Sankt Peterburge įsikūrusio Europos universiteto Modernizacijos tyrimų centro mokslinis vadovas įsitikinęs, kad per G. Oniščenkos vadovaujamą tarnybą Kremlius nenorėjo daryti politinio spaudimo Lietuvai, kadangi norint išspręsti principinius Europos sąrangos klausimus (šiuo atveju Rytų partnerystės klausimą), Lietuvą spausti sunku.
„Tai nedidelė šalis ir paspaudus Lietuvą sunku išspręsti klausimus, kuriuos sprendžia Europos Sąjunga bendrai. Tai nepragmatiška“, - tvirtino D. Travinas, Vilniuje duodamas interviu portalui DELFI.
- Kaip pakomentuosite lietuviškos pieno produkcijos uždraudimo situaciją?
- Pono G. Oniščenkos demaršai nėra atsitiktiniai. Mano požiūriu, jie akivaizdžiai nesusiję su produktų kokybe. Tokie demaršai nutinka iškilus politinėms problemoms su viena ar kita šalimi. Taip buvo su Gruzija, Moldova, Ukraina, Baltarusija. Pas mus kartais poną G. Oniščenką vadina pagrindiniu Rusijos „siloviku“ („silovikai“ – buvę ir esami Rusijos jėgos struktūrų atstovai, red.). Jo veiksmuose daugiau jėgos, nei retai su kuo nors kariaujančios armijos veiksmuose.
Tai, kas nutiko su Lietuva – sudėtingas klausimas ir mano prielaidos kertasi su tais komentarais, kuriuos aš jau girdėjau čia, Vilniuje. Manau, kad klausimas ne tiek politinis, kiek ekonominis. Nemanau, kad Kremlius per G. Oniščenką norėtų daryti kokį nors politinį spaudimą. Tai ne Gruzija ir ne Moldova, čia kita situacija, nesuprantama, kam spausti ir ką galima iš to gauti.
Pieno produktų rinka – tai vieta, kur konkuruoja skirtingi gamintojai, pardavėjai ir vieno ar kito rinkos dalyvio pašalinimas sudaro nišą ten įsiskverbti kitiems. Jeigu ponas G. Oniščenka turi galimybę taip stipriai veikti rinką ir aukščiau stovintys viršininkai iki šiol jam nekaukštelėjo už tai per galvą ir leidžia tai daryti, tai įvairioms interesų grupėms kyla noras panaudoti šį mechanizmą konkurentų spaudimui. Aš nenustebsiu, jeigu lietuviškos pieno produkcijos vietą džiaugsmingai užims kokie kiti konkurentai, kaip savu laiku buvo su gruziniškais vynais.
- Jūs to nesusiejate su Lietuvos pirmininkavimu ES Taryboje, Rytų partneryste, kur Lietuva aktyviai veikia ir stengiasi įtraukti šioje iniciatyvoje dalyvaujančias šalis į Europos orbitą?
- Aš bandau analizuoti faktus, ir atmetus tai, kad Rusijos vadovybė daro neabejotinas kvailystes, man atrodo, jog politinio spaudimo klausimai čia mažiau tikėtini, nes galima buvo spausti Gruziją, kad būtų išspręstas Pietų Osetijos ir Abchazijos klausimas. Galima spausti Ukrainą, nors tai sunkiau, bandant ją orientuoti ne į asocijuotą narystę su Europos Sąjunga, o į Eurazijos sąjungą. Bet bandant išspręsti principinius Europos sąrangos klausimus, su visa pagarba Lietuvai, sunku jai daryti spaudimą. Tai nedidelė šalis ir paspaudus Lietuvą sunku išspręsti klausimus, kuriuos sprendžia Europos Sąjunga bendrai. Tai nepragmatiška.
- Kodėl tai vis dėlto daroma?
- Jeigu Rusijos vadovai atvirai kvailai elgiasi, galima neatmesti ir politinio spaudimo Lietuvai varianto. Tačiau jeigu jie ten šiek tiek pamąstė, tai politinis spaudimas Lietuvai siekiant išspręsti kokius tai Ukrainos asocijuotos narystės klausimus ir panašius reikalus yra absoliučiai nepragmatiškas. Ukraina bus arba nebus asocijuota Europos Sąjungos nare priklausomai nuo daugelio veiksnių ir Lietuvos poveikio veiksnys – vienas iš daugelio. Vien per Lietuvą tokių klausimų neišspręsi, net jeigu Lietuvai išsuksi rankas. Bet aš esu įsitikinęs, kad Lietuva tam nepasiduos.
- Rytų partnerystės šalys – valstybės, kuriose Rusija nori išsaugoti savo įtaką. Jeigu jos vis dėlto judės link savo valstybių ir Europos Sąjungos europinės sąrangos, tai atsilieps Rusijos įtakai, jos ekonominiams ryšiams su šiomis šalimis? Kodėl Kremlius taip priešinasi šiam judėjimui?
- Yra Kaliningrado sritis, kuri ribojasi su Lietuva. Kaip Kremliui koordinuoti savo veiksmus Lietuvos atžvilgiu ir nepakenti Kaliningradui?
- Tai rimta problema ir aš manau, kad dabartinė spaudimo Lietuvai istorija – tai ne politinio, o greičiau ekonominio pobūdžio priežastis. Žinoma, V. Putinas nenorėjo sudaryti problemų Kaliningrade, kad jam paskui nekeltų galvos skausmo jų sprendimas. Manau, kad problema su lietuviškais pieno produktais vienaip ar kitaip išsispręs, bet kokiu atveju V. Putinas nenorės sudaryti galimų problemų Lietuvai sustabdant tranzitinį eismą į Kaliningradą. Šia kryptimi V. Putinas neis.
- Ust Luga ir Rusijos siekis perimti krovinių srautą iš Baltijos uostų. Kiek tokie planai yra realūs?
- Tai ekonominės konkurencijos klausimas. Idealiu atveji ji turi būti ekonomine, o ne tuo, ką mes dabar stebėjome pasienyje su Ukraina ir Lietuva, kai muitinės tarnyba sudaro problemas tranzitui. Tačiau, iš esmės, jeigu egzistuoja daug konkuruojančių uostų – tai normalu. Reikia turėti omenyje ir tai, kad uostai turi savas specializacijas, tad ne visada uostų gausa reiškia realią konkurenciją, nes jie specializuojasi skirtingose srityse. Tačiau apskritai konkurencija gali aštrėti ir aš tame nematau nieko blogo.
- Ar, jūsų manymu, galima kalbėti apie tai, kad lietuviškas kapitalas keliauja į Rusiją, o rusiškas kapitalas bando įsitvirtinti Baltijos šalyse, ypač Lietuvoje?
- Iš Rusijos kapitalas pastaruoju metu bėga, tai rimta problema, susijusi su tuo, kad Rusijoje investicinis klimatas yra labai prastas. Dabar, kai naftos kainos yra stabilios, kapitalas labiau bėga iš Rusijos bei eina į Rusiją. Čia rimtų investicijų tikėtis sunku, juo labiau iš nedidelių Baltijos valstybių.
Rusijos investicijos eina į užsienį. Baltijos šalys labai patrauklios, nes kai kuriais atvejais suteikiamas leidimas gyventi. Ir Rusijos verslininkas, kuris baiminasi, kad Rusijoje jį gali pradėti persekioti dėl politinių motyvų ar paprasčiausiai panorės atimti iš jo verslą, sukuria, kaip sakoma Rusijoje, „atsarginius aerodromus“. Paprastai tai Londonas ir Vokietija, tačiau investuoti Latvijoje ir gauti ten leidimą gyventi – daugeliui tai patrauklu. Aš nemanau, kad tai gali būti strateginės investicijos, kokybiškai keičiančios situaciją Baltijos šalyse, greičiau tai kapitalo bėgimo iš Rusijos forma.
- Ar energetinio sektoriaus Lietuvoje ir Baltijos šalyse diferenciacija pakeis santykių klimatą tarp Rusijos ir Lietuvos?
- Rusija suinteresuota energetinės rinkos monopolizavimu. Aš nepasakyčiau, kad taip kritikuoju Rusijos politiką. Bet koks verslas idealiu atveju norėtų monopolizuoti savo rinką, nes taip lengviau dirbti. Esmė tame, kad stipriai išsivysčiusios rinkos ekonomikos šalyse neleidžiama, kad tai įvyktų. Ir šia prasme pastangos, nukreiptos į konkurencijos sustiprinimą Europos energetinėje rinkoje yra visiškai teisingos, net jeigu jos Rusijai daro nuostolius. Europa turi ieškoti galimybių dujų tiekimui ne tik iš „Gazprom“ (norvegiškos ir Šiaurės jūros dujos – tai jau žinomos kryptys). Akivaizdu, kad artimiausiu metu vis didesnę reikšmę įgaus suskystintos dujos, išgaunamos iš skalūnų dujų. Konkurencija stiprės ir Europos šalių pozicijos bus stabilesnės ir labiau apsaugotos, o „Gazprom“ ateis sunkūs laikai, kai teks keisti įprastą politiką.
- Tačiau Rusija dabar suinteresuota išsaugoti savo išskirtinę įtaką energetikos sektoriuje ir stengiasi kaip galėdama kontroliuoti energetikos sektorių Baltijos šalyse – Baltijos atominės elektrinės projektas, prieštaravimas Visagino atominės elektrinės statybos projektui Lietuvoje ir taip toliau...
- Kaip bet koks monopolistas, Rusija suinteresuota išsaugoti monopolinę padėtį ir tame net nėra Rusijos autoritarinio režimo specifikos.
- Yra Lietuva, kuri bando pasipriešinti monopoliui ir iškelti šiuos momentus į europinį lygmenį, tuo metu didelės Europos šalys laikosi pakankamai nuosaikios pozicijos santykių su Rusija energetikos sektoriuje klausimais?
- Gali būti, kad stambūs dujų vartotojai, kurių santykiai su V. Putinu kiek kitokie, galvoja ne tiek apie bendrus Europos interesus, kiek apie tai, kaip šiuos ypatingus santykius išsaugoti ir, bent jau, nesipykti su pagrindiniu tiekėju tol, kol į rinką nepliūptelės naujas dujų srautas. Tokią poziciją suprasti galima, tačiau kita vertus, Vokietija, valdant Angelai Merkel, priešinasi Rusijai – tai ne Gerhardas Schreoderis. Ir Italija be Silvio Berlusconi – tai kitokia šalis. Tad aš manau, kad Rusija sulauks stabilaus palaikymo iš didžiųjų Europos šalių. Pamažu monopolija užleis vietą konkurencingesniems santykiams. Tai neišvengiama. „Chevron“ pas jus išeina, tačiau dideli darbai su skalūnų dujomis prasideda Ukrainoje, Lenkijoje. Net jeigu atskirose šalyse skalūnų dujos nebus išgaunamos, apskritai pasaulyje viešpataujant aukštoms naftos ir dujos kainoms mažai tikėtina, kad gali būti sustabdytas skalūnų dujų eksploatavimas. Ir kadangi suskystintos dujos palaipsniui formuoja vieningą dujų rinką, vis sunkiau bus išsaugoti bet kokios šalies monopoliją, tarp jų ir Rusijos.
- Dėkojame už pokalbį.
