Kieno rankose atsiduria žemė
Prieš keliolika metų kolūkiai tapo žemės ūkio bendrovėmis. Atsirado trihektariai arba natūriniai ūkiai. Bent kiek blaiviau mąstančiam žmogui buvo aišku, kad jie negali būti konkurencingi.
Profesorius Antanas Stancevičius priminė, kad ir tarpukario Lietuvoje buvo daug smulkių ūkių. Pavyzdžiui, 1930 metais, anot profesoriaus, iki 10 ha ūkiai Lietuvoje užėmė daugiau kaip pusę šalies žemės ūkio naudmenų. Dabar tokie užima net 80 procentų žemės. Stambūs (iki 500 ha) ūkiai sudaro tik 0,8 procento, bet pagal bendrą plotą dabar užima net 37 procentus dirbamos žemės.
Žinoma, stambiame ūkyje kur kas efektyviau galima panaudoti techniką ir kitas verslo galimybes. Tačiau besikuriantys, anot A.Stancevičiaus, stambūs šiuolaikiniai latifundiniai dvarai kaime didina turtinę poliarizaciją ir kelia tam tikrą nerimą. Liūdniausia, kad nesusikuria vidurinysis ūkininkų sluoksnis, kuris daugelyje Vakarų Europos valstybių sudaro kaimo pagrindą. Žiauri turtinė nelygybė ne tik kaime grasina socialiniais sprogimais.
Šiuo metu net pelningai dirbančioms žemės ūkio bendrovėms iškilo nauja grėsmė. Jas nusižiūrėjo turtingi, bet iš esmės niekuo su žemės ūkiu nesusiję fiziniai ir juridiniai asmenys.
Vis daugėja pavyzdžių, kai iš smulkiųjų žemės ūkio bendrovių akcininkų per jėgą ir grasinimus stengiamasi pusvelčiui supirkti pajus.
Po kaimus slampinėjantys ir vienkiemių žmonėms siaubą keliantys skustagalviai “berniukai”, dažniausiai būna tik statytiniai. Jie tarnauja solidiems “dėdėms”, kurie, pasinaudodami proga, pusvelčiui superka geriausias Lietuvos žemes ir laukia progos jas pelningai parduoti.
Ateina Hansas, Džonas ir Ivanas
Seime ilgai užtruko karštos diskusijos dėl mūsų žemių pardavimo užsieniečiams. Įstatymu įtvirtinta, kad mūsų brangiausią turtą užsienio piliečiai galės supirkinėti tik po septynerių metų. Manyta, kad per tiek laiko laisvose žemėse įsikurs sustiprėję mūsų ūkininkai. Tačiau taip neįvyko. Pamažu į mūsų žemes pradėjo skverbtis pinigingi užsieniečiai.
Viešai pirkti žemės lyg ir negalima, bet mūsiškių konsultantų padedami nesunkiai suranda būdų, kaip apeiti įstatymą, kaip lengviau nuo žemės nustumti mūsų žemdirbius. Perka turtą per statytinius - Lietuvos piliečius. Arba įgauna teisę valdyti žemę panaudos būdu, išsinuomoti ar kitaip apmulkinti.
Tūlas gali pasakyti: ką čia kliedi? Juk ateina taip išsvajotas ir lauktas užsienio kapitalas, kuris padės kaime spręsti nedarbo problemą, valstybei mokės mokesčius. Argi geriau, kad didžiuliai nualintų laukų masyvai jau kokį dešimtmetį dirvonuoja, neduoda niekam naudos? Sunku iš karto atsakyti į tokius klausimus. Tačiau svarbiausia, su kokiais tikslais ateina šis, kai kurių požiūriu, net labdaringas kapitalas.
Šiuo metu bene ryžtingiausiai žygį į Lietuvą pradėjo Danijos kapitalo firma “Saerimner”, kuri jau dirba Pakruojo, Ignalinos, Kelmės ir kituose rajonuose. Dar planuoja Lietuvoje pastatyti keliasdešimt didžiulių kiaulininkystės kompleksų, kuriuose augins šimtus tūkstančių, o ateityje - gal ir milijonus kiaulių.
Kam - nauda, o kam - smarvė
Žemės ūkio rūmų vadovas dr. Albertas Amšiejus piktinosi: užimamos žemės, o mūsų valstiečiams skirtą paramą paima užsieniečiai. Pikti liežuviai kalba, kad iš savo valstybių iškėlę aplinką teršiančią gamybą, dar gauna solidžią savo krašto paramą.
Daugelis ūkininkų, matydami užsieniečių veiklą mūsų žemėse, gal jau beviltiškai pasipiktina. Štai Mindaugas Kenašauskas iš Kazlų Rūdos savivaldybės tvirtina: “Kaip aš galiu būti turtingas, jeigu mano ūkyje šeimininkauja Vilniaus biurokratas, kurį valdo Briuselio valdininkas. Šiuo metu jie abu mane verčia statyti mėšlidę, kurios dabar dar tikrai nereikia. Šalia stovi norvegų valdomi tvartai, kuriuose karvės laikomos ant metalinių grotų, po kuriomis tyvuliuoja srutų ežeras. Ne tik gyvulius nuodija baisus amoniako tvaikas”.
Povilas Grigaliūnas, ūkininkas iš Pakruojo rajono, tvirtino, kad jų rajone kiaulių augintojai iš Danijos planuoja pastatyti net keliolika kompleksų. “Tokiu būdu jie ne tik sužlugdys vietos kiaulininkystę, bet ir pasiims bemaž visą ES Lietuvos ūkininkams skirtą paramą. Mūsų ekologai tvirtina, kad gausiai ant laukų laistomos srutos, nepakenks gamtai. Jau veikia “Mūšos” kompleksas, tai nuo jo už kokių dviejų kilometrų jau negalima apsieiti be dujokaukės”, - pasakojo P.Grigaliūnas.
Ką nutyli investuotojai
Kaip visada pas mus atsiranda džiūgaujančiųjų. Vieni tvirtina, kad bus sukurta daug naujų darbo vietų, kad, užvalgę daniškos kiaulienos, kaimiečiai bus laimingesni. Didžiausi viršininkai trina rankas, nes didėja užsienio investicijų rodikliai (bus graži ataskaita ES), popieriuose išaugs ir bendrasis vidaus produktas (BVP), nors, kaip ir daugeliu atvejų, tokių investuotojų pelnas išvežamas iš Lietuvos.
Daug kas nutylima. Pavyzdžiui, kad mūsų derlingiausia žemė (kaip tik tokią užsieniečiai ir renkasi), dabar apie 70 kartų pigesnė nei išsivysčiusiose ES valstybėse, kad mūsų žmonėms kompleksuose moka 10 kartų mažesnį atlyginimą nei šios gamybos atsikratančiose šalyse. Niekas nenori pripažinti, kad darbas kompleksuose pavojingas žmonių sveikatai, kad srutos užterš mūsų žemę ir vandenis. Mechanizuotose ir automatizuotose fermose vidutiniškai dirba vos po 15 žmonių.
Taigi skambūs pažadai apie darbo vietų sukūrimą, taip pat pakimba ore. Atvirkščiai - kompleksai panaikins ne tik kaimo turizmą, bet ir kitus vietos verslus, nes smarvėje niekas nenorės būti. Be to, iš mūsų bus atimtos gamybos kvotos, dėl to dar papildomai žlugs nemažai ūkininkų. Anot Rimanto Braziulio, Lietuvos žaliųjų judėjimo pirmininko, nusamdomi be tvirtesnės moralės mokslininkai, ministerijose įvairiai paveikiami pareigūnai, kuriems po to belieka tik nuolankiai galvomis linkčioti. Pritaikomas Lotynų Amerikoje praktikuojamas neokolonializmo modelis. Lietuvos ateitis - savo žemes praradusi kolonija?
Pasekmes slepia net specialistai
Profesorė Dalia Brazauskienė pastebi, kad į mūsų žemes įžūliai besiskverbiančius kitų valstybių verslininkus galima būtų sulaikyti aplinkosaugos įstatymais. Kodėl “neveikia” tarptautiniai Kioto protokolai, pagal kuriuos ir Lietuva įsipareigojo planingai mažinti dujų, kurios atmosferoje sukelia šiltnamio efektą, išmetimą? O gyvulininkės kompleksuose tokių dujų išleidžiama labai daug.
Ekologinės žemdirbystės asociacijos atstovė Vanda Žekaitienė apgailestavo, kad kai kurie buvę jos auklėtiniai - mokslo darbuotojai - dangsto daromą žalą gamtai. “Kodėl Pakruojo rajone, net karstinėje zonoje buvo leista danams statyti kiaulių kompleksą? Juk srutų nuodai iš karto pateks net į požeminius vandenis. Trūksta sveiko proto”, - neiškentė V.Žekaitienė.
Projektuojant naujus kompleksus, visokiais būdais stengiamasi sumažinti sanitarines zonas. Kai kur kompleksai vienas nuo kito statomi vos už kelių šimtų metrų, bet dokumentuose rodomi kaip atskiri gamybos vienetai, nuo kurių jau ir skaičiuojama gyvulių koncentracija.
Pasitaiko nedrąsių mėginimų bent kiek pažaboti tokią savivalę. Prieš kurį laiką Pasvalio rajone Saločių seniūnijoje Danijos kapitalo įmonei “Saerimner” priklausantį kompleksą patikrino Panevėžio regiono aplinkos apsaugos inspektoriai ir nustatė, kad nuodingų medžiagų koncentracija lietaus kanalizacijoje normą viršijo net 17 kartų. Bendrovė buvo nubausta... 450 litų administracine bauda, o už nutekamuosiuose vandenyse pavojingai viršytą teršalų kiekį danai neteko 831,15 lito.
Iš tokių faktų galima padaryti bent dvi išvadas. Tai parodo, kokios “modernios” gamybos technologijos ir kaip mūsų sąlygomis net už šiurkščiausią gamtos teršimą galima lengvai atsipirkti.
Ekologinis pavojus išlieka
Užsieniečiai kompleksus renčia ne tik ekologiniu požiūriu pavojingose karstinėse zonose, bet ir gražiausiuose Lietuvos kampeliuose. Pakruojo rajono taryba, sako, jau patvirtino detaliuosius planus, pagal kuriuos UAB “Sofita”, “Oltas” ir “Dastina” statys tris kiaulininkystės kompleksus. Vienas jų - Rozalimo seniūnijoje, Dulkiškių kaime. Tokiu būdu šešių tūkstančių kiaulių auginimo “fabrikas”, kasmet paleis apie 10 tūkstančių kub. metrų srutų. Iš Danijos perkelta gamyba atsidurs visai šalia - vos už poros šimtų metrų - nuo pasakiškai gražaus gamtos paminklo - Rozalimo parko. Toks visoje Vidurio lygumoje yra retenybė, o Pakruojo rajone - vienintelis. Čia stebima itin retų ir saugotinų paukščių kolekcija. Dokumentai rodo, kad viskas pagal įstatymą - kiaulidė bus statoma “Šiaulių apskrities viršininko administracijos patikėjimo teise valdomoje žemėje”.
Mokslininkai tvirtina, kad per metus viena kiaulė palieka apie 5 kub. m skysto mėšlo, o pagal aplinkosaugos normas, į vieną ha gali saugiai “tilpti” 14 kiaulių. Ar investuotojai įsigis tokius srutoms išlaistyti plotus? Vien Pakruojo rajone per metus gali sutyvuliuoti apie 700 tūkstančių kubų srutų ežeras. Tokius taršos židinius danai poetiškai vadina lagūnomis.
Lenkai jau neįstengia išvyti
Apsukrūs danai sukasi ir kitose Rytų Europos skurdesnėse valstybėse. Prieš kelerius metus koją į Latvijos Cesio rajoną įkėlė užsienietis Alekas Rasmunsenas, kuris Smurgi kaime bematant surentė 3,5 tūkstančio kiaulių auginimo kompleksą, įrengė du atvirus 8 tūkst. kubinių m talpos srutų rezervuarus. Aplinkiniai ūkininkai nemokamų “trąšų” griežtai atsisakė, todėl investuotojams visokiais keliais teko ieškoti sugadinimui skirtos žemės. Pasak spaudos, aplinkui sklinda baisus srutų tvaikas. Latvių žalieji išsiaiškino, kad labai intensyviai augintų gyvulių mėšle yra apie pusė tūkstančio aplinkai pavojingų, žmogui nuodingų medžiagų. Tai - sunkieji metalai, pesticidai, hormonai, antibiotikai, vakcinos, mikrobai, virusai. Taip pat pastebėta, kad nuo laistomų srutų užteršiami paviršiniai ir gruntiniai vandenys, didėja nitratų kiekis ne tik ežeruose, regiono upėse, nyksta augmenija, bet ir pavojingai užteršiami aplinkinių gyventojų šuliniai.
Nuo 1999 metų savo ekspansiją į Lenkiją pradėjo JAV kompanijos “Smithfield Foods” padaliniai. Įsigyjami valstybiniai ūkiai pertvarkomi pagal savus reikalavimus. Pavyzdžiui, prie Zensko ir Byskowo miestų planuoja užauginti apie pusę milijono bekonų. Žurnalo “The Ecologist” duomenimis, amerikiečiai sutinka aršų vietinių žmonių pasipriešinimą. Pastebėta, kad baisiomis sąlygomis laikomi gyvuliai užsikrečia infekcinėmis ligomis, kiaulių augintojai siūlo mėsą net apšvitinti.
Minėtas žurnalas rašo: “Iš 5000 kiaulių fermos, esančios netoli Sčecineko miestelio, perpildytų rezervuarų fekalijos teka į žemiau esantį ežerą... Nielendo kombinate laikoma 30 tūkst. kiaulių. Laukai nukloti fekalijomis, aplinkiniai gyventojai vemia, negaluoja, dėl to buvo uždaryta vietinė mokykla, nutrūko vietiniai verslai”. Tačiau visa tai pašalinti dabar jau labai sunku. Todėl ne be pagrindo kalbama, kad ir Lietuvoje protesto kalbos ir veiksmai jau gana pavėluoti.
