Pasak Maskvos nekilnojamojo turto eksperto Aleksandro Pypino, skaičiuojant pagal 1 kv. m kainą, tai brangiausi butai Maskvoje. Remiantis tinklalapyje jqestate.ru skelbiama informacija, viename bute yra dešimt kambarių, du židiniai, nuosavas SPA su turkiška ir suomiška pirtimis. Kaip teigia Maskvoje esančios nekilnojamojo turto agentūros „Penny Lane Realty“ atstovas, kaina už butą Švedų akligatvyje pakelta maždaug 20 procentų. Butų kainos gyventojams užtikrina, kad jiems niekada neteks sutikti asmenų, kuriuos jie laiko prasčiokais. Buvęs Kremliaus patarėjas Glebas Pavlovskis teigia, kad potencialūs pirkėjai yra žmonės, dėl verslo interesų norintys suartėti su tais, kurie priima sprendimus.
Turčiai kinų komunistai
Tokia ar maždaug tokia yra praktika beveik visose posovietinėse teritorijose – buvę partiniai funkcionieriai tampa kapitalistais ir verslo elito atstovais. Dienraštis „The New York Times“ praėjusių metų spalio 26 d. publikacijoje „Slapti Kinijos lyderio turtai skaičiuojami milijardais“ atskleidė, kaip neįtikėtinai praturtėjo buvusio šios šalies ministro pirmininko Wen Jiabao giminės, kol šis buvo valdžioje. Kai dienraštis paskelbė tyrimą, Kinijos užsienio reikalų ministerija jo nekomentavo – publikacijai pasirodžius Pekino valdžia tiesiog užblokavo priėjimą prie „The New York Times“ interneto svetainės.
Išanalizavę bendrovių akcininkų ir įmonių registrų dokumentus, žurnalistai buvo priversti padaryti išvadą, kad Wen Jiabao aplinkos žmonės kontroliuoja turto už mažiausiai 2,7 mlrd. JAV dolerių. Premjero motina Yang Zhiyun anksčiau dirbo mokytoja, tėvas per vieną iš politinių kampanijų buvo nusiųstas dirbti į kiaulių fermą. Dabar 90 sulaukusi našlė Yang Zhiyun yra pasakiškai turtinga – vien jos vardu atlikta investicija į stambią kinų investicijų bendrovę prieš kelerius metus įvertinta 120 mln. JAV dolerių.
Wen Jiabao žmona Zhang Peili laikoma įtakinga figūra juvelyrikos versle. Vadovaudama valstybės brangakmenių bendrovėms, kurias vėliau privatizavo, ji padėjo praturtėti savo giminaičiams – sudarė jiems sąlygas tapti šių bendrovių akcininkais. Ji taip pat investavo į nekilnojamąjį turtą. Wen Jiabao sūnus yra įsteigęs vieną didžiausių Kinijoje privačių investicijų fondų „New Horizon Capital“. Jaunesniojo buvusio premjero brolio turtas vertinamas 200 mln. JAV dolerių.
Atsargūs Kinijos milijonieriai
2007-aisiais JAV diplomatai konfidencialioje korespondencijoje (kurią vėliau paviešino „WikiLeaks“) minėjo, kad Komunistų partijoje liberalu laikomo Wen Jiabao šeimos turtai daugeliui Kinijoje kelia pasidygėjimą, bet jis nenori ar negali jų suvaldyti. Kinijoje aukšto rango pareigūnai privalo deklaruoti savo ir artimiausių giminių turtą, bet nėra jokio reglamentavimo, kuris draustų aukštų pareigūnų giminėms ir artimiesiems sudaryti sandorius ar tapti investuotojais. Būtent dėl to jie gali pelnytis iš savo pavardžių. Beje, kai kurie kinai tokią praktiką laiko naudinga – esą Komunistų partijos funkcionierių artimųjų turtėjimas užtikrina laisvosios rinkos politiką Kinijoje.
Daugelis Kinijos valdančiojo elito atstovų gali pasigirti išskirtiniais turtais, bet vis dėlto jie linkę savo turtinę padėtį nutylėti. Kai viena naujienų agentūra praėjusių metų birželį informavo apie milijoninius šios valstybės vicepremjero Xi Jinpingo turtus, Pekinas užblokavo šios naujienų agentūros interneto svetainę. Beje, tarptautinėje žiniasklaidoje praėjusiais metais buvo šmėkštelėjusi informacija, kad kinų milijonieriai palieka šalį, ieškodami saugesnio ir stabilesnio gyvenimo užsienyje. BBC citavo Šanchajuje gyvenantį Lui Chuaną, praturtėjusį iš nekilnojamojo turto, kad jis, kaip ir daugelis jo pasiturinčių draugų, ieško tinkamos rezidencijos Singapūre, nes trokšta užsitikrinti savo šeimos ir verslo saugumą.
Nors Šanchajuje turi vilą su 200 kambarių, Lui Chuanas nepasitiki vienpartine šalies valdymo sistema. JAV vizą EB-5, kuri išduodama užsienio investuotojams, gali gauti visi norintys asmenys su sąlyga, kad sukurs mažiausiai dešimt naujų darbo vietų. Pagal šią schemą 2006 m. vizas gavo 63 Kinijos piliečiai. 2011 m. tokios vizos buvo išduotos jau beveik 2,5 tūkst. kinų. Remiantis „Hurun“ parengta ataskaita, 2010 m. Kinijoje gyveno 960 tūkst. milijonierių.
Užsiimti verslu Kinijoje gana sunku. Oficiali korupcija, neapsaugotos nuosavybės teisės, varžantis reguliavimas ir ribojimai, silpna atsiskaitymo disciplina, bloga logistika ir platinimas, paplitęs prekių klastojimas ir kitų formų intelektinės nuosavybės vagystės – šios kliūtys komplikuoja verslininkų galimybes klestėti vidaus rinkoje. Norėdamas pakeisti ekonomikos struktūrą ir dar kartą sėkmingai susitvarkyti su krizės reiškiniais, Pekinas turi ne tik pripildyti piliečių kišenes, bet ir sumažinti šalyje ekonomines bei politines verslo sąnaudas.
Turtinė nelygybė auga Kinijoje ir pasaulyje
Kinijai ilgiau už kitus sekėsi laikytis ant bangos ir išsaugoti ekonomikos augimą, tačiau kai aplinkui viskas blogai, kinai anksčiau ar vėliau irgi turėjo susidurti su problemomis. Šalis akivaizdžiai vis dar stipriai priklausoma nuo eksporto (kaip Rusija – nuo išteklių pardavimo), todėl yra pažeidžiama: kai mažėja eksportas, tenka naudoti geresniais laikais sukauptas atsargas, o jos – ne beribės.
Norint sušvelninti pasaulinės krizės poveikį (priklausomybę nuo eksporto), reikia skatinti vidaus paklausą. Taip gyventojai turtėja, o valstybė eikvoja sukauptas atsargas. Tačiau kai žmogus praturtėja, jis prie to pripranta, ir vėliau jam nepaaiškinsi, kad pinigai biudžete baigėsi – reikia arba palaikyti pasiektą lygį, arba nepatenkintuosius raminti represijomis. Viena vertus, Kinijai reikia vidaus investicijų, kita vertus, jai naudinga, kad šalyje yra daug pigios darbo jėgos. Pasak ekspertų, išeitis galėtų būti žinių ekonomika, leidžianti uždirbti ir užtikrinti aukštą visų piliečių gyvenimo lygį. Kinija stengiasi tokią ekonomiką kurti, bet tai – ilgalaikis procesas, ir Pekinas geriausiu atveju yra tik kelio pradžioje. Belieka tikėtis, kad milijardas kinų kaip nors susitvarkys savo namuose.
2012-ųjų pabaigos duomenimis, 128 mln. žmonių Kinijoje gyvena už 1,25 JAV dolerio per dieną. Dauguma jų – kaimo vietovėse. Kinijos koeficientas GINI, rodantis pajamų paskirstymą šalyje, pastarąjį kartą paskelbtas 2000 m. – tuomet jis siekė 0,412. Pasak ekspertų, kai koeficientas GINI lygus 0,4, jis jau laikomas pavojingu turtinės nelygybės šalyje rodikliu. Po 2002 m. nevyriausybinių organizacijų paviešinti duomenys rodo, kad turtinė nelygybė Kinijoje tik didėja.
Dauguma ūkininkų nepajuto Kinijos ekonomikos augimo, todėl 2006 m. valdžia panaikino žemės ūkio mokestį – tai turėjo padėti ūkininkams ir mažinti turtinę nelygybę tarp miestų bei kaimo vietovių gyventojų.
Tarptautinėje žiniasklaidoje vis užsimenama apie nusivylimą ir pasipiktinimą, kurį kelia Kinijos komunistų partija dėl korupcijos, piktnaudžiavimo valdžia, perdėtai prabangaus aukštų politikų gyvenimo būdo ir biurokratizmo. Skursti Kinijoje nesaldu, nes– pasikliauti socialinėmis valstybės teikiamomis garantijomis labai rizikinga. Kita problema – populiacijos struktūra 4-2-1 (keturi seneliai, du tėvai, vienas vaikas). Tai logiškas Kinijos vieno vaiko politikos padarinys – dėl to sparčiai senėja visuomenė ir vis sunkėja našta darbingo amžiaus kinams savo mokamais mokesčiais išlaikyti šalies senolius.
Šių metų kovo 26 d. žurnale „Time“ paskelbtoje ironiškoje publikacijoje „Karlo Marxo kerštas: mūsų pasaulį formuoja klasių kova“ primenama, jog žlugus Sovietų Sąjungai atrodė, kad marksizmas mirė, bet dabar, pasaulio ekonomiką krečiant krizei, kapitalizmo kritika vėl atgimsta. Vašingtono Ekonominės politikos institutas išsiaiškino, kad visą darbo dieną dirbantis amerikietis per metus uždirba vidutiniškai 48 202 JAV dolerius, de facto tai yra mažiau negu 1973 metais. Nuo 1983 iki 2010 m. 74 proc. viso turto uždirbo 5 proc. turtingiausių JAV žmonių, o 60 proc. šios šalies piliečių pajamos, atvirkščiai, sumažėjo.
Trinties tarp kapitalo ir samdinių esama, bet ne daugiau
Pasak „Time“, ir JAV Kongrese, ir protestų krečiamose Atėnų gatvėse ar Kinijos pietuose politinius procesus lemia stiprėjanti trintis tarp kapitalo ir samdinių. Du trečdaliai Pew tyrimo centro apklaustų amerikiečių pareiškė, kad konfliktas tarp turtuolių ir vargšų JAV yra stiprus arba labai stiprus ir kad jis esąs pagrindinė visuomenės susiskaldymo priežastis. Remiantis apklausomis, beveik pusė kinų mano, kad auganti turtinė atskirtis tarp turtuolių ir vargšų yra labai didelė problema. Tiesa, politikos apžvalgininkas Ianas Bremmeris žurnalui „Foreign Policy“ interviu yra teigęs, kad protestai (tokie kaip judėjimas „Užimk Volstritą“) nepadės pasiekti reikšmingų politinių permainų, pasak jo, JAV politinė sistema yra labai „tampri“ ir šiuo metu nėra didelio spaudimo ją pakeisti.
Vis dėlto konfliktas tarp turtuolių ir vargšų turi politinių padarinių. Prancūzijos prezidentu tapo François Hollande’as, kurio šūkis – „Nekenčiu turtuolių“. Tiesa, Prancūzijoje kapitalistai prezidentui socialdemokratui duoda grąžos balsuodami kojomis – išvyksta patys ir išsiveža verslus su darbo vietomis bei investicijomis. Atrodo, kad XXI a. – ne revoliucijų laikai. Finansinių nepriteklių kamuojamos Europos Sąjungos valstybės nutraukia socialines programas, pasaulinė darbo rinka apribojo profesinių sąjungų galimybes išsivysčiusiose valstybėse. Profesinių sąjungų gretos JAV retėja, judėjimas „Užimk Volstritą“, atrodo, irgi išsikvėpė.
Piliečių dalyvavimas Kinijoje vykstančiuose politiniuose procesuose ribotas, nors galima stebėti įdomų reiškinį, kaip demonstruojama pilietinė pozicija: per tinklaraščius ir socialinius tinklus plinta neoficiali, nepriklausoma informacija iš visos šalies, kuri anksčiau platesnės visuomenės nepasiekdavo – apie provincijų pareigūnų, Komunistų partijos narių korupcijos, piktnaudžiavimo atvejus ir pan. Vis dėlto cenzūra, nors ir nelabai efektyviai, veikia – „Facebook“ ir „Twitter“ blokuojami, „Google“ taisomas, o kai kurie jautrūs straipsniai, pavyzdžiui, apie įvykius Pekino Tiananmenio aikštėje 1989 m., „Vikipedijoje“ blokuojami.
Kinijos pramoniniuose miestuose pasitaiko nepasitenkinimo apraiškų, tačiau Pekino valdžia gali sau leisti į jas nekreipti dėmesio. Arba naudoti represijas – tai ir daro. Tiesa, minimalią algą Pekinas neseniai pakėlė. Anksčiau komunizmas buvo ideologija, kurią buvo bandoma įgyvendinti, o dabar tai tik valdžios atributas, nes valdo tas pats elitas, o visuomenė pokomunistiniuose kraštuose gyvena tam tikro biurokratinio ir korupcinio kapitalizmo terpėje, kurioje Komunistų partijos lyderiai ir su jais susiję asmenys, išnaudodami kapitalizmo teikiamas galimybes, kraunasi milijardus. Lietuvoje komunistai ir jų giminaičiai bei draugai sudaro visą turtuolių elitą, ir lietuviai – nė mirkt. Kinai tikriausiai dar kantresni, todėl tų revoliucionierių karatistų, kurie filmuose kaunasi su imperatoriais, laikai taip ir liks mituose bei filmuose.
