jų gintaras geresnis nei lietuvių, be to, lietuvių darbai man net įdomesni. „Nordstrom“ parduotuvėje, užsukusi į juvelyrikos skyrių, susilaukiau tikrai nemažo pardavėjų dėmesio. Jos smalsavo, iš kur gavau gintarinį pakabuką, kurį buvau nusipirkusi iš klaipėdiečio juvelyro Stasio Dautaro. Deja, lietuviškų gintarinių dirbinių nelabai rasi amerikiečių tinkluose.
– Ką amerikiečiai labiausiai mėgsta iš jūsų siūlomų lietuviškų gaminių?
– Pastebėjau, kad vis dažniau perka ne tik baltą, bet ir ruginę duoną. Mėgsta lašišą, tačiau silkės jiems tikrai neįsiūlysi. Tai jau esu ne kartą sakiusi, beje, jų nepriversi gerti ir giros.
Amerikiečiams labai patinka mūsų sūriai, sausainiai. Šakočiai jiems sukelia savotišką kultūrinį šoką. Kažkada dalyvavome „Francy Food“ maisto produktų parodoje, tai iš Vašingtono atvažiavę žurnalistai pasakė, jog šakotis buvo įspūdingiausias parodos gaminys. Kai amerikiečiai paragauja, daugeliui patinka. Deja šiais metais jų turėjome perpus mažiau negu reikėjo.
– Kaip vertinate lietuviškų maisto produktų kainas?
– Kai gaunu Lietuvos gamintojų kainų pasiūlymus, jiems juokais atsakau, kad nenoriu pirkti jų gamyklos, noriu tik jų gaminamų produktų. Kainos iš tiesų yra aukštos ir jos vis kyla. Kartais stebiuosi, kaip lietuviai gali įpirkti maisto produktus, kurių kainos beveik tokios pat, kaip ir Amerikoje, tačiau atlyginimai JAV yra aukštesni nei Lietuvoje.
– Galbūt Jums pavyko išsiaiškinti, kodėl jie yra brangūs?
– Galiu pateikti pavyzdį: į mus labai daug kartų kreipėsi arbatų gamintoja „Herbapol“ iš Lenkijos, kuri žolių arbatas siūlo panašiai už 25 dolerio centus, o tuo metu daugelis lietuvių gamintojai jas parduoda apytikriai už 1 dolerį.
Daug kartų lietuvių klausiau, kodėl taip yra? Lietuviai man atsako, kad lenkų arbatos yra nekokybiškos, jas perka tik patys neturtingiausi pirkėjai. Aš suprantu, kad lietuviška arbata gali būti kokybiškesnė, bet kainų skirtumas negali būti toks didelis.
Kartais būna taip, kad nepatyrusi sekretorė atsiunčia vieną kainininką, o po kelių dienų gauname kur kas mažesnes kainas. Tada teiraujuosi, kodėl tokios skirtingos kainos, o jie man sako, kad šios kainos skirtos Rusijai, kur yra daug žemesnė kokybė, naudojamas prastesnis cukrus.
Tačiau laiku neinformuoti technologai paaiškina, kad produktus gamina ta pati linija, kur vartojamas tas pats cukrus. Kaip aš suprantu, lietuvių gamybininkai, gavę užklausimą iš Amerikos, mano, kad amerikonai gali daugiau sumokėti ir iš karto siunčia aukštesnes kainas..
Tačiau Amerikoje yra kur kas didesnė konkurencija, ypač iš Azijos. Ten ir Kinija, ir Taivanis, ir Honkongas produktus tiekia nepaprastai žemomis kainomis. O visi produktai juk stovi tose pačiose lentynose. Geriausias pavyzdys yra su grybais: kai mes veždavome lietuviškus grybus, jie būdavo kur kas brangesni. O dabar iš Kinijos kažkieno importuojami į JAV grybai kainuoja nepalyginamai pigiau negu lietuviški. Kaip lietuviai gali viltis, kad, keldami kainas, gali įeiti į Amerikos rinką?
– O kaip Jūs, kaip žmogus, dirbantis prekybos srityje, tai paaiškintumėte?
– Godumui nėra ribų.
Lietuva dar žengia akmenuotu ieškojimo keliu. Šalyje beveik nebeliko mažesnių nepriklausomų tinklų ar parduotuvių, dominuoja didieji tinklai, kurie diktuoja sąlygas. JAV taip pat yra didžiuliai tinklai, tačiau yra mažesnių, kurie efektyvesni, priimantys greitesnius sprendimus, siūlantys žemesnes kainas.
Ateis laikas, kada padėtis Lietuvoje pasikeis, atsiras vietos ir mažesniems lankstesniems tinklams, kurie privers normalizuoti kainas, palankesnes eiliniam lietuvių pirkėjui.
