Vienas tokių prekybininkų – 73-ejų metų amžiaus dėdė Romas, kuris mėgsta bendrauti su žmonėmis. Jis sako, kad bendraudamas mažiau susens.

„Pensijoje aš jau nuo 1992 m., šachtose dirbau anksčiau. Aš iki šios dienos negaliu be darbo: turiu sodą, auginu daržoves, mano panelė pardavinėja jas turguje. Ir nesvarbu man užsidirbti tą litą, bet aš bendrauju su žmonėmis, nesenstu. Tai va, reikia gyvenime ne zyzti ant tos valdžios, o ką nors daryti“, - išmintimi dalijasi pašnekovas.

Sovietinį laužą vežasi iš Odesos

Dėdė Romas prekiauja sovietiniais ženkliukais, senomis knygomis, statulėlėmis. Už žvejo skulptūrėlę dėdė Romas prašo 40 litų, už ženkliuką su vilku iš „Na, palauk“ – 3 litus, už sovietų karinių oro pajėgų ženkliuką – 10 litų.

„Neseniai nusipirkau visą antikvariatą pas vieną 90-metį pensininką, kuris dabar jau numirė. O taip aš iš Odesos parsivežu. Mano anūkai gyvena Odesoje. Ten labai brangiai ima, rupūžės. Aš net sudegu parsivežęs kai kada, bet ką padarysi. Ir padirbinėja, ir pagal kainas. Nuperki už vieną kainą, o čia niekas tiek neduoda, leidi kainą, kad tik parduoti. Bendrai prekyba – biznis yra rizikingas. Kolekcininkai visi gudrūs: nori nusipirkti pusdykiai, o parduoti brangiai“, - sakė dėdė Romas.

Vyras pasakojo, kad jo sūnums jau apie penkiasdešimt metų, jis jau turi anūkų ir net proanūkį. „Bet aš esu jaunas ir šustras diedukas“, - juokėsi ponas Romas.

Jis pasakoja, kad prekiaudamas sendaikčiais jis beveik visuomet nuleidžia kainą, ypač, jeigu to prašo jaunimas. Anot jo, jaunas žmogus už tuos keletą litų bent ledų nusipirks.

„Čia dauguma, kurie eina, klausia, bet neperka. O kurie tikri pirkėjai, paprašo nuleisti porą litų, tai ir nuleidi. Bet tas žmogus nueina patenkintas ir dar sako: „Va, sutaupiau ledams“, - juokėsi dėdė Romas.

Klausiamas apie knygas, Romas sako, kad, deja, niekas šiais laikais knygų neperka: „Niekas dabar iš jaunimo neskaito“, - apgailestauja pašnekovas.

Klausiamas apie sovietinių ženkliukų kainas, Romas aiškina, kad kariniai arba įmantresni ženkliukai kainuoja brangiau, o su vaizduojantys animacinių filmukų herojus arba 1980-ųjų vasaros Olimpinių žaidynių ženklą – meškiną – pigesni.

Pasakė, ką mąsto apie lietuvius

Paaiškinęs apie savo parduodamų daiktų kainas dėdė Romas pasineria į kalbas apie gyvenimą. Pavyzdžiui, Romo nuomone, dauguma lietuvių yra labai gabūs, tačiau ne itin motyvuoti. Beje, pats Romas irgi save laiko lietuviu, nors pats sako, kad po tarnybos sovietų kariuomenėje net 40 metų pragyveno Rusijoje.

Pardavėjas dėdė Romas
„Jūs bent kažkuo domitės, o čia dauguma praeina... Pasakysiu lietuviškai: kaip kelnes prisišikę. Ir kas svarbiausia – tėvai eina ir šalia vaikai eina. Aš truputį psichologas esu. Žiūriu ir galvoju: kokie tėvai, tokie ir tie vaikai išaugs. Nėra to judrumo, kad skaitytų knygas, kad darytų gera namuose, kad judėtų. Pas mus čia per metus šimtai vaikšto, mes kiaurai matome“, - aiškina Romas.

Kalbėdamas apie lietuvius dėdė Romas įsiaudrino ir tiesiai šviesiai pareiškė manantis, kad sovietmečiu kas antras arba kas trečias lietuvis buvo gryniausi komunistai. Jo įsitikinimu, Sovietų Sąjungos egzistavimo laikais Lietuva buvo viena sovietiškiausiai nusiteikusių visuomenių.

„Aš turiu gi knygų namuose. Imkime, tarkim, Algirdą Brazauską. Jam dabar paminklus stato, o klausyk: Michailo Gorbačiovo vizito metu jis stovi sau už Petro Griškevičiaus. Jie visi ten sveikinasi. O A. Brazauskas stovėjo už P. Griškevičiaus. Tai klausykite, tai jeigu nekenčiame komunizmo, tai ar galime taip jį garbinti, kurio visa istorija natūraliai yra komunistiška. Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad pas mus labai daug neteisybės“, - svarsto dėdė Romas.

Tačiau dėdei Romui nepatinka ir konservatorių patriarchas Vytautas Landsbergis, kuris teisme kovojo dėl namo ir tvarto Gaižėnėlių kaime ginčydamas Reginos Dargužienės nekilnojamojo turto nuosavybę. „Girdi, V. Landsbergis turėdamas tiek pinigų galėjo pasakyti, kad dovanoja tą tvartą. Tai ne, jis per teismus teisiasi, kad prisiteistų tą tvartą. Va, kokie mes dauguma lietuvių esame“, - aiškino dėdė Romas.

Pardavinėja net dokumentus

Blusturgyje galima nusipirkti ir sovietinių uniformų švarkų bei kepurių, tačiau jos kainuoja jau apie 100-200 litų. Daiktais su sovietine atributika prekiaujantis Vladimiras sako, kad tai ne tiek prekyba, kiek pomėgis: ateina kolekcininkai, su kuriais galima apsimainyti įvairiais daiktais.

„Ir mainomės, ir perka žmonės. Dabar Jūros šventė, tai visi stengiasi ką nors su jūrininkais susijusio nupirkti. Perka ir užsieniečiai, ir lietuviai, bet užsieniečiai mažiau“, - sakė Vladimiras.

Tarkime, jūrininko marškiniai pas Vladimirą kainuoja apie 100 litų, o pulkininko ar generolo švarkas – apie 250 litų.

Kepurių kaina irgi įvairi: nuo 40 litų iki 70 litų. Kuo kepurė švaresnė, geriau išsilaikiusi, tuo brangesnė. Tuo tarpu karakulinė pilka kepurė su sovietine penkiakampe žvaigžde kainuoja 220 litų.

Pas Vladimirą galima įsigyti ir sovietinių aukštojo mokslo diplomų, pas kitus prekybininkus ant prekystalio buvo matyti įvairių žmonių sovietiniai pasai bei kariniai bilietai. „Amerikonai labai perka šituos“, - sakė vienas prekybininkas.
Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (298)