Investicijos – panacėja
Nereikia būti alchemiku, kad suprastum, jog geresnio gyvenimo receptas arba vaistas nuo ligos, padėsiantis neribotai pailginti ir pagerinti gyvenimą valstybei, įvardijamas žodžiu „investicijos“. Tradiciškai besibaigiant metams ekonomistai skuba apžvelgti, kokie gi šie buvo, ko stigo, o ko galbūt buvo per daug. Tiesa, pastarasis atvejis sudėtingesnis, mat per daug mes turime tik pykčio ir kitų neigiamų emocijų. Visgi kiekvienoje ekonomistų apžvalgoje pūpso ir garbingiausią vietą užima būtent investicijos, kurių, deja, mums stinga.
Mūsų žemelei 2014-aisiais piešiami du scenarijai, vienas – optimistams (kad gyvensime geriau), kitas, suprask, pesimistams arba realistams – stebuklų tikėtis nereikia, ekonomika augs, bet itin santūriai. O kaip nesitikėti stebuklų, kai ant nosies Naujieji metai (kad ir be varveklių kol kas)?
Nuo pernelyg didelio informacijos srauto kartais sukasi galva, tačiau pro vieną ausį įėjęs, pro kitą išėjęs pasiūlymas verčia pamąstyti. Galbūt lietuvių kilmės Nobelio ekonomikos premijos laureatas Robertas Šileris (Robertas Shilleris) juokaudamas buvo teisus. Retoriškai klausė, jeigu medikai duoda Hipokrato priesaiką, galbūt ją turėtų duoti ir finansininkai, atliekantys didžiųjų ekonomistų (kurių dauguma pas mus glaudžiasi po bankų sparnais) vaidmenį. Viskas dėl to paties žmogiškumo užtikrinimo principo. Tik ar priesaika šiais laikais dar ką nors reiškia?
Jeigu reikia skaičių, pateikiami štai šie burtažodžiai: manoma, kad 2014 metais Lietuvos bendrasis vidaus produktas turėtų augti 3,5 proc., nedarbo lygis po truputį mažės iki 10,7 proc. (šiuo metu Alytaus apskrityje jis 15,0 proc.). Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) apklaustų rinkos dalyvių vertinimu prognozuojama, kad kitąmet darbo užmokestis turėtų augti panašiu tempu, t. y. 4,8 proc., ir metų pabaigoje sieks 1828 litus.
Tačiau adekvačiai galima pateikti ir kitus vardiklius: eksportas, tituluojamas šalies gerovės garantu, kitais metais, žadama, lėtės. LLRI pateikia tokias įžvalgas: „2012 m. eksporto ir importo augimas, nominalia apimtimi siekęs 12 ir 10 proc., 2013 m. sulėtės iki atitinkamai 10 ir 9 proc. Anot ekspertų, 2014 m. eksporto augimas ir vėl lėtės, sieks apie 9 proc.“ Taip pat neaiškus pradelstų mokėjimų likimas, emigracijos mastai ir kiti į pyrago sudėtį įeinantys ingredientai.
Langelis verslui
Sakoma, kad sunkiausia mes jau išgyvenome, dabar kaip tam katinui beliko išsilaižyti skaudulius, kurių šis sunkmetis paliko tris. „Swedbank“ Asmeninių finansų instituto Lietuvoje vadovė Odeta Bložienė vardija: nedarbas, socialinės išmokos ir pradelsti mokėjimai. Visų trijų reliktų sprendimo būdas vienas, nes lyg ta gniūžtė paleista panaikina visus tris – naujos investicijos.
Neseniai Alytuje viešėdami Lietuvos laisvosios rinkos instituto atstovai irgi kalbėjo, kad mums svarbiausia – pritraukti investicijų; kas jau kas, bet Investicijų skyrius tą puikiai žino. Tiesa, čia kalbėta ir apie naujas investicijas, vadinamąsias plyno lauko. Simbolinį plyną lauką, arba kitaip Pramonės parką, turime, tik kur tos investicijos? Tokių klausimų pažėrimas investuotojo kaip darželinuko už rankos neatves.
O.Bložienė situacijos nešvelnina: „Naujai nutiesti keliai ir šaligatviai, sutvarkyta infrastruktūra naujų darbo vietų nesukurs, tai jau tik kaip priemonė padėti prisišaukti investuotojų tiek į Lietuvą, tiek šiuo atveju į Alytų. Naujuoju ES finansavimo laikotarpiu turime orientuotis į darbo vietų kūrimą, o ne į infrastruktūros gerinimą.“
Paprašyta įvardyti bent keletą konkrečių pasiūlymų savivaldybėms ir tiems, kurie atsakingi už investicijų pritraukimą į mūsų miestus, vardijo: „Visų pirma palinkėčiau glaudžiau bendradarbiauti su VšĮ „Investuok Lietuvoje“, jie turi reikiamų kontaktų, kurie gali atvesti potencialių investuotojų. Ne mažiau svarbi pačių iniciatyva.“ Kaip pavyzdį pateikė gretimą Dzūkijos sostinei miestą, kuriame užsienio kapitalo verslus suskaičiuotum vienos rankos pirštais. Retorinis klausimas: „Koks investuotojas eis ten, kur jo nelaukia?“
Dar vienas įrankis, kurio nevalia pamiršti, – vieno langelio įvedimas ne tam vargstančiam ir pažymos norinčiam daugiavaikiam tėvui, o tam, kuris atvyko su eurais kišenėje ir neturi laiko biurokratinėms pinklėms. „Idealiu atveju turėtų būti atsakingi asmenys, tarsi vadybininkai, kurie už investuotoją atliktų visus biurokratinius darbus. Investuoti pasiryžęs verslininkas neturėtų lakstyti iš vieno kabineto į kitą“, – savo nuomonę dėstė „Swedbank“ Asmeninių finansų instituto vadovė.
Apibendrindama O.Bložienė akcentuoja du žodžius „projektų grąža“, būtent apie ją mes pamiršome ir tiesdami pėsčiųjų tiltus, ir žaliąsias gatves, o šių grąžą dabar gali liudyti tik nebylūs liudytojai.
Iš trijų – išskirtiniai
Kodėl nebylūs? Todėl, kad lietuviai – ne graikai, jie moka ir pakentėti, o pasiskųsti gali tik siaurame šeimos ratelyje sočiai švęsdami Kalėdas. Lietuvos namų ūkiai, O.Bložienės nuomone, ekonominį spaudimą sugeba išgyventi sumažindami vartojimą. Toli gražu ne visiems pavyksta, bet mes verkiame nebyliai.
Kodėl sočiai? Todėl, kad statistiškai vienam asmeniui Lietuvoje tenka beveik 33 kilogramai maisto atliekų. Ne be reikalo 2014-ieji skelbiami Europos kovos su maisto švaistymu metais. O ir ginčytis su teiginiu, kad žmonės miršta iš bado, neverta – kada pastarąjį kartą girdėjote tokią naujieną per savo plačiaekranį?
Sugrįžti prie taip išaukštintos panacėjos – ES struktūrinių fondų lėšų ragina skelbiama informacija: „Europos Sąjungos šalys, tarp jų ir Lietuva, po ilgų derybų pasiekė susitarimą dėl 2014–2020 metų ES finansinės programos. Lietuva 2014–2020 metų laikotarpiu turėtų gauti daugiausia ES struktūrinės paramos lėšų iš trijų Baltijos valstybių. Sanglaudos politikai ateinančioje perspektyvoje bus skirta maždaug 25 mlrd. litų, tarp jų Europos teritorinio bendradarbiavimo tikslui – apie 388 mln. litų. Taip pat apie 1,5 mlrd. litų bus skiriama Ignalinos atominės elektrinės uždarymui, apie 17,2 mlrd. litų kaimo plėtrai. Iš viso Lietuvai bus skirta apie 44 mlrd. litų, tai yra apie 4 mlrd. litų daugiau, nei planuota. Skaičiuojama, kad ES parama sudarys maždaug 3,67 Lietuvos BVP. Sanglaudos politikos finansavimo šaltiniai apima ir žmogiškąjį kapitalą, ir infrastruktūrą, ir viešąjį valdymą.“
Dar kartą norisi tikėti tuo kalėdiniu stebuklu, kad nusistatę prioritetus, be infrastruktūros projektų, prisiminsime ir tuos, kurie nori ne tik duonos, bet ir pramogų.
