Mūsų šalies Prezidentė bei Ministras Pirmininkas nuolat reiškia susirūpinimą korupcijos ir šešėlinio verslo mastais Lietuvoje. Kai kurie pareiškimai virsta konkrečiais sprendimais: pavyzdžiui, šį rudenį, tarp gausybės kitų įstatymų pakeitimų, Seimas svarstys siūlymus liberalizuoti viešųjų pirkimų tvarką. Tai numatantį įstatymo projektą valstybės vadovė yra vetavusi ir grąžinusi parlamentui, rekomenduodama sugriežtinti mažos vertės pirkimų skaidrumo ir viešumo kontrolę. Vis tik nepuoselėjama didelių vilčių, jog valdininkai, padvigubinę bendrąją pirkimų sumą, nustatys papildomų „saugiklių“, mažinančių korupcijos viešuosiuose pirkimuose mastą.
Jokios abejonės ‒ norint pasiekti konkrečių rezultatų kovoje su korupcija, nepakanka pavienių iniciatyvų ar sprendimų. Mūsų valstybei būtina aiški strategija, kad visiems – nuo eilinių valdininkų iki aukščiausios valdžios atstovų – būtų aišku, kurlink ir kaip žengia Lietuva, siekdama išgyvendinti šešėlį. Čia yra keli dalykai, kurių galėtume pasimokyti iš Estijos.
Siekis – tapti viena skaidriausių pasaulio valstybių
Tarptautinės antikorupcijos organizacijos „Transparency International“ duomenimis, pagal korupcijos suvokimo indeksą 2012 m. Lietuva užėmė 48 vietą tarp pasaulio valstybių. Estija gerokai lenkia mūsų tėvynę: 2011 m. ji buvo 29, o praėjusiais metais – 32 vietoje iš 176 pasaulio šalių. Ką ši Baltijos šalis daro kitaip nei mes?
Verta atkreipti dėmesį į Estijos Teisingumo ministerijos šiemet parengtą antikorupcijos strategiją, kurioje numatytos 2014 m. priemonės kovoje su korupcija. Patvirtintas ir ambicingas strategijos tikslas – bene dvigubai pagerinti korupcijos suvokimo indekso rodiklius ir atsidurti tarp penktadalio skaidriausių šalių pasaulyje.
Šių užmojų kaimyninė šalis sieks keliais būdais: diegdama švietimo programas, skatindama verslo įmones prisidėti prie skaidrios veiklos propagavimo, griežtindama valstybės sektoriaus atskaitomybę piliečiams, skatindama finansinių operacijų valstybiniame sektoriuje kontrolę. Iš viso numatyta bent 80 antikorupcijos politikos tobulintinų elementų.
Panaši programa galėtų, tiksliau, privalėtų, būti patvirtinta ir Lietuvoje. Aiškios priemonės ir kovos su korupcija prioritetai turėtų būti išdėstyti ambicingoje, tačiau įgyvendinamoje strategijoje. Lietuvoje kol kas tik prieš Seimo rinkimus dažniau pasigirsta politikų siūlymų pažaboti korupciją naujomis įstatymų pataisomis, tačiau naujam Seimui pradėjus darbą, tokios kalbos paprastai nutyla.
Pasitelkia nevyriausybinį sektorių ir parlamentarų etikos kodeksą
Kol mes epizodiškai diskutuojame, estai savo ruožtu numato stiprinti ne tik valstybinių institucijų, bet ir nevyriausybinių, ne pelno siekiančių organizacijų antikorupcinę veiklą. Kaimynai taip pat svarsto Parlamento narių elgesio kodeksą, siekia taikyti elgesio kriterijus parlamentarams ir taip padėti išvengti interesų konfliktų bei sumažinti neigiamą lobistų įtaką. Lietuvoje parlamentarų veiksmus kontroliuoja Seimo Antikorupcijos ar Etikos ir procedūrų komisijos, tačiau mūsų parlamentarų etikos principus apibrėžiantis įstatymas nėra atnaujintas ir sugriežtintas pagal Europos Sąjungos reikalavimus. Šiaurinė Baltijos valstybė žada sekti Didžiosios Britanijos pėdomis ir priimti Parlamentarų elgesio kodeksą prilygstantį teisiniams aktams, kurių paiso Airija, Islandija, Slovėnija. Ar ne metas to imtis ir Lietuvai?
Be to, Estija ketina plėsti Teisingumo ministerijos atsakomybę kovoje su korupcija. Kaip Lietuvoje, taip ir šiauriausioje Baltijos valstybėje Teisingumo ministerija atsako už didelę dalį antikorupcinės veiklos: kovos su korupcija programų rengimą ir įgyvendinimą, strateginių klausimų svarstymą ir korupcijos prevencijos sprendimų viešojo sektoriaus įstaigose tobulinimą. Estija siekia, kad Teisingumo ministerija apimtų dar platesnį antikorupcinės veiklos lauką bei aiškiau komunikuotų kovos su korupcija gaires bei veiklos ataskaitas ne tik valstybės vadovams, bet ir šalies piliečiams.
Dėmesys viešumui
Kad valstybės institucijų darbuotojų veikla būtų aiški ir skaidri tiek žiniasklaidai, tiek ir paprastam piliečiui, besidominčiam, kur keliauja jų sumokamų mokesčių pinigai, valstybė įsipareigojo sukurti duomenų bazę. Joje būtų skelbiama visa institucijų metinių ataskaitų medžiaga, informacija apie įvykusius susitarimus, sandorius ar pasirašytas sutartis, jų sąlygas bei įsipareigojimus. Estai siekia supaprastinti informaciją ir sukurti vizualiai patrauklią, vartotojams pritaikytą sistemą, kuri padėtų stebėti ir kontroliuoti valstybės tarnautojų veiklą.
Reikia pažymėti, kad šioje srityje lenkiame Šiaurės kaimynus ‒ Lietuvoje panašus sprendimas jau įgyvendintas. Tačiau norint, kad tokia informacinė sistema būtų išties veiksminga, nepakanka vien ją sukurti. Dar būtina apie tai pasakoti visuomenei. Kažin, ar daug Lietuvos žmonių apie įdiegtą sprendimą žino, o ir žinodami, kiek juo naudojasi, nes Lietuvoje pritaikytas sprendimas nėra patogus.
Švietimas ir žiniasklaida
Kaip rodo 2012 m. „Tranparency International“ duomenys, tik 4 proc. estų teigė davę kyšį. Tuo tarpu Lietuvoje šis rodiklis siekia apie 30 procentų. Ši statistika vaizdžiai iliustruoja, jog estų investicijos į antikorupcinį švietimą atsiperka. Nereikia stebėtis, kad šios investicijos tik didinamos.
Verta pastebėti, kad Estijoje skaidrumo politika dėstoma mokyklose, o antikorupcijos strategija numato ją įtraukti ir į kitų švietimo pakopų programas. Ypač daug dėmesio skiriama aukštojo mokslo institucijoms, kur siūloma dėstyti antikorupcijos politiką vadybos, ekonomikos ir finansų programų studentams.
Šios Baltijos valstybės gyventojų švietimui kryptingai pasitelkiama žiniasklaida. Ir tai daroma gerokai giliau nei viešas susikompromitavusio ar interesus supainiojusio pareigūno „skalbimas“. Visų pirma, Estijoje ypatingas dėmesys skiriamas žiniasklaidos kokybei ir pačių žurnalistų edukacijai. Čia puoselėjama analitinė, tiriamoji žurnalistika ‒ tam, kad korupcijos problemos būtų nagrinėjamos profesionaliai, konstruktyviai, ieškant išeičių, o ne sensacijų. To siekdami estai remia gerąją žiniasklaidos praktiką, įvertina ir pagerbia, skiria išskirtinį dėmesį prie skaidraus verslo puoselėjimo prisidedantiems žurnalistams.
Švietimo iniciatyvos, be abejo, neapsiriboja žiniasklaida ar visuomene: ypatingas dėmesys turėtų būti skiriamas ir vienai svarbiausių tikslinių grupių – patiems valstybės tarnautojams bei politikams.
Pavyzdžiui, Estijoje tarnautojams išleista instrukcija, kur įdomiai ir paprastai paaiškinama, kaip išvengti interesų konflikto darbe. Primenama, kad gėles priimti iš svečių ar verslo atstovų galima, tačiau reiktų vengti priimti gėrimus ar pasiūlymus nemokamai išbandyti prekes, paslaugas. Pateikiami ir pasiūlymai, kaip elgtis dviprasmiškose situacijose. Toks elgesio vadovas buvo išleistas apklausus viešojo sektoriaus atstovus ir nustačius, kad 53 proc. pareigūnų pageidautų instrukcijų, padėsiančių išvengti interesų konfliktų darbe.
Tad apibendrinkime klausimu ‒ kokius gi ginklus kovai su korupcija ir „šešėliu“ galėtume pasiskolinti iš estiškojo arsenalo? Sakyčiau, kad nemažai jų mes ir patys turime bei daugiau ar mažiau sėkmingai taikome Lietuvoje: į antikorupcinę veiklą įsitraukęs nevyriausybinis sektorius ir atsakingai dirbantis verslas, gana aktyvi šioje srityje žiniasklaida, o patikėtas funkcijas vykdo ir atsakingos valstybės institucijos.
Manau, šiuo atveju gerokai svarbiau ne pavienės priemonės, o jas sujungianti aiški strategija – kur mes norime būti po metų, penkerių ar dešimties. Nemažiau svarbi ir strategiją įgyvendinančių „generolų“, valdžios institucijų vadovų, ryžtas bei politinė valia. Kodėl susidaro įspūdis, kad jos neretai stokojama? Apie tai bus verta pakalbėti atskirai.