Piliečiams ES narystė padidina galimybes laisvai judėti Šengeno erdvėje – tai įtvirtinta susitarimu tarp Beniliukso ekonominės sąjungos valstybių, Vokietijos Federacinės Respublikos ir Prancūzijos Respublikos vyriausybių dėl laipsniško jų bendrų sienų kontrolės panaikinimo.
Laisvo asmenų judėjimo teisė, nors jai ir taikomi apribojimai viešosios tvarkos, visuomenės saugumo arba visuomenės sveikatos sumetimais (Sutarties dėl ES veikimo 45 str. 3 d., 52 str. 1 d. ir 62 str.), panaikina vidines ES sienas, todėl bendroje erdvėje laisvas asmenų judėjimas piliečiams užtikrina galimybę į tam tikram asmeniui palankesnes verslo ir darbo sąlygas įvairiuose valstybių narių sektoriuose.
Darbas statybos sektoriuje – ne išimtis.
Kiekvienas ES valstybės narės pilietis, kuris kartu yra ir ES pilietis, turėtų žinoti keturias judėjimo laisves: asmenų, paslaugų, kapitalo ir prekių. Sutarties dėl ES veikimo 20 str. įtvirtinta, kad: „Kiekvienas asmuo, turintis valstybės narės pilietybę, yra Sąjungos pilietis.“
Tai itin reikšmingas sakinys, kuris turėtų būti įrašytas kiekvieno valstybės narės piliečio savimonėje. Pažymėtina, kad esti nemaža skirtis tarp nacionalinės pilietybės ir ES pilietybės, kuri jokiu būdu neleidžia šių sąvokų apibendrinti dvejopos pilietybės terminu. ES pilietybę valstybių narių piliečiai turėtų suprasti kaip supranacionalinį teisinį ir politinį sąryšį su visa ES, suteikiantį ne tik teises, bet ir pareigas.
Jų pagrindu ES pilietis turi laisvę pasirinkti bet kurią ES valstybę gyvenimui, verslui ir darbui. Tai reiškia, kad asmenys, laisvai judėdami ES, turi ir steigimosi laisvę – fiziniai ir juridiniai asmenys gali pradėti profesinę veiklą ar įkurti verslo įmonę bet kurioje ES valstybėje narėje.
Sutarties dėl ES veikimo 49 str. ir 54 str. nurodoma, kad įsisteigimo laisvė apima ir teisę imtis savarankiškai dirbančių asmenų veiklos bei ja verstis, taip pat steigti ir valdyti įmones, būtent bendroves ar firmas.
Bendroves arba firmas reikėtų suprasti kaip juridinius asmenis, kurie veikia pagal civilinę ar komercinę teisę, taip pat kooperatyvai ir kiti pagal viešąją ar privatinę teisę veikiantys juridiniai asmenys, įskaitant ir statybos verslo dalyvius.
Steigimosi teises reiktų suprati kaip: teisę išvykti, siekiant įsisteigti kitoje narėje; teisę atvykti į kitą narę; teisę turėti verslo vietą daugiau nei vienoje valstybėje; teisę užsiimti ekonomine veikla kitoje valstybėje.
Skiriamos dvi įmonių steigimosi rūšys: tiesioginis ir netiesioginis įsisteigimas. Tiesioginis – įmonė tiesiogiai veikia kitoje valstybėje narėje (savarankiškos įmonės įsteigimas); netiesioginis – atstovybių, filialų ir antrinių įmonių įsteigimas.
Ką reikia žinoti prieš steigiant įmonę ES šalyje
Didžioji dalis įmonių steigimo procesą reguliuojančių normų ir toliau išlieka nacionalinės, tačiau vis daugiau skirtingų įmonių veiklos juridinių formų gali pasiūlyti ir pati ES teisė:
Europos bendrovė,
Europos ekonominių interesų grupė,
Europos kooperatinė bendrovė.
Nuo 2009 m. visus steigimosi formalumus per kontaktinius centrus asmenys atlieka internetu. Kiekviena ES narė turi savo specialų e. vyriausybės portalą, vadinamą kontaktiniu centru. Asmenys, norėdami sužinoti verslo plėtros galimybes ne tik savo šalyje, bet ir kitoje ES valstybėje narėje, gali kreiptis į šias organizacijas.
Norint steigti įmonę kitoje ES šalyje, galima kreiptis į tokius centrus ir atlikti formalias procedūras. Kad būtų galima greičiau ir pigiau įsteigti naują įmonę bet kurioje Europos vietoje, ES šalių vyriausybės yra sutarusios supaprastinti įmonių steigimo tvarką.
Todėl jos numatė, kad steigiant naują įmonę visas administracines procedūras būtų galima atlikti vieno langelio principu veikiančiame centre.
Šiuo metu planuojama reglamentuoti ir Europos privačiosios bendrovės teisinę formą.
Vis dėlto didžioji dalis įmonių yra steigiamos vadovaujantis nacionaliniais reikalavimais, todėl dar prieš steigiant įmonę pravartu itin detaliai išsiaiškinti konkrečios ES valstybės narės teisės aktus, reglamentuojančius įmonių steigimą, jų tinkamumą konkrečiu atveju. Atkreiptinas dėmesys, kad užsiimant statybų verslu kitoje ES valstybėje reikės laikytis ir tos šalies reikalavimų, keliamų statybų procesui, saugai, konstrukcijoms, medžiagoms, transportavimui ir kt.
Daugelis ES valstybių narių yra priėmusios politikos priemones, teikiant valstybės paramą garantijų programomis (Belgija, Čekija, Estija, Graikija, Ispanija, Italija, Jungtinė Karalystė, Kipras, Latvija, Lenkija, Lietuva, Nyderlandai, Portugalija, Prancūzija, Rumunija, Slovakija, Slovėnija, Vengrija ir Vokietija) arba bendrai finansuojant labai mažas paskolas (Airija, Austrija, Latvija, Lietuva, Slovakija, Švedija, Vengrija ir Vokietija).
Taip šios valstybės sudarė nedidelėms įmonėms palankesnes sąlygas gauti finansavimą sėkmingai verslo pradžiai ir įsitvirtinimui rinkoje (Komisijos komunikatas Europos Parlamentui, Tarybai, Ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui ir Regionų komitetui. Smulkiojo verslo akto Europai apžvalga, Briuselis, 2011.2.23 KOM (2011) 78 galutinis).
Ligšiolinė ES šalių elgsena, kai per struktūrinius fondus finansuojamos statybų bendrovės, teikiama informacinė ir teisinė pagalba, inspiruojama stambiųjų įmonių pagalba mažosioms, vienareikšmiškai turi teigiamos įtakos ES piliečių apsisprendimui steigti statybos įmones ir kurti naujas darbo vietas.
Kitas svarbus šio verslo augimo veiksnys – savalaikis aiškiai statybų industriją reglamentuojančių ES teisinių dokumentų bazės kūrimas bei galimybė, teikiant paraiškas įvairiems fondams bei institucijoms, gauti finansinę paramą. Be to, pačios ES esmė – laisvas asmenų judėjimas be sienų bei galimybė ne tik įsidarbinti bet kurioje šalyje, bet ir galimybė kurti ten savo įmonę – tampa stimulu skatinti statybų industrijos plėtrą.
Nauji vėjai statybos produktų gamintojams
Pastariesiems kaip savotiška problema iškyla būtinybė kuo operatyviau gauti naujausią informaciją apie šių produktų licencijavimą, technines charakteristikas, naujų produktų atitikties normoms reikalavimus ir t. t. Šia prasme ES statybos produktų gamintojams labai svarbus yra 2013 m. liepos 1 d. įsigaliojęs Statybos produktų reglamentas.
Dabar visą naujausią informaciją jau bus galima gauti vieno langelio principu. Didele naujove tapo ir statyboms skirtų gaminių kontaktinių centrų veikimas. ES, Islandijoje, Lichtenšteine bei Norvegijoje veiklą pradės Statybos srities gaminių kontaktiniai centrai.
Šios organizacijos teiks verslininkams pagrindinę reikiamą informaciją, susijusią su ES valstybių narių statybos gaminiams keliamais reikalavimais. Tokia naujovė neabejotinai leis verslo subjektams geriau organizuoti savo veiklą, sparčiau įdiegti gamyboje
reglamento reikalavimus atitinkančius gaminius ir pasiūlyti rinkai naujų, pažangesnių ir modernesnių produktų ar technologijų.
Įvairių šalių gamintojams taps lengviau atrasti naujas rinkas ne tik savo, bet ir kitose ES šalyse.
Atvykusiųjų į kitą ES valstybę teisės ir garantijos
Atvykusiųjų statybos sektoriaus darbuotojų teisės ir garantijos bet kurioje ES valstybėje – tokios pat, kaip ir tos valstybės piliečių. 2011 m. balandžio 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamente Nr. 492/2011 dėl laisvo darbuotojų judėjimo Sąjungoje yra išdėstytos pagrindinės teisės normos, kuriomis vadovaujantis darbingų asmenų įdarbinimo procesas turėtų būti iki galo sklandus.
Jame nurodoma, kad kiekvienas valstybės narės pilietis, neatsižvelgiant į jo gyvenamąją vietą, turi teisę įsidarbinti ir dirbti kitos valstybės narės teritorijoje pagal įstatymų ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių tos valstybės piliečių įdarbinimą, nuostatas.
Darbdaviai privalo žinoti, kad asmenys iš kitos ES valstybės narės turi tokią pačią pirmumo teisę užimti laisvą darbo vietą kitos valstybės narės teritorijoje kaip ir tos valstybės piliečiai. Tokie darbuotojai naudojasi tomis pačiomis socialinėmis ir mokesčių lengvatomis, kaip ir vietiniai darbuotojai toje teisinėje, ekonominėje ir socialinėje aplinkoje.
Tai reiškia, kad socialinės ir mokesčių lengvatos iš kitos ES valstybės narės atvykusiajam statybos sektoriaus darbuotojui negali būti taikomos skirtingai.
Pažymėtina, kad tais atvejais, kai darbdavys ir darbuotojas nesusitaria dėl taikomos teisės darbo santykiams nacionalinės teisės, kilę teisiniai ginčai tarp darbdavių ir darbuotojų turi būti nagrinėjami pagal tos valstybės teisę.
Įsisteigimo laisvę Teisingumo Teismas yra apibrėžęs keturiais kriterijais:
turi būti vykdoma faktiška ekonominė veikla;
privalu veikti nuolatinio įsisteigimo forma;
veikla turi vykti neribotą laiką;
faktinė ekonominė veikla turi vykti, o įsisteigimas turi būti kitoje nei kilmės valstybėje. (Looijstin-Clearie A. Centros Ltd – A Complete U-turn in the Right of Establishment for Companies? // International and Comparative Law Quarterly, July 2000, vol. 49, part 3, p. 623.)
