Pirmoji paskata, pasak I. Staškevičiaus, parodyti, kad verslininkas irgi žmogus.
„Vieną dalyką, kas buvo stimulas rašyti, aš galiu paminėti, tai verslininko reakcija išėjus į Gedimino prospektą. Verslininkas juk taip pat gali būti ir doras, ir talentingas, ir jautrus, ir visai neblogas žmogus. Jeigu jis kartais vagia elektrą namie, tai jis daro lygiai taip pat kaip koks nors menininkas, bet visuomenės požiūris labai dažnai būna skirtingas. Iš anksto menininkui duodama avanso, kad jis yra nesuprastas, kenčia, vargsta, o verslininkas, na, jis yra godus, turtingas ir todėl a priori (lot. iš pat pradžių) yra amoralus - ką čia su juo daug ir kalbėti“, - paaiškina I. Staškevičius.
Jis sako, jog rašydamas knygą sužinojo apie Klaipėdoje įvykusią nelaimę, kai iš gyvenimo pasitraukė „Klaipėdos mėsinės“ vadovas Nerijus Kuzma.
„Mes nebuvome artimi pažįstami, bet vis dėlto, teko jį pažinoti. Mane ta žinia sukrėtė ir pagalvojau, kad Domertas galėtų duoti atsakymą, kaip teisingai reaguoti į įvairų visuomenės spaudimą. Tai nėra mano atsakymas, nes aš asmeniškai kitaip reaguoju ir esu turbūt daug bukesnis už daugelį kolegų, užsiauginęs labai storą odą ir šarvus ant visokių jautrių neuronų, bet Domerto atsakymas yra: tai gerai, aš būsiu ne vien verslininkas, aš esu dar ir žmogus, turiu kitų aistrų, interesų, pomėgių, galiu spjauti į viską ir eiti dvi savaites nardyti po Nerį ir ką jūs man padarysite?“, - per knygos pristatymą kalbėjo I. Staškevičius.
Paklaustas, kodėl verslininkai, jo manymu, Lietuvoje yra vertinami griežčiau, I. Staškevičius sako, jog tokia situacija yra ne tik Lietuvoje ir tam yra keletas priežasčių.
„Verslininkai, jeigu jie yra sėkmingi, likimas juos dosniau apdovanoja ir tuomet visi tai mato, toleruoja, kiti pavydi, treti ko nors tikisi, - svarsto jis. - Ir verslininkai sulaukia įvairių apibūdinimų, pavyzdžiui, spekuliantas. Pas mus tai turi neigiamą prasmę, manoma, kad spekuliantai yra nedoreliai. Bet kitur šis apibūdinimas turi ir teigiamą prasmę, nes spekuliacijos iš esmės yra lygiai toks pat verslas kaip žemės ūkis. Nevengiama verslininką pavadinti ir oligarchu, jei jis yra prakutęs, ar kokiu vergvaldžiu, jeigu jis turi darbuotojų, kurie ne visada patenkinti.“
Tačiau, anot jo, problema tampa dar didesnė, kai verslininkai per daug sureikšmina visuomenės priešiškumą.
„Iš tikrųjų, gal visuomenė nėra tokia priešiška, kaip verslininkams atrodo. Problema yra kaip jie reaguoja: vieni tiesiog užsideda kaukę ir toliau daro, ką darę, kiti, deja, neatlaiko, užsidaro savyje, slepiasi, jaučiai nepagrįstai atstumti, neįvertinti, pradeda turėti įvairių ambicijų, eina į politiką - yra įvairiausių apraiškų. Mano manymu, prigimtis yra paprasta: vieni yra verslininkai, kiti – valstybės tarnautojai, galbūt Seimo nariai, saugumo pareigūnai, gal menininkai“, - I. Staškevičius.
Honoraras – 100 litų
Jis konstatuoja, jog jei neturėtų kitų pajamų, iš rašymo neišgyventų ir paaiškina kodėl.
„Aš per prastas. Jeigu rašytojas geras - be abejo, gali išgyventi. Aš vis tikiuosi, kad Lietuvoje atsiras gerų rašytojų, kurie bus verčiami į anglų kalbą ir kuriuos galėsime pamatyti „New York Times“ bestselerių sąrašuose, dabar tokia yra Rūta Šepetys. Kitaip, manau, niekas nepragyvena, net ir daug talentingesni žmonės už mane neturi jokių iliuzijų“, - sako I. Staškevičius.
Jis sako, kad rašymas jam yra laisvalaikio praleidimo būdas ir nėra nieko gėdingo, jei tave pavadina grafomanu.
„Tai (rašymą - DELFI) galima lyginti su portaukiu, aistra, pomėgiu, kažkuria prasme su sportu. Yra terminas grafomanija, jis dažniausiai neigiamas, kažkodėl manoma, kad grafomanija yra blogai ir gėdinga būti grafomanu, bet tai yra aistra, portaukis rašyti, galbūt liguistas, - dėsto jis. - Tai nereiškia didelių pretenzijų ar ambicijų. Kiekvienas turi teisę rašyti, kiekvienas turi teisę neskaityti.“
I. Staškevičius kol kas neplanuoja rašyti ketvirtosios knygos. 2006 m. buvo išleista jo knyga „Kelias į bazę“, 2011 m. – „Maratono laukas“.
„Nesijaučiu įsipareigojęs ar pagavęs bangą, kad dabar turėčiau rašyti. Man kiti autoriai sako: pažiūrėsiu, kaip šitą knygą pirks, kokie bus atsiliepimai ir tada nuspręsiu, ar man toliau rašyti, ar ne. Man tai nėra pats svarbiausias dalykas. Be abejo, man įdomu, ką žmonės mano, bet tai nereiškia, kad net jei visi giria, koks esu šaunus, vis tiek sau keliu asmeninius kriterijus ir nebūtinai pulsiu klausyti ir prisėdęs rašyti bet ką. Taip pat jeigu sakys: tu nemoki rašyti, tau ne vieta čia, eik bėk maratoną ar prekiauti į savo krautuves - aš irgi to prisiklausęs ir man tai joks ne rodiklis. Jeigu pajusiu, kad man įdomu, mane tai veža, sėsiu ir rašysiu, bet tikrai dar ne rytoj“, - teigia jis.
Pagrindinė veikla – darbas su Lenkijos rinka
Šiuo metu I. Staškevičius dirba bendrovės NDX valdybos pirmininku ir patarėju bei sako, kad pagrindinė jo veikla – dirbti su iššūkiais Lenkijoje, nes bendrovė NDX turi Lenkijoje veikiančio maisto produktų gamintojo „Mispol“ akcijų.
„Aš vis dar tikiu, kad Lenkija yra galimybių šalis kiekvienam lietuvių verslininkui ir mūsų grupei, - dėsto jis. - Bet užsienyje visada sunkiau dirbti ir idealu būtų persikelti gyventi ten, kur dirbi, nes per atstumą prižiūrėti ir kontroliuoti yra sudėtingiau. Kitas dalykas, užsienis yra nepažįstama erdvė, kurioje niekada nebūsi tiek savas ir tiek pažinęs, kiek gimtąjį kraštą, tai trukdo.“
Jis vardija, kad Lenkijoje dirbti yra ir sudėtingiau ir ją vadina aukštesnė lyga – darbus reikia atlikti tiksliau ir greičiau: „Lietuvoje gali sau leisti šiek tiek atsipalaiduoti ir tikėtis, kad rinka, klientai to neįvertins ir greitai nepabėgs kitur. Lenkijoje viskas vyksta žaido greičiu: jeigu nepadarai tu, padarys kitas ir kiekvienai paklausai yra aibė pasiūlymų.“
Bet išvykti I. Staškevičius nesiruošia ir tikisi, jog liks toliau gyventi Lietuvoje.
„Emigracija, mano manymu, yra nelaimė. Manau, palikti tėvynę ir gyventi kitur yra bėda. Galima kalbėti apie studijas, kvalifikacijos kėlimą ar patirties ieškojimus, tuomet tai nėra tikroji emigracija. Bet kai išvažiuoja šeimos, išsiveža vaikus, svetur įleidžia šaknis, tai yra didžiulė Lietuvos nelaimė su kuria mums reikia tvarkytis. Aš neplanuoju niekur išvykti, noriu gyventi Lietuvoje ir esu laimingas, kad galiu gyventi Lietuvoje“, - apibendrina jis.
