„Darbo nėra, jį tikrai sunku susirasti. Aš pati važinėju iš provincijos dirbti į Ignaliną. Daugėliškyje turime vidurinę mokyklą, bet ją renovuoja ir po truputį uždarinėja. Taip, kainuoja transportas, bet kažkiek pinigų lieka, be to užsidirbi stažą, mokesčius susimoki, valgyti nusiperki, vaikui – ateitis. Sėdėti ant pašalpos mūsų šeima nepratusi, tad su vyru dirbame, auginame 16-os metų jaunuolį“, - pasakojo dėvėtų drabužių parduotuvėje dirbanti Nijolė.
Moteris dėstė, jog jos gyvenamame kaime darbo beveik nėra, tad žmonės gyvena ir iš pašalpų. Kiek geresnė padėtis Ignalinoje, kur darbo dar galima rasti savivaldybėje, ligoninėje, mokykloje ir parduotuvėse.
„Mes turime kaimynus daugiabutyje, kurie laukia pašalpų, jas prageria, prarūko, bet po gi eina pas mus, pavyzdžiui, skolintis vieno lito. Tai reikia sakyti, kad mano visi pinigėliai kortelėje, nes kitaip durys neužsidarys“, - sakė Nijolė.
Moteris apgailestauja, kad Ignalinoje nebeliko pramonės ir su nostalgija prisimena Ignalinoje veikusią pieninę. DELFI primena, kad įmonės akcininkai antrinę "Rokiškio sūrio" įmonę nusprendė likviduoti 2004 m. Ji neturėjo sertifikato darbui Europos Sąjungoje ir tam reikėjo papildomų investicijų.
„Buvo čia pieninė, aš ir pati turiu gyvuliuką, veždavome pieną priduoti, sūrius Ignalinoje gamindavo, bet ją uždarė. Dabar liko turizmas“, - apgailestavo Nijolė.
Naujais drabužiais prekiaujančios universalinės parduotuvės „Elnias“ pardavėja Laima sako, jog ekonominio atsigavimo miestas nepajuto ir gyventojai augant ekonomikai daugiau pirkti nepradėjo.
Ji pasakoja, kad dalis Ignalinos gyventojų yra išvykę dirbti svetur, o grįžę į miestą šventėms ar pas artimuosius, nevengia palyginti užsienyje matytų kainų, ir kainų Ignalinoje.
„Anksčiau grįžę iš užsienio žmonės čia pirkdavo, o dabar ne tai, kad patys neperka, jie ir artimuosius atkalbinėja sakydami, nesąmonė, nepirk, aš tau atvešiu dar ne tokį ir ne už tokią kainą. O ir jaunimo ne per daugiausiai, jie baigia mokyklą, išvažiuoja ir viskas. Bet pas mus labai gražu, gamta, ežerų daug. Turizmu galima verstis, jeigu kas turi sodybas“, - bando šypsotis moteris.
Miesto centre įsikūrusioje kirpykloje vakare - darbymetis, tad, paklaustos apie klientus, kirpėjos nelinksta daug kalbėti.
„Mūsų klientai Ignalinoje daugiausiai pensininkai, valstybinio sektoriaus darbuotojai, atvažiuoja žmonių iš Vilniaus, Zarasų, nes jiems čia pigiau“, - trumpai situaciją nupasakojo kirpėja.
Į kainas nežiūri vilniečiai ir turistai
Netoli kirpyklos veikia nedidelė parduotuvė „Mūsų krautuvėlė“, nors šalia galima matyti ir didžiųjų prekybos tinklų parduotuves. Čia dirbančios moterys Vilma ir Rima sutiko papasakoti apie savo kasdieninę prekybą.
„Žmonių apsipirkimo įpročiai įvairūs: vieni perka po vieną morką, nes labai taupo, bet pasitaiko pirkėjų, kurie į kainas net nežiūri, o renkasi tai, kas patinka. Dažniausiai, tie, kurie nežiūri į kainas yra atvažiavę iš Vilniaus arba turistai, nes aplink daug kaimo turizmo sodybų. Yra ir vietinių, kurie didesnes pajamas turi, tai jie ir perka už visai kitokias sumas“, - pasakoja Rima.
„Šiandien - išmokų diena, reikėjo pamatyti, kokios eilės buvo prie bankomatų. Vaizdas - liūdnas, nes žmones neišgyvena už gaunamus pinigus ir vos sulaukę išmokų dienos rikiuojasi prie bankomatų. Po pensijų mokėjimo dienos jaučiame, kad pirkėjai ateina ko nors skanesnio“, - pastebėjimais dalijosi Vilma.
Paklausta, kaip sekasi konkuruoti su didžiaisiais tinklais, moteris sako, jog krautuvėlė užima kitą nišą nei prekybos tinklai: prioritetas teikiamas Lietuvos ūkių produkcijai.
„Vasara pas mus vien lietuviška produkcija, o jau kai ji baigiasi, vežame iš Lenkijos. Ir mėsytės pas mus iš Lietuvos ūkių, bet ne vietinių, vežame, pavyzdžiui, iš Kauno rajono“, - dėstė Vilma.
Ji sako, jog didžiausią žalą prekybai daro nedarbas: jei žmonės turėtų daugiau pajamų, ir krautuvėlė parduotų daugiau.
„Ignalinoje nėra gamybinio sektoriaus, tai žmonėms nėra kur pasidėti, dabar tik Mikalavo kaime atidarė medžio anglies gamyklą. Tai praktiškai didžiausias darbdavys gamybos sektoriuje. Yra dar statybos bendrovė „Meleksas“, įkurta Vidiškių kaime, bet renovuoti daugiabučių atvažiuoja bendrovės ir iš kitų rajonų“, - sakė parduotuvėje dirbanti Vilma.
DELFI primena, jog šiemet Mikalavo kaime buvo atidaryta medžio anglies gamykla, sukūrusi apie 50 darbo vietų. Jos statybos iš dalies finansuotos iš Europos Sąjungos paramos.
„Bet, iš tikrųjų, ir valstybė kalta, - piktinosi Rima. - Kam žmogui eiti už 700 litų dirbti, važinėti iš kaimo, o reikia ir mokėti už autobusą, ir pietus pavalgyti, kai pašalpos tiek gaus sėdėdami namie. Nelogiška.“
Jaunas tėvas: dirbti važiuojama kitur
Parduotuvėje su šeima apsiperkantis jaunas tėtis dėstė, jog vietos gyventojai važiuoja dirbti į kitus miestus, jei randa tokią galimybę.
„Kas gali, važinėja dirbti kitur: į Visaginą, Uteną, Vilnių. Žmonės čia lieka gyventi, nes Ignalinoje gražu ir gera, bet darbo nėra, išskyrus kelias statybines organizacijas ir prekybininkus“, - sakė Vidas.
Anot pašnekovo, daugiabučių renovacija mieste daug darbo vietų gyventojams nesukūrė: dirbti į Ignaliną važiuojama iš Vilniaus, Utenos, Panevėžio.
Panašios nuomonės laikėsi ir pas artimuosius pasisvečiuoti atvykęs ignalinietis Dainius: „Pas mus nedarbas didesnis nei 20 proc., o aš pats Kaune studijavau ir Kaune dirbu. Atvažiuoju pas gimines, mano darbas toks, kad galiu atvažiuoti čia darbo dieną.“
Naujų baldų parduotuvę pakeitė komisas
„Prieš mėnesį Ignalinoje užsidarė „Gintaro baldai“, bet nematau, kad būtų atsiradęs didelis baldų pardavimo poslinkis, prekyba vyksta stabiliai pasyviai. Neseniai prie „Norfos“ atsidarė naudotų baldų parduotuvė, dar ten kažkiek pardavimai vyksta“, - svarstė jis.
Tačiau Antanas sako, jog pats yra ne vietinis, į Ignaliną atvažiuoja iš Švenčionių, tačiau miestelis jam patinka – švaru, nesimato vaikštančių girtuoklių. Paklaustas, ar pasitaiko turtingų pirkėjų, jis juokavo, jog jie greičiausiai baldus perka Italijoje ar Prancūzijoje.
„Tarp kitko, pas mus buvo apsilankęs buvęs premjeras Adolfas Šleževičius, Ignalinos meras Bronius Ropė pas mus taip pat buvo užsukęs. Mes prekiaujame minkštais baldais, o visus korpusinius baldus, tai yra, virtuves, komodas, žurnalinius staliukus Švenčionyse gaminame patys“, - lietuvišką gamybą pabrėžia jis ir svarsto, jog gal dėl to politikai ir renkasi vietos gamintojus.
Jaunimas miesto centrinėje aikštėje: tuščia čia
„Nelabai čia yra kas veikti, nes visos darbo vietos yra užimtos vyresnių žmonių, perspektyvų taip pat nėra, nebent savo verslą kurti ir dirbti sau. Vasara šiek tiek geriau, nes į Ignalinos rajoną atvažiuoja poilsiautojai, galima įsidarbinti sodybose, tvarkyti kambarius, su užsieniečiais bendrauti, bet ir paprastų darbų ne per daugiausiai. Tuščia iš tikrųjų, miestas atsinaujina, bet tuščia“, - dėstė mokyklą baigusi Aurelija.
Pasak jos, dažniausiai mokyklą baigę jaunuoliai važiuoja į didesnius miestus mokytis, o vėliau į gimtąjį miestą jie grįžta nebent šventėms ar šeimos aplankyti.
„Grįžta tie, kurie buvo išvažiavę į užsienį, užsidirbo pinigų ir čia kažką savo kuria“, - teigia ji.
Dar mokykloje besimokanti jos draugė priduria, jog ir klasėse mažėja mokinių: „Labai labai retai klasėje būna trisdešimt žmonių.“
Tačiau DELFI kalbinti Ignalinos pensininkai gyvenimu miestelyje patenkinti. Pirmiausiai jie džiaugiasi renovuotais namais.
„Man patinka, kad namus renovavo - gražu, šilta, netgi per daug, 24 laipsniai. Gavau sąskaitą už šilumą – 21 litas. Malonu, užeini į laiptinę – šviesa užsidega, - sako renovuoto namo gyventojas pensininkas - Balkonas truputį siauresnis, bet ten gi nešoksi.“
„Viskuo esu patenkintas, bet nepatenkintas dėl renovacijos tik vienu dalyku: balkoną labai susiaurino. Reikėjo dėti plonesnę šiltinimo plokštę ir paplatinti patį balkoną, nes norėtųsi ir staliuką kokį išsinešti, pasėdėti, paskaityti, su žmona kavos išgerti“, - dėstė kitas renovuoto namo gyventojas pensininkas.
Gyvenimu nesiskundžia ir nerenovuotuose namuose gyvenantys pensininkai.
„Aš - pensionierė, nelabai kur vaikštau, nelabai ką žinau, - apie nuotaikas mieste sakė pensininkė Fajina. - Mes tai čia dar galime gyventi, bet jaunimas, kuris neturi darbo, jam - sunku.“
Lietuvos Statistikos departamento duomenimis, 2011 m. Lietuvoje nedarbo lygis siekė 15,4 proc., Utenos apskrityje jis sudarė 23,4 proc. Pernai Lietuvoje nedarbas sumažėjo iki 13,4 proc., o Utenos apskrityje jis mažėjo lėčiau – iki 23 proc.
Utenos apskritį sudaro Utenos, Anykščių, Ignalinos, Molėtų ir Zarasų rajonų savivaldybės, taip pat Visagino savivaldybė.
