Būdamos didžiausios planetos ekonomikos, JAV ir Kinija šiaip jau laikomos konkurentėmis. Ir po birželio susitikimo JAV prezidento patarėjas nacionalinio saugumo klausimais Thomas E. Donilonas sakė, jog B. Obama perspėjo Xi Jinpingą, kad kibernetinis nusikalstamumas (kibernetiniai išpuoliai iš Kinijos neabejotinai rengiami) gali apsunkinti šalių santykius. Vis dėlto dviejų galingiausių valstybių lyderių pokalbių trukmė rodo, kad net ir būdamos konkurentės šalys siekia derinti interesus verslo ryšiais vis labiau susisaistančiame pasaulyje. Tai neišvengiama, kai ima dominuoti pasaulinė konkurencija dėl įtakos įvairiuose planetos regionuose.
Afrikos kininimas...
Simptominis yra JAV prezidento pareiškimas birželio 29-ąją, esą jis nejaučia grėsmės dėl to, jog Kinija investuoja milžiniškas lėšas Afrikoje. Pasak B. Obamos, Juodajam žemynui naudinga pritraukti finansų srautų iš kuo daugiau šalių. Tiesa, jis perspėjo, kad Afrika turi atsargiai vertinti išorinių investuotojų pasiūlymus ir atsižvelgti į tai, kokios naudos iš jų gali tikėtis. Nors B. Obama teigia Kinijai nepavydintis, vis dėlto birželio pabaigoje jis leidosi į trijų dienų vizitą trijose Afrikos šalyse.
Silpstant Vakarų įtakai Juodajame žemyne, Pekinas stengiasi išnaudoti menkiausią dingstį įsitvirtinti Afrikoje. Tam jis pasitelkia prekybos ryšius, finansinę paramą ir investicijas į infrastruktūrą. Nekeista, kad pirmi Xi Jinpingo vizitai buvo ne tik į Rusiją, bet ir į Kongą, Pietų Afriką bei Tanzaniją. Praėjusios kadencijos Kinijos prezidentas Hu Jintao į Afriką vyko septynis kartus ir aplankė 17 valstybių. Į 48 Afrikos valstybes Pekinas yra išsiuntęs daugiau nei 150 komercijos atašė. Palyginkime – JAV Juodajame žemyne turi tik penkis prekybos klausimus kuruojančius pareigūnus. 2011 m. Kinijos ir Afrikos tarpusavio prekyba siekė 166 mlrd. JAV dolerių ir, palyginti su 2006-aisiais, išaugo 300 proc., Kinijos tiesioginės investicijos Afrikoje siekia 15 mlrd. JAV dolerių.
2011 m. 62 proc. Afrikos eksporto į Kiniją sudarė nafta, vien Angola į Kiniją eksportavo naftos už 24,7 mlrd. JAV dolerių. Kinija nekreipia dėmesio į Sudano diktatoriaus Omaro al-Bashiro režimo faktiškai vykdytą genocidą Darfūre ir bent 2009 m. pirko du trečdalius šioje šalyje išgaunamos naftos, o mainais Sudanui tiekė ginklus. Didžiausiai Sudano užsienio prekybos partnerei Kinijai 2007 m. teko 82 proc. jo eksporto ir 28 proc. importo.
Per pastaruosius dešimt metų prekyba tarp Kinijos ir partnerių Afrikoje padidėjo 20 kartų. Tanzanijoje kinai valdo 50 proc. valstybės oro bendrovės, Angoloje veikia bendra Kinijos ir šios šalies naftą išgaunanti įmonė „China Sonangol International“, Konge kinai 2009-aisiais pradėjo įgyvendinti savotišką Maršalo plano (taip pavadintas projektas padėjo pakilti Vakarų Vokietijai po Antrojo pasaulinio karo) atitikmenį ir ėmė teikti šiai šaliai paramos už 9 mlrd. JAV dolerių. Primintina, kad Konge yra 10 proc. pasaulinių vario ir trečdalis kobalto atsargų. Afrikoje sutelkta 98 proc. viso pasaulio chromo, 90 proc. kobalto ir platinos, 50 proc. aukso, trečdalis urano atsargų. Kinija trečdalį jai reikalingos naftos importuoja iš Afrikos: Angolos, Sudano, Nigerijos ir kitų šalių. Ši valstybė dengia 22 proc. Kongo ir 32 proc. Angolos eksporto.
2011 m. liepą Pekino surengtame Afrikos ir Kinijos bendradarbiavimo forume kinai pažadėjo parengti 30 tūkst. vietos specialistų, suteikti 18 tūkst. stipendijų ir atsiųsti į Afriką 1,5 tūkst. medikų. Kinija ne tik žada, bet ir įgyvendina įvairius infrastruktūros projektus, už kinų kreditus Juodajame žemyne kuriama infrastruktūra (tiesiami keliai, statomos prieplaukos, elektrinės, mokyklos, ligoninės), kurios finansuoti Vakarų šalys nelabai veržiasi.
2012 m. Kinija pažadėjo per artimiausius trejus metus į Afrikos infrastruktūrą ir žemės ūkį investuoti dar 20 mlrd. JAV dolerių. Atremdamas Vakarų (pirmiausia JAV) priekaištus dėl vadinamojo naujojo kolonializmo, Pekinas išplatino ligoninių, mokyklų, žemės ūkio centrų ir gamyklų sąrašą, kuris turėjo parodyti, koks yra Kinijos indėlis į gerovės kūrimą Afrikoje. Tiesa, Juodasis žemynas tebėra žaliavų eksporto kontinentas, pramonės jame beveik nėra. Vis dėlto Ruandos Finansų ir bankininkystės mokyklos vadovė Reida Whitlock sako, kad Afrikos ekonominis potencialas yra didžiulis, pamažu auga išsilavinusių žmonių skaičius ir vidurinė klasė.
Tokia kinų laikysena daugeliui Afrikos šalių lyderių ir visuomenei patinka kur kas labiau nei Vakarų lyderių kalbos apie žmogaus teises, demokratiją, įstatymų viršenybę, skaidrumą, aplinkosaugos ar darbo saugos standartų laikymąsi. 2007 m. atlikta apklausa atskleidė, kad daugelis Afrikos tautų Kiniją laiko patrauklesne verslo partnere nei JAV. 86 proc. Senegalo gyventojų teigiamai vertino Kinijos vaidmenį šalies ekonomikoje, o pasitikėjimą JAV išreiškė tik 56 proc. senegaliečių.
... kuriam pritaria ne visi
2006 m. tuometis Pietų Afrikos prezidentas Thabo Mbeki perspėjo, kad Afrika rizikuoja tapti Kinijos kolonija. Kai praėjusių metų rugpjūtį Juodajame žemyne (Užsachario Afrikoje) lankėsi tuometė JAV valstybės sekretorė Hillary Clinton, Cheikho Antos Diopo universitete Dakare (Senegalas) ji irgi pareiškė, jog B. Obamos administracija sieks, kad Afrikos išteklių naudą pajustų ir vietos gyventojai. H. Clinton neįvardijo konkrečių svetimšalių, tačiau Pekine šie žodžiai buvo sutikti priešiškai, naujienų agentūra „Xinhua“ apkaltino H. Clinton nesantaikos tarp Kinijos ir Afrikos valstybių kurstymu.
Pasak analitikės Akwe Amosu iš Atviros visuomenės politikos centro (Open Society Policy Center), tyli Kinijos invazija Afrikoje sunaikino šimtus tūkstančių darbo vietų. Per pastarąjį dešimtmetį nuolat gyventi į Afriką persikėlė apie 750 tūkst. kinų. Kinijos įtaką Afrikoje stebintis šveicarų žurnalistas Serge’as Michelis cituoja anonimu norintį likti kinų mokslininką, pasak kurio, Kinija turi į Afriką perkelti 300 mln. žmonių, kad išspręstų gyventojų tankumo ir užterštumo problemas.
Vis dėlto dėl dosnių Kinijos investicijų Afrikos šalių ekonomikos auga po 5–10 proc. per metus. Kinijai, kaip pasaulio fabrikui, reikalingos ir naujos vartojimo prekių rinkos, o Afrikos šalys šiuo požiūriu labai parankios, nes jose nėra saugumo ir kokybės reikalavimų, Afrikos turgūs jau užversti pigiomis kiniškomis prekėmis. Pasak liberalaus čekų savaitraščio „Respekt“ (2013-04-11), vieni atkreips dėmesį į mainais už priėjimą prie žaliavų paskubomis nutiestus kelius, kuriuos po poros metų reikės skubiai taisyti, kiti – į pigius kinų pagamintus išmaniuosius telefonus, kurie neturtingiems afrikiečiams užtikrins priėjimą prie interneto.
Taip kinai savo prekių invazijai ruošia šią kol kas neturtingą ir neužkariautą rinką. Jie rengiasi uždirbti iš turtėjančios Afrikos. Kalbėdamas Tanzanijos parlamente Xi Jinpingas Kinijos vyriausybės vardu pažadėjo iki 2015-ųjų panaikinti muitą 97 proc. iš Afrikos gaunamų prekių. Be to, kaip rašoma „Respekt“, Pekinui svarbu ne tik prekybos ryšiais susisaistyti su Juodojo žemyno valstybėmis, bet ir užsitikrinti jų atstovų balsus Jungtinėse Tautose bei kitose tarptautinės politikos aikštelėse.
Azija, Lotynų Amerika ir t. t.
Dar viena labai svarbi Kinijos ekspansijos kryptis – Pietryčių Azija. 2009 m. tarptautinė žiniasklaida citavo Kinijos užsienio reikalų ministeriją, pasak kurios, Azijos valstybių bendradarbiavimą norintis stiprinti Pekinas planavo sukurti 10 mlrd. JAV dolerių investicijų fondą ir Pietryčių Azijos valstybėms papildomai paskolinti dar 15 mlrd. JAV dolerių. Investicijos skirtos infrastruktūros projektams, turintiems sustiprinti Kinijos ir dešimties Pietryčių Azijos šalių asociacijos narių ryšius. Tais pačiais metais Kinija Kambodžai, Laosui ir Mianmarui skyrė 270 mln. juanių (103 mln. litų), o Rytų Azijos ryžių rezervą papildė 300 tūkst. t ryžių.
Griuvus Sovietų Sąjungai, Kinija demonstruoja susidomėjimą ir šiuo regionu. Dėl izoliacijos kenčiančiai Baltarusijai Pekinas suteikė 1,6 mlrd. JAV dolerių paskolą. Baltarusija iš Kinijos eksporto ir importo banko dar skolinasi 323,8 mln. JAV dolerių atominės elektrinės statybai. Paskola suteikiama lengvatinėmis sąlygomis 15 metų. 2012 m. rugpjūtį sudaryta sutartis tarp projekto užsakovės bendrovės „Grodnoenergo“ ir Kinijos įmonės NCPE. Sutartimi numatomas kompleksinis elektros energijos tiekimo linijų tiesimas ir rekonstrukcija, pastočių statyba ir jėgainės projektavimas, įrenginių tiekimas ir montavimas, bandymai, personalo mokymas ir techninė priežiūra garantiniu laikotarpiu.
Moldovoje Kinija sugebėjo aplenkti tiek Europos Sąjungą (ES), tiek Rusiją, kai suteikė jai 1 mlrd. JAV dolerių paskolą itin mažomis palūkanomis. Ukrainoje kinai investavo į infrastruktūrą, žemės ūkį, energetikos projektus. Paprastai Pekinas teikia paskolas savo sąlygomis, viena jų – priimti darbo jėgą iš Kinijos, taip pat dažnai reikalauja leisti naudoti savo įrangą. Per pastaruosius dešimt metų prekyba tarp Kinijos ir Rytų bei Vidurio Europos kasmet augo 32 procentais. 2010 m. ji siekė 41,1 mlrd. JAV dolerių, 2015 m. ketinama prekybą padidinti iki 100 mlrd. JAV dolerių. Augant Kinijos investicijoms, didės ir jos politinė įtaka regione, taip pat Rytų Europos valstybių sostinėse.
Ispanų dienraščio „El País“ šių metų balandžio 4 d. publikacijoje „Lotynų Amerika tampa nauju Kinijos bei Amerikos mūšio lauku“ konstatuojama, kad kinų žvilgsnis vis dažniau krypsta į ekonomiškai irgi kylančią Lotynų Ameriką. Vašingtono komisijos, kuruojančios šio žemyno ir Karibų baseino šalis, ekspertų manymu, iki 2015 m. Kinija išstums ES ir taps antra investuotoja šiame regione po JAV. Jau dabar ji yra pagrindinė Brazilijos, Čilės bei Peru prekybos partnerė ir antra pagal prekybą su Argentina, Kosta Rika bei Kuba.
2000 m. Pekinas Lotynų Amerikoje investavo 10 mlrd. JAV dolerių, 2011-aisiais investicijos išaugo iki 245 milijardų. Daugeliu atžvilgių būtent dėl jų Lotynų Amerika gana lengvai išgyveno pasaulinę finansų krizę, kai šio žemyno eksportas į JAV bei ES sumažėjo atitinkamai 26 ir 28 procentais. Į Kiniją jis, atvirkščiai, 5 proc. paaugo. Vanderbilto universiteto atliktos apklausos duomenimis, 68,2 proc. Lotynų Amerikos gyventojų palankiai vertina kinų įtaką. Palankumo priežastis panaši kaip ir Juodajame žemyne – pragmatiška diplomatija, nes kinų investicijos neturi nei politinio, nei vertybinio pamušalo.
Tiesa, Lotynų Amerikoje dėl rinkų ir investicijų Kinijai tenka konkuruoti ne tik su JAV, bet ir Brazilija bei Meksika. Lotynų Amerikos plėtros banko ekonomistas Mauricio Mesquita Moreira 2011-aisiais pareiškė, kad Kinija kelia didžiausią grėsmę Brazilijos prekybos ryšiams, nes abi valstybės gamina panašias prekes. Kinų gaminiai yra didžiausi Meksikos prekių konkurentai JAV rinkoje. Beje, nors Vašingtonas stebi Pekino veiksmus savo pašonėje, abi valstybės nuo 2006-ųjų konsultuojasi dėl situacijos regione. Kai prezidentu tapo B. Obama, tokios konsultacijos vyko 2010 ir 2012 m., dar vienas susitikimas planuojamas šių metų pabaigoje. Didžiausios planetos ekonomikos varžosi pasaulyje, bet veiksmus vis tiek derina.
Į Europą kinai nelabai veržiasi
Nevyriausybinės organizacijos Jungtinių Valstijų ir Kinijos verslo tarybos (The United States-China Business Council) pateikiamais duomenimis, 2010 m. Kinijos tiesioginės investicijos ES siekė tik 1,3 mlrd. JAV dolerių – tai mažiau nei 1 proc. užsienio investicijų Europoje. ES valstybės iš Kinijos pirko prekių už 280 mlrd. eurų – tai kiek mažiau nei trečdalis viso Kinijos eksporto 2010-aisiais.
2011 m. spalio pabaigoje buvęs Kinijos centrinio banko Valiutų politikos komiteto narys prof. Yu Yundinas pareiškė, kad jei nori sulaukti kinų paramos, finansinius sunkumus patiriančių ES šalių lyderiai turi įrodyti Pekinui disponuojantys politine valia vykdyti reformas. Tais pačiais metais neįvardytas šaltinis iš Kinijos vyriausybės dienraščiui „Financial Times“ nurodė, kad Pekinas pasirengęs įnešti nuo 50 iki 100 mlrd. JAV dolerių į prie Tarptautinio valiutos fondo įsteigtą Europos finansinio stabilumo fondą. Viena sąlygų – kad dalis šios sumos būtų juaniais, savo valiutą Kinija visais įmanomais būdais stumia į atsargines pasaulio valiutas, artimiausia užduotis – padaryti juanį pagrindine prekybos Azijoje valiuta.
Pasak Honkongo ir Kinijos ekonomikos eksperto Kui Wai Li, Pekinas Europoje vargu ar leis daug grynųjų, paprastai kinų pinigai nusėda Azijoje ar Afrikoje, nes ten yra naftos. Kinija nedega noru pirkti ir Europos šalių vyriausybių obligacijų. 2007 m. įsteigta Kinijos investicijų korporacija (China Investment Corporation), valdanti 410 mlrd. JAV dolerių vertės aktyvų, tokias investicijas 2012-ųjų pradžioje vertino kaip netinkamą idėją. Pasak jos vadovų, patraukliausiais objektais investicijoms laikomi infrastruktūros ir pramonės projektai.
Vis dėlto Kinijos pramonės ir prekybos bankas didina savo atstovybių Europoje tinklą ir jau turi filialų Liuksemburge, Londone, Frankfurte, planuoja savo filialus steigti Ispanijoje, Olandijoje, Belgijoje, Italijoje ir Airijoje. 2012-ųjų kovą „China Daily“ informavo, kad Kinijos investavimo korporacija iš vyriausybės sulaukė dar 30 mlrd. JAV dolerių, skirtų investicijoms užsienyje, pirmiausia skolų krizę išgyvenančiose Europos šalyse. Pasak „China Daily“, Kinijos investavimo korporacija ketina susikoncentruoti į Europos infrastruktūros ir pramonės objektus. Kinijos pagalbos euro zonai klausimas – svarbus politinis koziris Pekino rankose. Nusprendęs paskolinti 100 mlrd. JAV dolerių ar dar didesnę sumą euro zonai gelbėti (šiuo metu Kinijos sukauptas rezervas užsienio valiuta sudaro apie 3,2 trln. JAV dolerių), Pekinas taptų vienu pagrindinių euro zonos kreditorių.
Kiniška globalizacijos versija
2010 m. spalį Indijos bendrovė „Reliance Power“ su Kinijos valstybės įmone „Shanghai Electric“ sudarė elektros turbinų pirkimo sandorį, kurio vertė – 10 mlrd. JAV dolerių. Kinai įsipareigojo turbinas pagaminti 30–40 proc. pigiau nei JAV koncernas „General Electric“. Pasak „Financial Times“, nuolaida iš tiesų buvo dar didesnė, nes sandorį palankiomis sąlygomis kreditavo Kinijos plėtros bei kiti kinų bankai. „Brookings Institution“ duomenimis, Kinijos plėtros bankas vien energetikos sektoriuje 2010–2011 m. besivystančių šalių įmonėms suteikė paskolų už 65 mlrd. JAV dolerių. 2009 m. pabaigoje šis „politinis“ bankas turėjo atstovų 141 pasaulio šalyje.
Kinija gavo labai daug finansinės naudos, įsijungusi į ekonominės globalizacijos procesą. Anksčiau pagrindinės lošėjos buvo JAV, o dabar finansų ir prekybos keliai vis dažniau susiduria Pekine. Kinai kuria infrastruktūros ir energetikos objektus, skatina dvišalę prekybą ir taip susaisto šalis partneres su savo ekonomika. Tai gali būti naftotiekiai Rusijoje, Kazachstane, Mianmare arba geležinkelio linijos tarp Kinijos pietryčių ir Vietnamo, Laoso arba Mianmaro. Pekinas ieško naujų rinkų ir taip mažina savo priklausomybę nuo JAV. „Financial Times“ jau daugiau kaip prieš porą metų fiksavo, kad pusė kinų prekių keliauja į besivystančių šalių rinkas.
Ilgainiui veikiausiai ateis ir politikos eilė. Buvęs Vokietijos užsienio reikalų ministras Joschka Fischeris project-syndicate.org paskelbtame straipsnyje (2012-05-10) „Mažai kas abejoja Kinijos Liaudies Respublikos dominavimu XXI amžiuje“ konstatuoja, kad politiniu ir ekonominiu požiūriu pasaulis žengia į Rytų ir Pietryčių Azijos amžių. Ir primena, kad jei Kinijos iškilimas būtų nepavykęs, pasauliui būtų daug blogiau. Po keturių modernizacijų (pramonės, žemės ūkio, kariuomenės ir mokslo bei technologijų) kinams reikia penktosios – politinės – modernizacijos. Tiesa, ji susiduria su Kinijos komunistų partijos opozicija, kuri nėra suinteresuota atiduoti savo galios monopolį.
Šiuo metu gana daug kalbama apie vadinamąsias Azijos vertybes, kurios iš pradžių formavosi Singapūre ir Malaizijoje. J. Fischerio nuomone, Azijos vertybės nėra universalios, tai tokia lyg ir savęs saugojimo nuo Vakarų įtakos strategija. Nacionaliniai interesai ir kartais galia lemia, kaip JAV ir kitos šalys taiko žmogaus teises, įstatymo viršenybę, demokratiją ir pliuralizmą. Tačiau šios vertybės iš tikrųjų yra universalios, ypač dabar, kai įsitvirtino globalizacijos era. Kinijos indėlio į šių vertybių sklaidą kol kas nėra, tačiau jis atsiras, nes be penktosios modernizacijos jai, atrodo, nepavyks apsieiti.
