Iš Lietuvos R. Laurinavičius išvyko būdamas 14-os dar sovietmečiu: Kanadoje tuomet gyveno jo močiutė, bėgusi nuo Antrojo pasaulinio karo. Jis skaičiuoja, kad tuomet mama užtruko ketverius metus gauti leidimą išvykti iš Lietuvos, nes dokumentai buvo pateikti prie Leonido Brežnevo režimo, tada juos vertino Jurijus Andropovas ir galiausiai Konstantinas Černenka – leidimą išvykti reikėjo derinti per Maskvą.
„Kai ten atvykome, man buvo 14 metų: Lietuvoje buvau baigęs 7 klases, iškart buvau priimtas į 8 klasę. Sekėsi pakankamai neblogai: jei Lietuvoje matematika klojosi nelabai kaip, Kanadoje tapau beveik pirmūnu“, - pasakoja pašnekovas.
Iš Kauno R. Laurinavičiaus šeima persikraustė į Kanados miestą Hamiltoną, įsikūrusiame netoli Toronto.
„Ten įsikūrusi nemaža lietuvių bendruomenė, buvo šeštadieninė lietuvių mokykla, tad draugų susiradau greitai. Ten ir susipažinau su tikrąja Lietuvos istorija, rašyta Adolfo Šapokos. Gyvendamas Kanadoje sužinojau apie Vokietijos Vasario 16-osios gimnaziją, įkalbėjau, kad mane išleistų į ją mokytis. Ten susipažinau su lietuviais iš viso pasaulio, taip pat ir jaunaisiais muzikantais, o Viktoras Diawara tapo mano krikštasūniu, kai tėvai jam leido pasirinkti religiją ir jis nusprendė būti kataliku“, - prisimena R. Laurinavičius.
Tuo metu Lietuva dar nebuvo atkūrusi nepriklausomybės, Berlyną skyrė siena, o jaunasis lietuvis po Vakarų Europą keliavo su smetonišku pasu: tokį dokumentą jam išdavė Kanadoje dar gyvenęs prieškario Lietuvos konsulas Jonas Žmuidzinas.
„Galiausiai į Lietuvą atvažiavau, kai Kanadoje man davė naują kanadietišką pasą, tai buvo 1989-1990 m. Susipažinau su mergina ir nusprendžiau pagyventi Vilniuje, imtis studijų. Bet tik vėliau supratau, kad stojant mokytis galiojo ir kyšių sistemos, tad neįstojau ir nusprendžiau grįžti į Kanadą“, - sako R. Laurinavičius.
Įsidarbino vienoje didžiausių reklamos agentūrų
Darbo patirties R. Laurinavičius turėjo nuo paauglystės: pirmiausiai uždarbiavo mokslams Kanadoje šluodamas kaimyno valdomą tekinimo fabrikėlį, vėliau, vasaros atostogų metu, veždavo ligonius pas gydytojus. Lietuvoje neįstojęs mokytis jis ėmėsi ieškoti savojo pašaukimo ir išbandė kelias mokyklas: nuo barmeno iki kaskadininko.
„Vėliau radau mokymosi programą Humber koledže, kur reikėjo ir vokiečių kalbos žinių, bet baigęs mokslus pirmu darbu nebuvau patenkintas, nes tai buvo didmeninė prekyba „Giorgio Armani“ vyriškais drabužiais: Kanadoje buvo šio prekybininko atstovybė ir po pirmosios darbo savaitės turėjau keliauti į Niujorko madų šou ir ten didmenininkams pardavinėti kaklaraiščius. Kaip tik tuo metu atsirado kompiuteriai, internetas ir aš supratau, kad tai mane domina labiau“, - teigia R. Laurinavičius.
Jis įstojo mokytis į privačią mokyklą, įsteigtą prie Toronto universiteto, kur išmoko dirbti su vienais pirmųjų „Apple“ kompiuterių.
„Mūsų buvo 20 ir mokėmės visko: programavimo, darbo su vaizdine medžiaga. Kai baigėme mokslus, mus sušlavė agentūros: patekau į reklamos agentūrą „Maclaren McCann“ ir vėliau mūsų interaktyviųjų technologijų departamentas išaugo nuo 4 žmonių iki 150. Tuo metu darbas agentūroje tikrai priminė Frédérico Beigbederio romaną „99 frankai“, bet viskas baigėsi Niujorko dvynių griūtimi. Praėjus dviems savaitėms po tragedijos dirbti liko vos 50 žmonių, nes krizės metu reklamos agentūros pirmos krenta, o pakilimo – pirmos kyla. Užsakovai, tokie kaip „General Motors“, pirmiausiai atsisako reklamos, o ne stabdo automobilių gamybos linijas“, - dėsto jis.
Vėliau jis rado kitą darbą reklamos agentūroje, dirbusioje su „Honda“ prekės ženklu, ėmėsi kurti savo verslą.
Gyvendamas Kanadoje jaunas specialistas su lietuve sukūrė šeimą ir ėmė galvoti apie galimybę gyventi Lietuvoje.
„Jau tuomet kasmet važinėjome į Lietuvą atostogų ir, kai šalis įstojo į Europos Sąjungą, nusprendėme čia atvykti gyventi, nes Lietuvoje viskas atrodė nauja, jautėsi pakilimas, o Kanadoje procesai yra pakankamai nusistovėję, - sako R. Laurinavičius. - Viena iš priežasčių, kodėl mes grįžome į Lietuvą buvo ir ta, kad susilaukus sūnaus Kanadoje gyventi tapo labai brangu. Ontario provincijoje nebuvo jokių valstybinių darželių, o tipinis privatus darželis buvo siaubingas – vaikus maitino dešrainiais. Jeigu nori geresnio, jis kainuoja. Mes paskaičiavome, kad mano tuometinei žmonai net neapsimokėjo eiti dirbti – daugiau nei pusė algos būtų atitekę tik darželiui. Žinodami savo galimybes Lietuvoje, nusprendėme, kad verta pabandyti grįžti į Lietuvą.“
Jis vardija pirmus darbus Lietuvoje: turėdamas patirties televizijoje, nes kūrė laidą „Toli Arti“ Kanados lietuvių bendruomenei, įsidarbino dabar jau netransliuojamame „5 kanale“, vėliau dirbo fotografu.
„Dirbome kartu su Eigirdu Scinsku, dabar jis gyvena Italijoje. Mes bandėme kurti aukštosios mados modelių agentūrą, bet buvo sunku. Po to įsidarbinau mobiliųjų technologijų bendrovėje, o vėliau su grupe „Skamp“ tapau „Tabami Events“ vadovu. Viskas baigėsi tuo, kai muzikantai pradėjo kurti šeimas, grįžau į savo sferą – IT“, - apibendrina jis.
Pamatė skirtumus
Paklaustas, ar norėtų grįžti gyventi į Kanadą, R. Laurinavičius sako, jog šiuo metu – tikrai ne.
„Paskutinį kartą Kanadoje buvau per savo medaus mėnesį, sukūriau antrą šeimą, tačiau grįžti gyventi į Torontą, kurį palikau, man visai nesinorėtų. Galbūt dėl to, kad jį matau visai kitomis akimis negu žmogus, kuris tikisi, kad Kanadoje doleriai ant medžių auga. Iš tiesų, ten yra labai sunku, milžiniška konkurencija siekiant karjeros. Taip, nekvalifikuotas darbas yra geriau apmokamas, lengviau ir greičiau galima susirasti darbą ištikus bėdai“, - sako jis.
Tačiau specialistas sako, jog dirbant kvalifikuotą darbą Lietuvoje yra geriau gyventi, nors pajamos yra mažesnės.
„Vertinant vienetais, ką gali nusipirkti ten ir čia, galiausiai arba gaunasi tas pats, arba Kanadoje žmogui lieka mažiau, nes reikia pirkti įvairius draudimus, lengviau susigundai technologiniais niekučiais, kurių galbūt tau ir nereikia“, - mano R. Laurinavičius.
Kalbėdamas apie Kanadoje teikiamas paslaugas, jis sako, kad sveikatos apsauga ten primena švedišką modelį ir yra tik valstybinė.
„Su sveikatos apsauga Kanadoje situacija yra griežtesnė nei Lietuvoje: medicina yra tik valstybinė. Jeigu vaikas suserga, su juo važiuoji į ligoninę ir lauki kad ir 5 valandas, jei tavo atvejis - ne mirtinas. Tiesa, verslą sukurti kur kas paprasčiau, licenciją nusiperki internetu, deklaruoji pajamas ir išlaidas“, - vardija Lietuvoje gyvenantis vyras.
Visgi, kalbėdamas apie galimybes, Lietuvoje jų R. Laurinavičius mato daugiau, be to, Vilniuje - patogu gyventi.
„Man svarbi graži aplinka: prie ežero bet kada galiu nuvažiuoti per pusvalandį, kai Toronte piko metu tam reikėjo beveik 5 valandų. Tačiau emigraciją vertinu tik teigiamai: kuo daugiau žmonių pamatys pasaulio, tuo geriau. Galiausiai vis tiek žmogus supranta, kad ne vien pinigai svarbiausia. Man svarbiausia, kad būtų balansas tarp šeimos ir darbo, o Vilnius - tam tinkamas miestas“, - dėsto jis.
Kalbėdamas apie labiausiai Lietuvoje jam nepatinkančius dalykus, R. Laurinavičius iškart įvardijo nepakantumą ir agresyvumą kitokių žmonių atžvilgiu.
„Netolerancija kitos orientacijos ar odos spalvos žmonėms Lietuvoje labai krenta į akis, žmonių priešiškumas tikrai gadina gyvenimus“, - apgailestavo jis.
