Baltarusijos ekonominių tyrimų ir švietimo centro (BETŠC) ekspertai Katerina Bornukova ir Dmitrijus Krukas išanalizavo šalies ekonomikos augimo rodiklius ir išsiaiškino, kad tai – kapitalo kaupimo, o ne gamybos didėjimo rezultatas, informuoja newsru.com.
Baltarusijos privalumai – gamtos ištekliai ir ne pardavimo sektoriai, o dauguma perdirbimo atšakų, kurios išsivysčiusiose šalyse tampa augimo varikliu, atsilieka.
Baltarusija užsikrėtė nuo Rusijos vadinamąja „olandiška liga“ (kai dujų telkinių atradimas Šiaurės jūroje lėmė Olandijos deindustrializaciją, sumažindamas pramonės konkurencingumą), o tai padarė unikaliomis sąlygomis – nesant teigiamo prekybos balanso saldo. Net 2011 m. devalvacija neišgydė, teigia analitikai.
Nuo 2003 iki 2012 m. vidutinis Baltarusijos ekonomikos augimo tempas buvo 7,1 proc. per metus, o geriausiais metais – iki 2008 m. dar didesnis – 9,5 proc.
Tokie rodikliai kelia abejonių – vis tik Baltarusija – šalis su dominuojančia valstybės nuosavybe, centralizuota išteklių paskirstymo sistema, vyriausybės užspausta rinka ir infrastruktūrinių reformų nebuvimu.
Kaip rašo ekonomistai, augimas iš tiesų buvo, tačiau Baltarusija nebuvo sparčiai auganti pereinamoji ekonomika, kurioje augimo veiksnys buvo rinkos reformos.
Paprasčiausias paaiškinimas veikiausiai gali būti nestandartinis produktyvumo augimas dėl dirbtinų Rusijos injekcijų į Baltarusijos ekonomika – pigioms dujoms, ypatingomis naftos pardavimo schemomis, preferencijomis Rusijos rinkoje. Sunkumas toks, kad šių dirbtinių veiksnių indėlį sunku atskirti nuo tikrų veiksnių.
BETŠC ekonomistai nusprendė savarankiškai įvertinti kapitalo investicijų į Baltarusijos ekonomiką vertę. Jų skaičiavimai rodo, kad gamybos augimo lyderiai Baltarusijoje – atšakos, gaminančios prekes ne rinkai (tai ryšiai, finansai, statybos) arba tos, kurias veikia „dirbtinis gamybos padidinimas padedant Rusijai – chemijos ir naftos chemijos pramonė, degalų gamyba.
Po tyrimo formuojasi toks vaizdas: neparduodamas prekes gaminančios šakos kenčia nuo gamybos progreso nebuvimo, t. y. netenka konkurencinių privalumų.
Iš esmės gamyba gerinama dirbtiniu jos kėlimu, dėl to didėja kainos, o tai sukuria pramonės augimo iliuziją. Visi išvardinti simptomai primena „olandišką ligą“.
