Euro įvedimas tapo strateginiu Latvijos tikslu nuo pat įstojimo į ES. Tačiau šis netrumpas 10 m. laikotarpis tarp sužadėtuvių ir vestuvių stipriai pakeitė išsvajotosios pinigų sąjungos ekonominį veidą, tad nenuostabu, kad Latvijos piliečiai netrykšta entuziazmu eiti prie altoriaus. Ir nors šiuo metu nedrąsus džiaugsmas dėl euro zonos ekonomikos atsigavimo užuomazgų užgožia opius regiono klausimus, tačiau jie niekur nedingo. Euro zona vis dar kenčia nuo aukšto nedarbo lygio (11 proc., o Graikijoje ir Ispanijoje – net 27 proc.). Ekonominiai skirtumai tarp „sveikosios“ euro zonos ir periferinių šalių tampa vis ryškesni. Pastaroji šalių grupė išgyvena skaudžią recesiją ir tuo pat metu yra priversta vykdyti fiskalinio ribojimo priemones (mokesčių didinimą, valdžios sektoriaus išlaidų karpymą ir t.t.), kurios dar labiau gilina ekonominį nuosmukį ir susilaukia vis didesnio visuomenės nepasitenkinimo, karts nuo karto pratrūkstančio politinėmis krizėmis. Natūralu, kad prasta fiskalinė valdžios sektoriaus būklė ir politinis nestabilumas yra gardus kąsnelis rinkų spekuliantams, lošiantiems iš šalių nemokumo rizikos. Tai periferinėms šalims, kurios dar vis sugeba savarankiškai finansuotis, kelia skolinimosi kainą rinkose. Likusios yra absoliučiai priklausomos nuo vadinamosios Troikos(Europos centrinis bankas, Europos komisija, Tarptautinis valiutos fondas) malonės ir priverstos paklusti jos diktatui. Tad vertinant šios euro zonos dalies perspektyvas, pragiedrulių dar tikrai nesimato, labai tikėtina kas jos bus priverstos ir toliau telkšoti ekonominės stagnacijos pelkėje.
Tad, akivaizdu, kad Latvijos maža atvira ir greitai prie išorės pokyčių prisitaikanti ekonomika pateks į struktūriniu požiūriu labai spalvingą klubą, kuris bus valdomas vieno pinigų politikos stratego. Tačiau yra sakoma – kas tinka visiems, iš tikrųjų netinka niekam. Euro zonos istorija palyginti trumpa, jos organizmas dar tik formuojasi ir nėra prisitaikęs visiems galimiems iššūkiams. Jau dabar aišku, kad tokie žymūs ekonominės raidos skirtumai taps tikru galvosūkiu ECB ypač persivertus verslo ciklui į kilimo fazę. Atsigaunant pasaulio ūkiui „sveikąją“ euro zonos dalį jau reikės saugoti nuo infliacijos spaudimo keliant palūkanų normas, bet kartu toks sprendimas bus pražūtingas periferinių šalių atsigavimo daigams. Mažoms atviroms euro zonos ekonomikoms, tarp jų ir Latvijai, tokia nepaslanki pinigų politika ilgalaikėje perspektyvoje vėl gali baigtis vidiniais disbalansais ar net perkaitimu, nes svertų ir stabilizavimo mechanizmų kaip išlaikyti tvarią ūkio raidą kol kas nėra.
Vertinant euro zonos kaip regiono ateitį, būtina suprasti, kad tai, ką matome dabar, toli gražu nėra galutinis taškas integracijos kelyje. Priešingai, vis dažniau ES valdantieji prasitaria, kad bendra pinigų sąjunga tėra pirmoji integracijos pakopa, kurią turėtų sekti bankų sąjungos įdiegimas (jau netrukus), fiskalinė sąjunga ir visų galiausiai – politinė sąjunga. Tai reiškia, kad atskiros šalies suverenumas taps labai sąlyginis. Natūralu, kad tokia perspektyva kelia nerimą neseniai taip stipriai dėl nepriklausomybės kovojusioms tautoms.
Bet ar Latvija turėjo kitą pasirinkimą? Taip, turi, bet ar jis būtų racionalus? Vargu. Laisvai svyruojančio valiutos kurso privalumų šalis jau buvo seniai atsisakiusi. Be to, didžioji dalis privataus sektoriaus paskolų yra išduota eurais. Valdžia taipogi skolinasi tarptautinėse rinkose ne vietine valiuta. Atsisakius lato Latvija būtų atsparesnė galimiems vietinės finansų sistemos sukrėtimams – juk būtent vietinės valiutos devalvacijos grėsmė 2007 m. užvijo tarpbankines palūkanų normas į neregėtas aukštumas ir sukėlė rimtą sumaištį šalies viduje. Nelikus lato, nebeliks vietinės valiutos rizikos, įmonėms nebereiks nuo jos draustis. Kadangi Latvijos kertiniai užsienio prekybos partneriai yra ES valstybės, supaprastės, atpigs ir palengvės tarptautiniai atsiskaitymai, o partneriams ir investuotojams iš Rytų šalis taps dar patrauklesnė. Euro įvedimas Latvijoje bent iš dalies padės sumažinti šešėlį, kuris viršija ES vidurkį ir siekia net 27,3 proc. Tiesa, euras Latvijai atneš ne tik šiuos privalumus, bet ir įsipareigojimų. Visų pirma, tai šalis bus priversta dalyvauti Europos stabilumo mechanizme. Latvijos indėlis į jį sudarys 7,6 proc. nuo metinio BVP. Tiesa, faktiškai šalis turės įnešti tik 0,2 mlrd. eurų, likusi sumos dalis bus garantija, kurią šalis turėtų suteikti, jei prireiktų. Tai nėra per didelė našta tvariai besivystančiai šalies ekonomikai. Be to, nelaimės atveju, Latvija kaip narė turės tvirtą finansinį užnugarį.
Apibendrinant, panašu, kad šiuo atveju vedybos per prievartą tikrai negali būti iš anksto pasmerktos. Ši sąjunga greičiau primintų santykius iš išskaičiavimo, nes potencialo abipusei naudai tikrai yra nemažai.