Visų pirma, JAV ir ES šiuo metu akivaizdžiai dominuoja pasaulio ekonominiame, kultūriniame, mokslo, žinių ir politiniame gyvenime. Sovietų Sąjungos žlugimas 1991 m. simbolizavo Šaltojo karo pabaigą – JAV ir jos sąjungininkams Vakarų Europoje tai leido įtvirtinti ideologinį bei karinį dominavimą pasaulyje. Įdomu, kad tais pačiais metais su trenksmu sprogo Japonijos nekilnojamojo turto burbulas – tai simbolizavo keturis dešimtmečius trukusio Japonijos ekonomikos stebuklo pabaigą ir sudužusias svajones, kad japonai, padedami robotų, netrukus aplenks JAV ir taps galingiausia pasaulio ekonomika (tuo metu Japonija buvo antra galingiausia ekonomika pasaulyje – Sovietų Sąjungą aplenkė dar 1987 metais). Matydamos viena po kito kapituliuojančius konkurentus, JAV ir jų sąjungininkės neužmigo ant laurų ir puikiai pasinaudojo palankia geopolitine padėtimi. 1992 m. gimusi ES didino ekonominę, o į rytus besiplečianti NATO – karinę Vakarų pasaulio galią. Taigi, Sovietų Sąjungos žlugimas ir Japonijos ekonominės galios mažėjimas leido JAV ir ES įtvirtinti per pasaulinius karus sumenkusį Vakarų valstybių dominavimą. Tik šiuo atveju pirmuoju smuiku griežė ne Britų imperija, o JAV.
Didžiausia Vakarų problema – tingumas
Taigi, didžiausia Vakarų valstybių problema yra ne kitų pasaulio regionų ar ideologijų konkurencija, o veikiau jos trūkumas. Pasitraukus pagrindiniams konkurentams, JAV šiuo metu yra tarsi NBA lygio žaidėja, laikinai priversta žaisti Lietuvos krepšinio lygoje... Irakas, Iranas, Venesuela, Šiaurės Korėja, Libija, Serbija – tik keli oportunistai, nesėkmingai bandę mesti iššūkį Vakarų hegemonijai. Kitos valstybės, nepriklausančios Vakarų blokui, kilus konfliktams nepraleisdavo progos patylėti, o drąsiausieji apsiribodavo „susirūpinimo“ arba „didelio susirūpinimo“ netinkamu Vakarų šalių elgesiu išreiškimu.
Taigi, pastaruoju metu Vakarų pasaulis panašus į antikos laikų Romos imperiją (Vakarų Romos imperija – JAV, Rytų Romos imperija – ES), iš visų pusių apsuptą necivilizuotų barbarų (smulkios diktatūros, teroristai, piratai, nelegalūs imigrantai ir kiti keistuoliai). Azijos ir Afrikos šalys, kaip ir antikos laikais, yra viso labo kiek egzotinės prekybos partnerės, kurios tiesioginės karinės, ekonominės ar socialinės grėsmės Vakarų pasauliui nekelia. Kaip kadaise Romos imperijai, taip ir šiuo metu Vakarų pasauliui didžiausia grėsmė kyla ne iš stipraus konkurento, o dėl sportinės formos praradimo dėl konkurencijos, kuri yra svarbiausia Vakarų kultūros dalis, trūkumo. Tad Vakarų pasaulis aptingo ir tapo pažeidžiamas iš vidaus. Neatsakingas valstybės išlaidavimas, mokesčių vengimo skandalai, išsikerojęs biurokratinis aparatas, auganti pajamų nelygybė, trumparegiška imigracijos politika, nekontroliuojamas smurto, patyčių ir saviniekos plitimas visuomenės informavimo šaltiniuose – tai keli sportinės formos praradimo pavyzdžiai.
Vakarų pasaulis, kaip kadaise Romos imperija, gali lėtai susinaikinti iš vidaus, jei greitu metu neatsiras jo vertų konkurentų. Tad tikėtina, kad stiprėjanti ir į konfrontaciją einanti Kinija bei kitos stiprėjančios pasaulio valstybės ne susilpnins, o atvirkščiai – sustiprins Vakarų pasaulį ir išvarys iš jo tinginį. Tačiau esminis klausimas yra šis – ar kas nors turi galimybių sudaryti lygiavertę konkurenciją Vakarams?
Osama bin Ladenas ir krūva plytų
Vakarų dominavimą pasaulyje bandyta kvestionuoti 2001 metais. Visų pirma, rugsėjo 11 d. teroristinis išpuolis prieš pasaulio prekybos centrą JAV davė puikų akstiną pradėti kovą su terorizmu. Ši kova turėjo sutelkti vakariečius prieš bendrą priešą ir taip išvaryti iš jų tinginį, tačiau priešas pasirodė esąs pernelyg silpnas ir nematomas. Situacijos neišgelbėjo ir karo, negandų bei vietos režimų nuvargintų šalių, tokių kaip Afganistanas, Irakas, Somalis ar Malis, užpuolimas, o teroristų idėjinio vado Osamos bin Ladeno 2011 m. nuo liūdno likimo neišgelbėjo net ir vešli barzda. Kova su terorizmu ne tik kad nepasiekė savo tikslo – suvienyti Vakarus bendrai kovai, bet dar labiau juos suskaldė. Nemažai piliečių pradėjo užjausti nuskriaustus teroristus ir netgi jiems simpatizuoti, o kitos pasaulio šalys, prisidengdamos kovos su terorizmu vardu, susidorodavo su sau neįtinkančiais elementais.
Tačiau 2001 m. atsirado ir kita grėsmė Vakarų pasauliui – „plytos“. Būtent toks yra lietuviškas britų ekonomisto Jimo O’Neillo pirmą kartą 2001 m. pavartoto akronimo BRICS vertimas. BRICS simbolizuoja sparčiai augančias ir Vakarų pasaulio dominavimo pamatus supurtyti besikėsinančias valstybes: Braziliją, Rusiją, Indiją ir Kiniją (2010 m. prie jų prisijungė ir Pietų Afrikos Respublika). Tačiau šiuo metu BRICS viso labo yra labai skirtingų formų, spalvų ir medžiagų plytų rinkinys, kurį kartu sudėję gautume ne stiprią sieną, galinčią užtverti kelią tolesniam Vakarų dominavimui pasaulyje, o padriką plytų krūvą. Visų pirma, BRICS šalys nėra vieningos, nes beveik neturi nieko bendra nei geografiniu, nei ideologiniu, nei politiniu, nei socialiniu požiūriu. Antra, visos BRICS šalys, išskyrus Kiniją, yra pernelyg silpnos, kad galėtų sudaryti lygiavertę konkurenciją Vakarų pasauliui. Tad, nepaisant vis agresyvesnės retorikos ir išties įspūdingo ekonomikos augimo, BRICS šalys nėra ir artimiausiu metu nebus pajėgios kaip lygios su lygiais konkuruoti su Vakarais.
BRICS – Kinija ir Ko
Indija turi didžiulę problemą – skurdą. Šioje šalyje gyvena šeštadalis viso pasaulio gyventojų, tačiau jos indėlis į pasaulio ekonomiką siekia vos 5 procentus. Pasaulio banko duomenimis, 2010 m. net 67 proc. indų skurdo, o vidutinis indas gyveno ne ką turtingiau negu vidutinis afrikietis. Didžiausia Indijos problema – labai pigi ir gausi darbo jėga, kuri neskatina įmonių industrializuotis ir diegti naujų gamybos technologijų. Dėl to, prasidėjus pramonės revoliucijai, Vakarų pasaulio valstybės negailestingai nukonkuravo Indiją, kuri dar XVIII a. pradžioje buvo didžiausia pasaulio ekonomika, ir ilgainiui pavertė ją nepramonine pigios darbo jėgos agrarine kolonija. Šių laikų Indija, deja, vis dar labai primena kolonijinius laikus: pagrindiniai ekonomikos ramsčiai tebėra žemės ūkis, kuriame dirba apie pusė visų Indijos darbuotojų, ir paslaugų sektorius, kuriam reikia pigios darbo jėgos ir kuris priklauso nuo Vakarų valstybių užsakymų. Indijos pramonė silpna ir orientuota į vidaus gamybą, o jos nepasirengimą konkuruoti tarptautinėje rinkoje puikiai iliustruoja tai, kad Indija pagal eksportą užima tik 17 vietą pasaulyje ir nusileidžia tokioms mažoms valstybėms kaip Pietų Korėja, Belgija ar Singapūras. Indija taip pat nėra aktyvi pasaulio politikos žaidėja, tad net ir išsipildžius optimistiniam scenarijui ir ateityje didėjant Indijos ekonominei galiai mažai tikėtina, kad ji ims atvirai konkuruoti dėl įtakos zonų su Vakarų valstybėmis. Šios valstybės, kaip prastos žaidėjos, statusą puikiai iliustruoja tai, kad tarptautinėse olimpinėse žaidynėse ji yra iškovojusi tik 26 medalius – šimtą kartų mažiau negu JAV ir net mažiau negu kone tūkstantį kartų mažiau gyventojų turintys mūsų kaimynai estai.
Kinija – milžinas molinėmis kojomis
Kinija, arba tiksliau – Kinijos Liaudies Respublika, buvo Šaltąjį karą pralaimėjusių šalių pusėje, tačiau laiku susizgribo, perėmė kai kurias Vakarų pasaulio žaidimo taisykles ir taip sugebėjo prikelti savo ekonomiką bei netgi mesti iššūkį Vakarams. Pasibaigus Šaltajam karui Kinijos ekonominė padėtis buvo nepavydėtina – šalies ekonomika tuo metu buvo mažesnė už dešimt kartų mažiau gyventojų turinčios kaimynės Japonijos, o vidutinis kinas gyveno net 11 kartų skurdžiau negu JAV pilietis ir vos 40 proc. turtingiau negu vidutinis afrikietis. Tad didžiausias Kinijos galvos skausmas buvo vadavimasis iš skurdo, į kurį šalį įstūmė ilgus dešimtmečius trukęs komunistinis valdymas, o ne siekiai konkuruoti su Vakarų pasauliu. Vis dėlto, įgyvendinusi ekonomikos liberalizavimo reformas, Kinija sugebėjo pademonstruoti įspūdingą ekonomikos augimą. Kitaip nei Indija, ji pasirinko industrializacijos kelią, tapo pasaulio fabriku ir užvertė Vakarus pigiomis prekėmis su užrašu „made in China“. Taip ji išsivadavo iš skurdo. Tačiau išsivaduoti iš skurdo ir dominuoti pasaulio ekonomikoje – ne tas pats. Juolab kad Kinija yra tarsi milžinas molinėmis kojomis, kurios milžinui augant ir stambėjant bet kurią minutę gali sudužti.
Naujausia naujienų agentūros „Xinhua“ apklausa atskleidė, kad korupciją ir pajamų nelygybę Kinijos gyventojai laiko didžiausiais iššūkiais savo valstybei. Išties spartus ekonomikos augimas atvėrė milžinišką prarają tarp turtuolių ir vargšų, tad pajamų nelygybė Kinijoje šiuo metu yra viena didžiausių pasaulyje ir gerokai didesnė negu JAV, Rusijoje ar Lietuvoje. Tačiau pajamų nelygybė pati savaime nebūtinai yra didelė problema, jei piliečiai tiki, kad dėl savo darbštumo, sumanumo, verslumo ar kūrybingumo gali praturtėti (tokia situacija yra JAV). Kinijoje didelę dalį pajamų ir pelno pasisavina partiniai funkcionieriai ir jų draugeliai, o liaudžiai lieka sunkus, ilgas (kinai dirba ir šeštadieniais), menkai mokamas ir pavojingas darbas. Be to, kinai tiki, kad ryšiai su korumpuotu valdančiuoju elitu yra kone vienintelis kelias į finansinę sėkmę. Šalutinis poveikis – kasmet kone 500 tūkst. kinų emigruoja į svečias šalis ir dar 300 tūkst. jų emigruoja pas Abraomą į dausas. Tad Kinijos neišvengiamai laukia nelengva kova su korupcija ir pajamų nelygybe – antraip jai bus labai sunku mesti iššūkį Vakarams. Tačiau ši kova nebus lengva: egzistuoja reali grėsmė, kad prasidėjus šiai kovai turtus nelabai švariais būdais susikrovę kinų oligarchai (o tokių yra dauguma) nuspręs bėgti iš Kinijos, su savimi jie išsineš ir sukauptą turtą, o kinams liks tik fabrikų griuvėsiai. Jau ir šiuo metu pasiturintys kinai masiškai emigruoja į JAV, Singapūrą bei kitas išsivysčiusias valstybes. Ir ne tik dėl finansinio saugumo – nemanau, kad būtų labai malonu gyventi mieste, kurio dangų pusę metų dengia smogas...
Kita didelė Kinijos problema yra demografija. Visų pirma dėl to, kad šalyje gyvena per daug gyventojų: jie priversti laiką gaišti kilometrinėse spūstyse, gyventi ankštuose būstuose ir nešioti apsaugines kaukes nuo smogo. Antra, dėl itin sparčiai pradėsiančio mažėti gyventojų skaičiaus, dėl kurio Kinijos ekonomika nuo modelio „du dirbantys tėvai ir vienas vaikas“ pereis prie modelio „vienas dirbantis tėvas (o gal ir vaikas) ir du jo išlaikomi seneliai“. Štai Kinijos statistikos departamentas pranešė, kad 2012 m. pirmą kartą nuo oficialios statistikos rinkimo pradžios šalyje sumažėjo darbingo amžiaus gyventojų skaičius. Nei daug, nei mažai – 3,45 milijono. Ir tai tik pradžia – dėl urbanizacijos nulemto natūralaus gimstamumo mažėjimo ir nuo 1979 m. vykdomos vieno vaiko politikos Kinijoje sparčiai sumažėjo gyventojų skaičius. Pasaulio banko duomenimis, darbingo amžiaus gyventojų skaičius šalyje iki 2050 m. sumažės kone ketvirtadaliu – nuo 940 iki 680 milijonų. Tai gera žinia pacifistams, nes istorinė patirtis rodo, kad karai dažniausiai kyla būtent augant gyventojų, ypač jaunų, skaičiui. Tačiau tai nėra gera žinia Kinijai, norinčiai varžytis su JAV ir ES dėl ekonominio dominavimo pasaulyje. Štai JAV padėtis visai kita: iki 2050 m. darbingo amžiaus gyventojų padidės nuo 192 iki 221 milijono. Vis dar tris kartus mažiau negu Kinijoje, bet gyventojų skaičius ateityje nebebus Kinijos koziris. Be to, berniukų skaičius Kinijoje gerokai didesnis negu mergaičių: šiuo metu auga 243 mln. vaikų, iš jų 133 mln. berniukų ir vos 110 mln. mergaičių. Kur reikės dėti antrosios pusės nesusiradusius berniukus – atviras klausimas.
Ar kalbėsime kiniškai?
Kinijos ekonominės galios augimas dar nereiškia, kad ji norės kovoti dėl dominavimo pasaulyje. Kinijos ekonomika pasaulyje buvo didžiausia XVI–XVIII a., tačiau tuo metu pasaulyje dominavo milžiniškas užjūrio imperijas sukūrę ispanai, portugalai, olandai ir britai. Tik vėliau, jau pramonės revoliucijos įkarštyje, Europa sugebėjo aplenkti Kiniją. Kodėl Kinija nebandė mesti iššūkio Europos hegemonijai, atsakyti nelengva, tačiau tai gali būti susiję su kinų mentalitetu ir polinkiu užsidaryti bei užsitverti, kurį puikiai simbolizuoja Didžioji kinų siena. Net ir emigravę į svečias šalis kinai laikosi atokiau nuo vietinių ir kuria gana izoliuotus kinų kvartalus. Dėl šios priežasties kinų kultūra (taip pat kalba) nėra paplitusi už Kinijos ar kinų kvartalų ribų, o patys kinai nėra labai lojalūs savo kultūrai ir mieliau žiūri Pietų Korėjos ar JAV serialus.
Palyginti su JAV, Europa ar net Lotynų Amerika, mes beveik nematome Kinijos televizorių ekranuose, kino teatruose, interneto forumuose ar tarptautiniuose susitikimuose. Nematydami Kinijos kultūros pasaulio gyventojai jais natūraliai nepasitiki, tad net ir tapusi ekonomine galiūne Kinija dar turės ilgai ir sunkiai dirbti, kad taptų stipria žaidėja ir socialinėje, kultūrinėje bei politinėje erdvėje. Dar blogiau – pasaulyje Kinijos žiniasklaidos priemonės laikomos nepatikimomis, tad informacinį karą Kinija akivaizdžiai pralaimi Vakarams. Be to, informacijos sklaidos priemonės nuolat skalambija apie išsvajotąjį Eldoradą Vakarų Europos šalyse, tad susigundę naujomis galimybėmis šimtai tūkstančių šviesių protų kasmet plūsta į šias šalis. Nemaloni tiesa Kinijai yra ta, kad atsivėrus pasauliui iš jos pabėgtų nemažai gyventojų ir pinigų. Persverti šį balansą ateityje nebus taip lengva, turint omenyje, kad Kinijoje vidutinis darbo užmokestis aštuonis kartus mažesnis negu JAV ir daugiau negu du kartus mažesnis negu Lietuvoje.
Tad nesirūpinkime – kiniškai artimiausius šimtmečius tikrai nekalbėsime. Šiuo metu pasaulinės kalbos statusas neabejotinai priklauso anglų kalbai – ja rašomi naujausi moksliniai straipsniai, kuriami populiariausi pasaulio filmai, rašomos tarptautinės sutartys, o angliško valgiaraščio neturėjimas restorane yra blogo tono ženklas. Tad anglų kalba šiuo metu yra pasaulio lingua franca – tarptautinė kalba, kuriai išstumti iš šios pozicijos prireiks ilgų šimtmečių. Vakarų Romos imperija subyrėjo dar 476 m., tačiau 1687-aisiais, praėjus daugiau negu 12 šimtmečių, vienas iškiliausių visų laikų anglų (ir pasaulio) mokslininkų Isaakas Newtonas gravitacijos ir mechanikos dėsnius aprašė ne angliškai, o lotyniškai. Tad net ir praėjus daugiau negu tūkstantmečiui po Vakarų Romos imperijos subyrėjimo pasaulis vis dar žavėjosi jos kultūra, kalba ir paliktu paveldu. Nenustebčiau, jei po gero tūkstantmečio kinų mokslininkai pirmuosius teleportacijos dėsnius aprašytų... anglų kalba. Vis dėlto, norint, kad Vakarų pasaulis neaptingtų ir nuo tingumo nesubyrėtų, reikia konkurentų, o Kinija – stipri kandidatė atlikti tokį vaidmenį. Jei tik sugebės susitvarkyti su savo problemomis...
