Nuo 1899-ųjų Hirschlerių šeima gamina stiklo dirbinius, veidrodžius. Per tą laiką keitėsi valdžios ir santvarkos, praūžė karai ir krizės, tačiau jie mokėjo laviruoti sovietų laikais, ir tai padėjo išgyventi, sako dabartinė bendrovės vadovė Judit Hirschler.
Socialistinėje Vengrijoje privatus sektorius buvo labai varžomas, buvo leidžiama samdyti ne daugiau trijų darbuotojų, pelnas buvo ribojamas, tad pasiraitoti rankoves teko visai šeimas – net seneliams. Šeimai pavyko išvengti deportacijos kaip etniniams vokiečiams. Priežastis labai paprasta – tai buvo vienintelė stiklo dirbinių bendrovė Šoprono mieste, kuriame po karo visi langai buvo išdaužyti.
„Jau po pirmo bombardavimo mieste liko daug išdaužytų langų. Tai padėjo mano tėvui išvengti fronto. Stikliai buvo labai reikalingi“, – sako bendrovės „Hirschler glas“ savininkas Reszo Hirschleris.
Po karo teko taikytis prie komunistinės visuomenės poreikių. Pagrindinė produkcija buvo stiklai, veidrodžiai, tarp kurių ir automobilių – netgi Rytų Vokietijos „Trabant“.
Padvelkus laisvės vėjams vėl teko planuoti iš naujo, kadangi užsidarė Rusijos ir kitų šalių rinkos. Bet dabar 95 proc. gaminių plaukia į Vakarus. Pagrindinė užsakovė – Jungtinė Karalystė. Per metus parduodama milijonai veidrodžių, o per krizę skaudžių smūgių nebūta.
„Mums pavyko, nes 2008-ųjų krizę pasitikome be skolų. Jei būtume prislėgti skolų, neišsilaikytume“, – sako bendrovei vadovaujanti Judit Hirschler.
Ji kartoja: prisitaikyti prie rinkos ir atsargiai skolintis. Iš pažiūros paprasta, bet pavyksta ne visiems.
