Šių iš pirmo žvilgsnio priešingų įmonės tikslų derinimas leidžia pasiekti optimalių rezultatų ir pasiūlyti rinkai geriausią kainos ir kokybės santykį užtikrinančius produktus ar paslaugas. Tie, kurie nesugeba išlaikyti teisingo balanso, dažniausiai yra priversti pasitraukti iš rinkos, užleisdami vietą kitiems – efektyvesniems ir lankstesniems. Taip veikia laisvos rinkos mechanizmas sąžiningos konkurencijos sąlygomis, kuris užtikrina ekonominę pažangą ir gerovę valstybei ir jos piliečiams.
Deja, neretai verslas susiduria ne tik su iššūkiais kaip išlikti sąžiningoje konkurencinėje kovoje, bet yra priverstas konkuruoti su įmonėm ar organizacijom, kurios yra valstybės finansuojamos ir savo komercinei veiklai vykdyti gali naudoti resursus, kurie, skirtingai nuo privataus verslo, yra pirkti ne už jų komercinėje veikloje uždirbtas lėšas, bet už valstybės (ir jos mokesčių mokėtojų) lėšas.
Valstybė, o taip pat įvairūs ES paramos fondai, finansuoja daugelį veiklos rūšių ir sferų – Lietuvos valstybės ar savivaldybių biudžetų lėšos, o taip pat ES lėšos skiriamos sveikatos paslaugai, švietimui ir mokslui, sportui, kultūros puoselėjimui ir daugeliui kitų sričių. Už valstybės lėšas kuriami institutai, tyrimų laboratorijos, gydymo ar švietimo įstaigos, perkama įranga, kuriama ar vystoma infrastruktūra. Nėra abejonių, kad toks finansavimas yra reikalingas ir būtinas, kai jis skirtas visuomenei naudingai nekomercinei veiklai vykdyti ar viešosioms paslaugoms teikti. Tačiau, kai tokį finansavimą gavusi įstaiga šalia visuomenei būtinos nekomercinės veiklos dar pradeda vykdyti ir ūkinę veiklą, kyla rimtos problemos.
Akivaizdu, kad valstybės remiamas subjektas gali pagaminti prekę ar paslaugą žemesnėmis sąnaudomis nei jo konkurentai, todėl valstybės finansavimas, kai jis tiesiogiai ar netiesiogiai naudojamas ūkinei veiklai, sudaro nevienodas sąlygas tos ūkinės veiklos dalyviams. Sąžininga konkurencija rinkoje nustoja veikti, kai vienas subjektas konkurencinėje kovoje naudoja nuosavus išteklius, o kitas – valstybės išteklius. Tokia situacija yra netoleruotina, kadangi paneigia vieną esminių konstitucinių principų – sąžiningos konkurencijos laisvės principą.
Kaip privatus verslas gali apsiginti nuo tokios nesąžiningos konkurencijos?
ES teisėje yra įtvirtintas bendras principas, kad valstybės pagalba, kuri iškraipo arba kuri gali iškraipyti konkurenciją, išskiriant ir suteikiant privilegijų tam tikroms įmonėms arba prekėms/paslaugoms, yra draudžiama. Teisės aktai taip pat nustato išimtis, kad tam tikrais atvejais valstybės pagalba gali būti leidžiama, tačiau, kaip taisyklė, tam reikalingas išankstinis Europos Komisijos pritarimas ar tinkamas jos informavimas. Europos Komisija yra įgaliota kontroliuoti ar nepažeidžiamos ES teisės normos, draudžiančios teikti valstybės pagalbą. Jei nustatoma, kad valstybės pagalba buvo suteikta neteisėtai, ją gavusios įmonės, įstaigos ar organizacijos gali būti įpareigotos grąžinti viską, ką yra gavusios, o taip pat sumokėti palūkanas už naudojimąsi gautomis lėšomis.
Valstybės įmonėms, įstaigoms, organizacijoms skiriamas finansavimas, kai jis susijęs su visuomenei naudinga nekomercine veikla, nėra laikomas valstybės pagalba, nes šios įmonės lėšas naudoja ne komerciniais tikslais. Tačiau, kai tokios įmonės lėšas ar už jas įgytą turtą ima naudoti ir komercinei veiklai, toks valstybės ar savivaldybių finansinių lėšų panaudojimas jau turi būti laikomas valstybės pagalba. Atsižvelgiant į tai, tarptautinėje praktikoje yra įprasta, kad mokslo ir tyrimų, gydymo, švietimo ir kitos įstaigos, kurios šalia visuomeninės veiklos ir funkcijų taip pat vykdo ir komercinę veiklą, vykdo griežtą pajamų ir išlaidų atskyrimą, kuris leidžia užtikrinti, kad komercinėje veikloje valstybės finansavimas ar jo sukurta nauda nebus panaudota.
Tuo tarpu Lietuvoje neretai toks pajamų ir išlaidų atskyrimas nėra vykdomas, o valstybės finansuojamos institucijos naudoja už valstybės skirtas lėšas įsigytą turtą tiek savo tiesioginėms funkcijoms, tiek komercinei veiklai vykdyti.
Pavyzdžiui, jei viešo pirkimo konkurse dalyvauja privati, nuosavais resursais veikianti įmonė ir valstybės finansavimą gaunanti įmonė, tai pastarosios pasiūlymas perkančiajai organizacijai greičiausiai bus pigesnis vien dėl to, kad ji į projekto savikainą neįskaičiuos pastovių sąnaudų (administracijos išlaikymo išlaidų, patalpų, kito turto nusidėvėjimo ir kt.), kadangi šios išlaidos bus dengiamos iš valstybės gaunamų lėšų.
Privatus verslas, susidūręs su tokia nesąžininga konkurencija ir turėdamas pagrindą manyti, kad institucija neteisėtai gavo valstybės pagalbą komercinei veiklai vykdyti, turi teisę kreiptis su skundu į Europos Komisiją.
Taip pat svarbu paminėti, kad Lietuvos teisės aktai numato ir kitų būdų gintis nuo neteisėtos valstybės pagalbos. Pavyzdžiui, Viešųjų pirkimų įstatymas nustato, kad perkančioji organizacija turi atmesti tiekėjo pasiūlymą, jei nustato, kad tiekėjas pasiūlė teikti prekes ar paslaugas už neįprastai mažą kainą dėl to, jog yra gavęs valstybės pagalbą, o tiekėjas negali pateikti įrodymų dėl tokios valstybės pagalbos teisėtumo. Deja, nėra jokių Viešųjų pirkimų tarnybos paaiškinimų ar rekomendacijų dėl šios nuostatos taikymo, o taip pat teismų praktikos, todėl reikia konstatuoti, kad ši teisės norma praktikoje nėra taikoma.
Galiausiai, nereiktų pamiršti ir Konkurencijos įstatymo nuostatų, kurios numato, kad valstybės ar savivaldybės institucijoms, vykdančioms viešąjį administravimą, draudžiama priimti teisės aktus ar kitus sprendimus, kurie teikia privilegijas arba diskriminuoja atskirus ūkio subjektus ir dėl kurių atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams. Ši teisės norma tam tikrais atvejais taip pat gali padėti privačiam verslui kovojant su valstybės finansavimą gaunančiomis ir komercinę veiklą vykdančiomis įstaigomis. Vienas iš tokių pavyzdžių yra dar 2006 m. Konkurencijos tarybos priimtas sprendimas, kurio pasekmėje Lietuvos policija turėjo atsisakyti komercinės saugos funkcijų, kurioms vykdyti buvo naudojama įranga ir infrastruktūra, sukurta ir įsigyta už valstybės lėšas, skirtas nekomercinėms policijos funkcijoms vykdyti.
Norisi tikėti, kad sąžininga konkurencija yra bendras visų rūpestis, todėl tokių situacijų, kai valstybės finansavimo pagalba iškraipoma konkurencija, turi vengti visi esami ar potencialūs šių santykių dalyviai: (i) finansavimą skiriančios/administruojančios institucijos, tam, kad išvengtų draudimo teikti valstybės pagalbą pažeidimų, įvykdytų savo pareigą užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę; (ii) finansavimą gaunančios ir naudojančios įmonės, įstaigos, organizacijos, tam, kad išvengtų situacijų, kai neteisėta pagalba pripažintos lėšos turi būti grąžinamos; (iii) perkančiosios organizacijos, tam, kad pirktų prekes konkurencingos rinkos sąlygomis ne tik šiandien, bet ir ateityje.