„Ateityje tikėtinas greitesnis kainų augimas paslaugų sektoriuje – daugumos eksportuojamų prekių kainos jau beveik siekia ES lygį, tuo tarpu neeksportuojamų paslaugų kainos ar valstybės administruojamos kainos vis dar labai atsilieka nuo vidutinio ES kainų lygio. Taip yra todėl, kad eksportuojamų prekių, tokių kaip apranga, maistas, alkoholiniai gėrimai, tabakas, namų apstatymo prekės, kainų lygį veikia globalūs rinkos veiksniai, tuo tarpu paslaugų kainos labai priklauso nuo darbo užmokesčio šalyje”, - pranešime spaudai cituojama ji.
Pasak ekonomistės, sveikatos, švietimo, transporto bei komunalinių paslaugų kainų lygiai skiriasi nuo ES vidurkio labiausiai, kadangi šiuose sektoriuose neveikia įprasti rinkos mechanizmai – paslaugos neretai yra subsidijuojamos valstybės, siekiant užtikrinti jų prieinamumą didžiausiai visuomenės daliai.
Pavyzdžiui, drabužių ir avalynės kainos Lietuvoje siekia 100,7 proc. ES vidurkio, o švietimo paslaugų kaina sudaro tik trečdalį ES vidurkio – 38,1 proc.
L. Galdikienės teigimu, kainų artėjimą prie ES vidurkio lems ir greitesnis produktyvumo augimas eksportuojančiame sektoriuje, kuris lems greitesnį kainų lygio augimą neeksportuojančiame paslaugų sektoriuje ir taip skatins bendro kainų lygio augimą. Augant pajamoms, paslaugų svoris vartotojų krepšelyje išaugs – tai dar labiau padidins paslaugų infliacijos įtaką bendram kainų lygio augimui.
Artimiausiais metais kainos gali didėti dėl įvairių paklausos ir pasiūlos veiksnių: teigiamo gamybos atotrūkio (paklausa viršys gamybinius pajėgumus), kreditavimo ir darbo užmokesčio augimo, infliacijos lūkesčių, vienetinių darbo sąnaudų, importo kainų, reguliuojamų kainų ir padidintų vartojimo mokesčių.
Anot „Swedbank“ ekonomistės, neigiamas gamybos atotrūkis Lietuvoje turėtų išnykti 2014-2015 metais. Pakankamai sumažėjus nedarbo lygiui, atsigavus kreditavimui bei ES šalių ekonomikoms, paklausa gali pradėti viršyti gamybinius pajėgumus ir kainų lygio augimas gali įgauti pagreitį.
Tačiau tam tinkamos aplinkybės atsiras ne anksčiau nei 2016 metais, o kainų ir atlyginimų augimo spiralės susidarymas yra mažai tikėtinas. Tuo tarpu, krizės metu stipriai susitraukęs paskolų portfelis jau ima atsigauti – 2012 m. vėl pradėjo augti verslo paskolų portfelis. Tikėtina, kad gerėjant lūkesčiams dėl ateities, augant darbo užmokesčiui bei esant rekordiškai žemoms paskolų palūkanoms, namų ūkių kreditavimas netrukus paseks panašia kryptimi.
„Artimiausiu metu darbo užmokesčio augimas greičiausiai bus vienas iš svarbiausių veiksnių lemsiančių kainų augimą. Jei tolesnis atlyginimų augimas nebus paremtas produktyvumo augimu, tai lems spartesnį kainų lygio augimą“, – teigia Laura Galdikienė.
Siūlo nebekelti minimalios algos
„Swedbank“ ekonomistų vertinimu, šiuo metu Lietuva tenkina visus Mastrichto kriterijus, išskyrus biudžeto deficito kriterijų, tačiau ir šis rodiklis 2013 metais bus artimas 3 proc. BVP. Tai neturėtų būti priežastis, dėl kurios Lietuva negalėtų įsivesti euro.
„Šiemet Lietuvos infliaciją prigesino itin palankios tendencijos žaliavų rinkose – pigo ne tik nafta, bet ir dauguma maisto produktų. Tačiau žaliavų pigimas nuolat nesitęs, o jau kitų metų pradžioje, atsigaunant euro zonos ekonomikai, tikėtinos ir jų brangimo tendencijos. Infliaciją kitų metų pradžioje gali kilstelti didesni alkoholio bei tabako akcizai ir naujas akcizas gamtinėmis dujoms. Be to, atsigaunant vidaus rinkai, dalį šiemet padidėjusių sąnaudų įmonės gali nuspręsti perkelti galutiniams vartotojams, dėl ko padidėtų vartotojų kainų indeksas“, - sako jis.
Dėl šių priežasčių „Swedbank“ ekonomistai siūlo neatsipalaiduoti ir toliau ieškoti galimybių, kaip tiek trumpame, tiek ilgame laikotarpyje galėtų būti užtikrinamas kainų stabilumas, o infliaciją lemtų tik reali konvergencija – pajamų augimas.
„Bent jau šiemet reikėtų susilaikyti nuo bet kokių vartojimo mokesčių didinimo, nebekelti minimalaus mėnesinio atlyginimo bei toliau ieškoti galimybių sumažinti valstybės reguliuojamas – šildymo, elektros, kitų paslaugų – kainas“, – pataria N. Mačiulis.
