Šią vasarą Seimas priėmė palūkanas apmokestinantį įstatymą, kuris politikų buvo skambiai pateiktas kaip lengvatos palūkanoms naikinimas. Tačiau tai, kad palūkanos ligi šiol nebuvo apmokestinamos – ne lengvata, bet taisyklė. Jeigu visų gyventojų palūkanos būtų apmokestintos, o tik vienos siauros grupės žmonių – tarkim, bankininkų – palūkanoms mokesčiai nebūtų taikomi, tuomet išties egzistuotų lengvata. Dabar gi politikai pateikia bet kokį neapmokestinimą kaip lengvatą, o elementarų mokesčių didinimą vadina lengvatos naikinimu.
Vadovaujantis tokia logika, šiandien visi gyventojai neribotai naudojasi lengvata orui. Jeigu kokiam politikui šautų į galvą apmokestinti orą, t.y. žmogaus kvėpavimą, jis tai galėtų pavadinti „lengvatos orui naikinimu“. Kadangi priešintis lengvatų naikinimui tapo blogo skonio ženklu, prieš mokestį už orą kovoti būtų daug sunkiau: iškart būtum apkaltintas lobistu, atstovaujančiu niekšingam tebekvėpuojančiųjų interesui mokėti mažiau mokesčių...
Visa tai gali skambėti juokingai tik neskaičiusiems šviežiausio Finansų ministerijos paruošto pelno mokesčio įstatymo projekto. Jame siūloma riboti mokestinių nuostolių perkėlimą – iš ankstesnių laikotarpių perkelti nuostoliai negalėtų viršyti 50 proc. apmokestinamo pelno. Tai reiškia, kad nuo šiol pelno mokestį tektų mokėti net ir tuomet kai įmonės veikla, vertinant tęstiniame laikotarpyje, yra nuostolinga. Stebina tai, kad visuomenėje šis siūlymas vadinamas „lengvatos naikinimu“.
Neribotas nuostolių perkėlimas svarbus dėl to, kad padeda išlyginti netolygumus, atsirandančius dėl metų trukmės mokestinio laikotarpio. Esamos taisyklės logika tampa aiškesnė, mintyse pakeitus 1 metų mokestinį laikotarpį kad ir 1 mėnesiu – akivaizdu, kad būtų logiška ne apmokestinti kiekvieno mėnesio rezultatą, bet atsižvelgti į įmonės veiklos tęstinumą. Pavyzdžiui, jei įmonė rugsėjį patiria nuostolį, o spalį uždirba mokestinį pelną, logiška, kad rugsėjo nuostolį turėtų būti leidžiama perkelti į spalio mėnesį visa apimtimi. Tas pats galioja ir gruodžio ir sausio mėnesiams, tad kelti mokestinius nuostolius iš ankstesnių metų į kitus – pagrįsta ir teisinga. Kodėl tuomet pasiryžta riboti nuostolio perkėlimą? Juk vienerių metų trukmės mokestinis laikotarpis yra toks pat dirbtinas ir sutartinis dalykas kaip kad būtų vienos dienos, savaitės ar mėnesio mokestinis laikotarpis. Įmonės veikla yra tęstinė, ji nesustoja laikrodžiui mušant vidurnaktį ar šaunant fejerverkams Naujųjų metų naktį. Nuostolių perkėlimas reikalingas tam, kad įmonė galėtų išbristi iš sunkumų, kad mokestis nepasmaugtų įmonės po pirmos nesėkmės.
Tuo tarpu Finansų ministerija siūlo riboti nuostolių perkėlimą. Pernai 10 mln. litų nuostolio patyrusi, o šiemet 1 mln. litų pelno turinti įmonė vis tiek privalėtų mokėti pelno mokestį nuo 500 tūkst. litų ir į biudžetą pervesti 75 tūkst. litų. Akivaizdu, kad tai yra mokesčių didinimas, skaudžiai atsiliepsiantis visoms sukauptus nuostolius turinčioms įmonėms. Tačiau visuomenėje šis siūlymas jau pateikiamas kaip „lengvatos karpymas“! O priešintis lengvatų karpymui, kaip žinia, bent jau šį sezoną ne madoje.
Tokiu būdu viską, kas kol kas leidžiama ir neapmokestinama, pradedama vadinti lengvata. Kuomet norima viską drausti, bet kokią laisvę galima pavadinti „lengvata“ ir siūlyti ją naikinti. Galbūt ir ne judėjimo laisve naudojamės, o „lengvata judėjimui“?
Gudrūs politikai taiko ne vieną metodą, kaip didinti mokesčius ir nesulaukti visuomenės pasipriešinimo. Be mokesčių didinimo įpakavimo į „lengvatos naikinimo“ pakuotę, plačiai paplitusi ir juodoji „skaldyk ir valdyk“ technologija. Įgudę Makiavelio pasekėjai nauju mokesčiu pradžioje apmokestina siaurą gyventojų grupę – pavyzdžiui, turinčius daugiau nei 1 mln. litų nekilnojamojo turto arba per metus uždirbančius daugiau nei 10 000 litų palūkanų, tačiau ilgainiui neapmokestinama riba yra mažinama tol, kol mokestį pradeda mokėti visi. O mažinant šią ribą, grakščiai grįžtama prie mums jau pažįstamos lengvatų karpymo retorikos. Todėl nenustebkite, kai sužinosite buvęs „privilegijuotu lengvatos gavėju“ ir jau greitai turėsite mokėti gyventojų pajamų mokestį nuo savo kuklių 150 litų palūkanų ar nekilnojamojo turto mokestį už savo paprastą 200 000 litų vertės butą.
Grįžtant prie nuostolių perkėlimo klausimo, galiausiai apsigauna ir tie, kas siūlomam ribojimui pritaria dėl noro labiau apmokestinti kapitalo pajamas. Galbūt pavyks surinkti keliais ar keliasdešimčia milijonų litų daugiau pajamų iš pelno mokesčio – tačiau tai bus padaryta lėčiau didinamų atlyginimų, aukštesnių prekių ir paslaugų kainų ar menkesnių investicijų sąskaita. Pelno mokesčio pavadinime slepiasi dar viena iliuzija, kad šį mokestį moka kapitalo savininkas. Realybėje šį mokestį mokame mes visi mažesnių atlyginimų, aukštesnių kainų ir žemesnių investicijų forma.
O svajojančius apie papildomas biudžeto pajamas teks nuliūdinti – visiškai nėra garantijų, kad pavyktų surinkti daugiau pajamų, nes įmonėms taptų patraukliau perkelti savo pelną/nuostolį į palankesnę mokesčių sistemą turinčias šalis, pavyzdžiui, Latviją, Maltą ar Airiją, kur nuostolių perkėlimas neribojamas. Estijoje apmokestinamas tik paskirstytas pelnas, tad nuostolių perkėlimo klausimas apskritai neiškyla. O patrauklieji Nyderlandai, nors ir riboja nuostolių perkėlimą laiko prasme, leidžia nuostolius perkelti ne tik 9 metus priekį, bet ir 1 metus atgal – tokiu būdu šiemet nuostolius patiriančios įmonės gali susigrąžinti dalį anksčiau sumokėto pelno mokesčio. Krizės metu taisyklės pakeistos mokesčių mokėtojų naudai, leidus 2009-2011 m. patirtus nuostolius perkelti net 3 m. atgal. Akivaizdu, kad palankesnių jurisdikcijų besidairantys kapitalo savininkai turės iš ko rinktis.
Mados ateina ir išeina. Tikėkimės, kad „lengvatų“ naikinimo mada nuo mokesčių podiumo nužengs nepasodinusi mūsų visų į aukštų mokesčių kalėjimą.