Iš karto prisipažinsiu, kad pavadinime autoriaus keliamo klausimo nesupratau, tekstas ne kažin ką paaiškino, todėl ir atsakyti į jį nesugebėčiau. Tiesa, pats tekstas sukėlė tam tikrų minčių.
Parašyti šį komentarą nusprendžiau ne todėl, kad bankai labai įžeidūs. Pastarųjų metų dramos ir kaltųjų ieškojimo procesai bankus užgrūdino ir sukaupta patirtis padeda lengviau identifikuoti aktualiausias diskusijų temas ir atskirti civilizuotus oponentus nuo diskusijų trolių, kurių interneto džiunglėse prisiveisė itin gausiai.
Ir mano pirmoji mintis, perskaičius S.Jakeliūno komentarą, buvo labai aiški: „Trolina patarėjas“.
Na, trolina tai trolina, šiais laikais tai gana madingas užsiėmimas. Tekste vienoje krūvoje atsiduria pasaulinė finansų krizė, Lietuvos Vyriausybės socialinė politika ir jos įsipareigojimai, bankai ir biudžetas, draudimas ir nekilnojamojo turto kainų burbulai. Neįsigilinusiam skaitytojui turėjo pasirodyti, kad pasaulinę finansų krizę sukėlė Lietuvos bankai, veikiantys per nekilnojamojo turto rinką ir kažkodėl nenorintys vykdyti valstybės prisiimtų įsipareigojimų. Tipiškas piktas tekstas su retoriniu klausimu pavadinime.
Teksto logikos brūzgynuose slepiasi iš esmės labai paprasta situacija. Dar 1998 metais įsteigta valstybės valdoma draudimo bendrovė UAB „Būsto paskolų draudimas“ (BPD) draudė šalies gyventojų paskolas būstui įsigyti. Pats S. Jakeliūnas rašo, kad kol nekilnojamojo turto kainos augo, paskolas paėmę gyventojai džiaugėsi išaugusia turto verte, o BPD – pelnu. Džiaugėsi tol, kol neatsitiko, draudikų terminais kalbant, draudiminis įvykis – finansų krizė ir nekilnojamojo turto rinkos nuosmukis, daliai paskolų gavėjų paskola tapo pernelyg didele našta. Situacija, nemaloni kiekvienam draudikui, tačiau toks jau jų veiklos pobūdis – drausti riziką.
BPD įsipareigojimai senokai viršijo jos galimybes, todėl įmonės savininkė – valstybė – buvo priversta nuolat papildyti BPD sąskaitas naujomis paskolomis.
S. Jakeliūnas, pirmiausia apkaltinęs Lietuvos bankus 2008 metais pakeitus paskolų politiką, kaip bausmę jiems siūlo prisiimti dalį BPD įsipareigojimų. Būtų panašu, jei draudikai paprašytų meteorologų kompensuoti dalį išmokų nuo audros nukentėjusiems Dzūkijos kaimo gyventojams.
Žinoma, nemalonu ir gal net kiek gėda dėl to, kad išsilavinęs ir patirties draudimo rinkoje turintis specialistas rašo tokius tekstus, tačiau bet kuris interneto diskusijų profesionalas pasakys, kad prieš trolius galima kovoti tik vienu būdu – juos ignoruojant.
Ignoruoti patarėjo tekstą norėjosi ir dėl aptariamos sutarties statuso – bankai ir Lietuvos Vyriausybė derybose sutarė dėl naujos sutarties su „Būsto paskolų draudimu“ ir tas dokumentas jau pasirašytas. Vadinasi, partneriai sutarė, kad sutartyje numatytos naujos bendradarbiavimo sąlygos juos tenkina.
Viskas. Šaukštai po pietų. Skalsu kalbos. Diskusija baigta.
Tačiau pamėginus išdistiliuoti S.Jakeliūno tekstą iki vienos trumpos žinutės, gauname štai tokį teiginį: „Lietuvos bankai sukėlė finansų krizę, todėl valstybė gali nevykdyti savo įsipareigojimų“.
Mat jį šunys, tą teiginį apie krizės priežastis. Visas civilizuotas pasaulis jau senokai konstatavo, kad krizę lėmė visas kompleksas veiksnių ir veiksmų. Valstybių ekonominė politika, beje, tam turėjo nė kiek ne menkesnę įtaką nei bankų paskolų politika (konkrečiu Lietuvos atveju galime teigti, kad per paramos būstui programą valstybė kartu su bankais pūtė nekilnojamojo turto burbulą ir kartu su bankais nukentėjo tam burbului sprogus). Patarėjui atrodo kitaip? Ką gi, tebūnie, sąmokslo teorijos buvo populiarios visais laikais.
Daug reikšmingesnė ir grėsmingesnė antroji sakinio dalis, suponuojanti valstybės elgsenos modelį. Jei premjero ekonomikos patarėjas sako, kad valstybė gali nevykdyti savo įsipareigojimų, tai visiškai nesvarbu, kiek kartų po tekstu riebiu šriftu bus parašyta, kad tai patarėjo asmeninė nuomonė. Kiekvienas rinkos dalyvis supras vienodai – šioje valstybėje įsipareigojimų nevykdymas neatrodo šventvagystė. Nes bėda tokia, kad premjerui ir reikia asmeninės patarėjo nuomonės, tokios jo funkcijos. Darant prielaidą, kad tuo patarėju pasitikima, peršasi išvada, kad ir Lietuvos Vyriausybė būtų ne prieš vieno kito įsipareigojimo nepaisyti.
O tai jau precedentas, galintis turėti labai skaudžias pasekmes Lietuvos valstybės reputacijai ir jos rizikos vertinimui tiek vidaus, tiek tarptautinėje rinkoje.
Valstybės įsipareigojimų rizika turi labai aiškią kainą, išreiškiamą palūkanomis už valstybės, savivaldybių ir valstybinių įmonių paskolas leidžiant vidaus rinkos obligacijas ar skolinantis tarptautinėje rinkoje. Kaip ir kiekvienoje rinkoje, valstybių skolos rinkoje didžiulę įtaką turi jos dalyvių lūkesčiai. Jei didžiausios tarptautinės finansų institucijos tikisi, kad Lietuva ir toliau tvarkingai vykdys savo įsipareigojimus ir atsiskaitys tiksliai pagal sutartus grafikus, skolinimosi kaina bus vienokia. Jei jos bent akimirkai patikės, kad Lietuvos Vyriausybė gali nemokėti skolų vien dėl to, kad įtaria savo kreditorius sukėlus pasaulinę finansų krizę, skolinimosi kaina labai padidės dėl išaugusios įsipareigojimų vykdymo rizikos.
Blogiausia tai, kad tokius radikalius ir šimtus milijonų potencialiai kainuojančius pokyčius gali išjudinti net ir vienas premjero patarėjo tekstas. Viskas priklauso nuo interpretacijos ir tolesnių Vyriausybės veiksmų.
Beje, egzistuoja vienas labai svarbus skirtumas tarp S. Jakeliūno tekste aptariamos padėties BPD ir Lietuvos rizikos vertinimo tarptautinėse rinkose. Pirmuoju atveju valstybė BPD pinigus skolina, tikėdamasi juos atgauti (situacija būsto rinkoje šiuo metu yra išties nebloga, todėl tokios viltys atrodo racionalios), antruoju atveju valstybė pinigus skolinasi ir palūkanas už paskolas teks gražinti visiems mokesčių mokėtojams. Tarp „skolina“ ir „skolinasi“ yra toks pats esminis skirtumas kaip ir tarp „šantažuoja“ ir „ragina vykdyti sutartį“.
Belieka tikėtis, kad premjero patarėjo tekstas rinkoje bus interpretuojamas tik kaip netaiklus šūvis į netikrą zuikį.