Pavyzdžiui, kai kurios prekės Lietuvoje yra brangiausios: kavos staliukas „Stockholm“ Lietuvoje kainuoja 799 Lt, Norvegijoje – 1 690 NOK (724 Lt), Švedijoje – 1 995 SEK (795 Lt), o Lenkijoje - 799 PLN (645 Lt). Atitinkamai brangiausiai Lietuvoje kainuoja ir odinė trivietė sofa „Ystad“. Lietuvoje už ją prašoma 3 299 Lt, Norvegijoje – 6 550 NOK (2 806 Lt), Švedijoje – 7 995 SEK (3 185 Lt), o Lenkijoje - 3 299 PLN (2 663 Lt).
Tačiau ne visuomet Lietuvos parduotuvėje daiktų kainos yra didžiausios, pavyzdžiui, spintelė su stiklinėmis durimis „Hemnes“ Lietuvoje kainuoja 1 099 Lt, kai Norvegijoje – 2 750 SEK (1 178 Lt). Tiesa, Švedijoje už ją prašoma 2 495 SEK (994 Lt), o Lenkijoje - 999 PLN (807 Lt).
Tai įrodo ir kitų gaminių kainos. Vaikiška kėdutė „Agam“ Lietuvoje kainuoja 149 Lt, kai Norvegijoje jos kaina siekia 395 NOK (169 Lt), o Švedijoje – 399 SEK (159 Lt). Pigiausia ji Lenkijoje – 129,99 PLN (105 Lt).
Lietuvos „IKEA“ parduotuvėje galima rasti daiktų, kurie mūsų šalyje kainuoja pigiausiai. Pavyzdžiui, ilgo plauko ryškiai žalios spalvos kilimas „Hampen“ Lietuvoje kainuoja 29,99 Lt, Norvegijoje – 79 NOK (34 Lt), Švedijoje – 99 SEK (39 Lt), o Lenkijoje – 39,99 PLN (32 Lt).
Paaiškino, kodėl kainos skiriasi
Parduotuvės „IKEA“ Vilnius vadovas Marius Martinaitis DELFI sakė, jog parduotuvės tikslas yra pasiūlyti gaminius kiekvienoje prekių grupėje už kuo žemesnę kainą rinkoje.
„Šis principas galioja tiek Lietuvoje, tiek visose kitose šalyse, kuriose veikia „IKEA“. Priklausomai nuo konkurencinės aplinkos šalyje ypatumų, to paties gaminio ar prekių grupės kainos gali skirtis nuo kaimyninėse šalyse siūlomų IKEA prekių“, - dėstė jis.
Kitos kainų skirtumų priežastys yra prekių gamintojų geografinis išsidėstymas, pervežamų gaminių kiekis, prekių užpildymas sunkvežimiuose.
Anot jo, tai taip pat gali daryti didelę įtaką prekės savikainai bei galutinei kainai.
„Panašiai yra ir su veiklos išlaidomis. Pavyzdžiui, šalyje, kurioje veikia kelios dešimtys „IKEA“ parduotuvių, bus patiriama mažiau išlaidų reklamai, tenkančių vienai parduotuvei, lyginant su šalimi, kurioje veikia tik kelios „IKEA“ parduotuvės“, - paaiškina jis.
M. Martinaitis sako, jog masto ekonomija galioja tiek visoje „IKEA“ prekių tiekimo grandinėje, tiek organizuojant parduotuvių veiklą.
Primena mėsainio indeksą
Konsultacijų bendrovės „Nielsen“ prekybos analizės vadovas Rytų Europai Artūras Urbonavičius, paklaustas apie tarptautinių prekybos tinklų kainodaros principus, primena mėsainio „Big Mac“ indeksą, kuris yra naudojamas nustatyti tos šalies gyventojų perkamąją galią: kiek mėsainių jie gali įsigyti už tam tikrą pinigų sumą.
„Visos didelės įmonės sudarydamos savo kainodarą matuoja perkamąją galią toje šalyje ir, aišku, yra tam tikri techniniai dalykai: gali skirtis mokesčiai, prekės gaminamos ne vietos rinkoje, o importuojamos. Pavyzdžiui, jeigu kalbame apie vyno kainą Vakarų Europoje, ji gali būti mažesnė vien todėl, kad ten yra mažesni akcizai alkoholiui negu pas mus“, - paaiškina A. Urbonavičius.
Jis primena, jog tikėtina, kad prekės, neturinčios konkurencijos, yra parduodamos brangiau, o tos, kurių pasiūla rinkoje didesnė – pigiau.
„Pažiūrėkime, kaip elgiasi kitos parduotuvės: jos organizuoja išpardavimus toms prekėms, kurių yra „IKEA“. Tai yra konkurencijos pavyzdys, kai pasiūloma speciali kaina arba nuolaida. Kita priemonė yra pasiūlyti prekę, kuri jus sudomins, tarkime, šviežias maistas: daržovės, vaisiai, mėsa. Atkreipkite dėmesį, didžiųjų parduotuvių nauji suremontuoti daržovių, mėsos skyriai yra netgi apšviesti specialiomis lempomis, kad estetiškiau atrodytų ir pritrauktų pirkėjus į parduotuves“, - dėsto A. Urbonavičius.
Pasak jo, logiška, kad ir „IKEA“ labai reklamavo staliuką už kelias dešimtis litų – tai buvo ta prekė, kuri turėjo sudominti pirkėjus atvykti į prekybos centrą.
„Tačiau nebūtinai jūs pirksite tą staliuką, nes šis prekybos tinklas turi skirtingo kainų lygio produktus: pigius, vidutinio lygio ir brangius“, - apibendrino jis.
