R. Grajauskas. Ar tikrai „viskas brangs“ įvedus eurą?

Prieš kelias savaites partijos „Tvarka ir teisingumas“ išreikštas pageidavimas dėl euro įvedimo Lietuvoje surengti referendumą sukėlė daug ir įdomių diskusijų. Nors nuomonių dėl referendumo gali būti įvairių, dėmesio vertas partijos lyderio Rolando Pakso pateiktas motyvas, dėl ko reikalingas referendumas. Kalbėdamas su žiniasklaida R. Paksas teigė tvirtai žinąs, kad „įsivedus eurą viskas brangs“.

Šiuo teiginiu R. Paksas nepasakė nieko naujo ir viso labo pakartojo plačiai įsitvirtinusią klišę, kad euro įvedimas sąlygoja kainų kilimą, t.y. infliaciją. Tačiau ar iš tiesų euro įvedimas prisideda prie kainų kilimo?

Norint atsakyti į šį klausimą, geriausiai yra pažiūrėti į šalių, struktūriškai panašių į Lietuvą ir jau įsivedusių eurą, patirtį. Ar kainos iš tiesų papildomai kilo dėl euro įvedimo Slovėnijoje, Slovakijoje ar Estijoje, atitinkamai eurą įsivedusiose 2007, 2009 ir 2011 metais? Kainų augimo trajektoriją minėtose šalyse bei dar euro neturinčiose šalyse – Lietuvoje, Latvijoje, Čekijoje – parodo dvi žemiau pateikiamos diagramos.

Pirmiausiai, iš diagramų nesunkiai galima matyti, kad visose šalyse infliacijos tendencijos praėjusį dešimtmetį buvo labai panašios, beveik identiškos. Tiek Baltijos šalys, tiek ir Slovėnija, Čekija ir Slovakija, ir kitos Vidurio ir Rytų Europos šalys, tokios kaip Lenkija ar Vengrija, pasižymėjo greitu ekonomikos augimu ir taip vadinamu „prisivijimo“ efektu.

Didelės kapitalo įplaukos iš turtingesnių Europos Sąjungos (ES) kaimynių prisidėjo prie spartaus ekonomikos augimo, kaip ant mielių kylančios paklausos ir iš paskos augančių kainų. Tuo tarpu 2009 m. visose šalyse infliacija staigiai krito dėl ekonominės krizės ir sumenkusios vidaus bei tarptautinės paklausos. Kitaip tariant, visose minėtose šalyse infliacijos tempų trajektorija buvo beveik identiška, nors tam tikros valstybės eurą jau buvo įsivedusios, kitos planavo, o dar kitos apskritai tokių planų (bent artimiausiam laikotarpiui) neturėjo.

Yra padarytas ne vienas detalus tyrimas dėl to, kokią įtaką euro įvedimas turi kainų augimui šalyje. Tarp ekonomistų vyrauja stiprus konsensusas, kad valiutos pakeitimas yra nominalus reiškinys ir todėl neturi įtakos tęstinei infliacijai, t.y. kasmet pasireiškiančiam kainų kilimui. Vienintelis realus efektas, kuris pastebimas po euro įvedimo yra poveikis kainoms dėl apvalinimo. Tačiau šis poveikis yra vienkartinis, t.y. įvyksta tik tuo momentu, kada yra įvedama nauja valiuta, o jo dydis neturi didelės įtakos kainų lygiui žvelgiant iš visos ekonomikos perspektyvos.

Slovėnija yra dažnai pateikiama kaip pavyzdys, kur po euro įvedimo neva stipriai papildomai kilo kainos. Iš tiesų kainos Slovėnijoje, kaip ir kitose regiono šalyse, 2007 m. kilo pirmiausiai dėl kaistančios ekonomikos bei sparčiai augusių naftos bei maisto kainų tarptautinėse rinkose. Tuo tarpu ekonominiai tyrimai rodo, kad infliacija būtent dėl euro įvedimo tais metais kilo ne daugiau kaip 0,3 proc.

Panašūs vertinimai yra ir dėl pačių pirmųjų eurą įsivedusių šalių. Europos Komisijos skaičiavimais, kai 2002 m. buvo įvestas euras 12-oje ES šalių, vienkartinė infliacija tais metais dėl euro įvedimo galėjo ūgtelti 0,12 – 0,29 proc., tuo tarpu poveikis tęstinei infliacijai nenustatytas.

Kita vertus, šiose šalyse buvo užfiksuota aukštesnė nei įprastai infliacija tam tikruose paslaugų sektoriuose, kuriuose kainų apvalinimas turėjo didžiausią efektą, t.y. restoranų, kavinių, kirpimo paslaugų sektoriuose. Pavyzdžiui, nors 12-os pirmųjų eurą įsivedusių ES šalių kavinių ir restoranų sektoriuje infliacija tarp 1995 ir 2004 metų buvo 2,8 proc., vien 2002 m., t.y. kai buvo įvestas euras, infliacija šiame sektoriuje šoktelėjo iki 15,6 proc. Kadangi kainų ūgtelėjimas minėtuose paslaugų sektoriuose yra itin lengvai pastebimas, tai galėjo sudaryti regimybę, kad ženkliai pabrango visas vartotojo krepšelis.

Reikėtų atkreipti dėmesį ir į dar vieną kanalą, per kurį euro įvedimas gali turėti įtakos kainų lygiui – lūkesčius. Yra žinoma, kad lūkesčiai dėl infliacijos gali turėti realų poveikį infliacijai, t.y. jei vartotojai tikisi kainų augimo, jie bus labiau linkę leisti pinigus jau šiandien ir tokiu būdu prisidės prie kainų kilimo, nors objektyvių sąlygų infliacijai didėti gali ir nebūti.

Lietuvoje gana paplitusi nuomonė, kad įvedus eurą, kils nekilnojamo turto kainos. Jei taip galvos pakankamai didelis skaičius žmonių, tai gali privesti prie situacijos, kai žmonės, tikėdamiesi nekilnojamo turto kainų augimo, sieks įsigyti nekilnojamo turto prieš kainoms pakylant, o padidėjusi paklausa nekilnojamam turtui iš tiesų pakels jo kainas. Jei taip įvyktų, padidėjusių nekilnojamo turto kainų priežastimi būtų ne euro įvedimas, o žmonių lūkesčiai dėl euro įvedimo.

Siekiant užkirsti kelią tokiam scenarijui, atsakingos valdžios institucijos turėtų siekti nuraminti gyventojus, kad šie nesitikėtų staigaus kainų kilimo ir tokiu būdu neprisidėtų prie spekuliacinių burbulų formavimosi.

Na ir galiausiai reikėtų paminėti tai, kad eurą norinčios įsivesti šalys, siekdamos atitikti Maastrichto infliacijos kriterijų, neretai imasi dirbtinų priemonių infliacijai laikinai sumažinti. Todėl nenuostabu, kad įsivedus eurą, per kelis metus infliacija sugrįžta į ankstesnį, natūralų lygį, o tai vėlgi gali sudaryti regimybę, kad kainos padidėjo dėl euro įvedimo (tuo galima paaiškinti šiek tiek aukštesnę infliacijos trajektoriją Estijoje po 2011 m.).

Ši trumpa diskusija parodo, kad euro įvedimas neturėtų reikšmingai padidinti kainų Lietuvoje, o jei dėl apvalinimo ir bus nežymus poveikis, tai jis bus vienkartinis, o ne tęstinio pobūdžio. Nors Lietuvos piliečiams greičiausiai neteks šiuo klausimu išreikšti tiesioginės nuomonės, vis tiek turime teisę būti teisingai informuoti apie euro naudą bei realias prisijungimo prie euro zonos pasekmes. Tuo tarpu sąmoninga ar nesąmoninga mitų sklaida negali būti vertinama kaip rimta ir atsakinga politinė pozicija.

Autorius yra Europos federalistų sąjungos Lietuvoje generalinis sekretorius.