Vargu ar atsirastų bent vienas tikras lietuvis, neragavęs alaus. Šio gėrimo daugiausiai suvartojama tiek baruose, tiek išperkama prekybos vietose. Tačiau alaus ekspertai tvirtina, jog dar yra nemažai tautiečių, nežinančių tikrojo alaus skonio.

Alaus ekspertas Vidmantas Laurinavičius teigia jog Lietuvoje žmonės renkasi tik žinomą, gerai išreklamuotą ir nebrangų alų. “Sakyčiau, kad Lietuvoj yra geriamas ne alus, o grynai pats pavadinimas“, - sako V.Laurinavičius.

Nefiltruotas, šiek tiek drumzlinas, nepasterizuotas, gyvas – tokios, anot eksperto, yra išskirtinės tikrojo alaus savybės. Tačiau tokio alaus nė su žiburiu nerasi jokiuose prekybos centruose, kur didžiąją dalį lentynų užkariavo alaus gamybos gigantai. Dar labiau stiprindami savo pozicijas jie ne tik užkerta visus kelius į parduotuvę tikro kaimiško alaus gamintojams, bet ir išstumia mažesnių alaus gamintojų produkciją.

UAB „Vilkmergės alus“ direktorius Vidas Janutis pasakojo, jog mažesniems aludariams dar sunkiau išsilaikyti rinkoje po to, kai didžiosios alaus gamyklos savo alų pradėjo pilstyti į plastikinius butelius. “Tai praktiškai iš mūsų atėmė lentynų plotą tiek prekybos sistemose, tiek nepriklausomose parduotuvėse. Mes ten praradome ir pardavimų tam tikrą dalį“, - sakė V.Janutis.

V.Laurinavičiaus manymu, Lietuvoje didieji alaus gamintojai privertė konkuruoti ne tik didžiuosius su mažaisiais, bet ir labai supešė tuos pačius mažuosius, kurie labai kovoja dėl kiekvienos kavinės, dėl kiekvieno kiosko.

Lietuvišką alų vertina užsieniečiai

Didžiuosiuose šalies miestuose tikro lietuviško alaus reikėtų gerokai paieškoti. Tuo tarpu giliomis alaus gamybos tradicijomis garsėjančiuose Aukštaitijos miestuose alus liejasi laisvai. Čia veikia kelios dešimtys smulkių alaus gamybos įmonių, o savo reikmėms šis gėrimas gaminamas vos ne kiekviename kaimo kieme. Kad šalies ir užsienio alaus mėgėjai susipažintų su kaimiško alaus gamybos tradicijomis, turizmo agentūros siūlo alaus kelio maršrutus, kurie driekiasi per visą Aukštaitiją. Alaus kelyje įsikūręs ir Pakruojo rajono aludarės Aldonos Udrienės alaus bravorėlis. Dėl didžiulės konkurencijos sunkiai galinti realizuoti savo pagamintą produktą, aludarė tvirtina bent tokiu būdu kažkiek populiarinanti kaimišką Jovarų alų.

A. Udrienė pasakojo, jog kiekvienas paragavęs tikro kaimiško alaus lieka sužavėtas jo skoniu. Tačiau pardavimai nuo to nedidėja. „Miesto žmonės, atvažiavę ragina, sako, jūs tik darykit, jūs tik vežkit į Vilnių tą alų ar didesnius miestus. Bet nuvežus kažin kas ten gautųsi. Kalbėjau su vienu pažįstamu aludariu, tai jis sako vežąs į Vilnių per mėnesį du tris kartus po 30 litrų. Kažin, kokia čia nauda, kai transporto išlaidos didelės“, - sakė A.Udrienė.

Labiau nei lietuviai gyvą kaimišką alų vertina užsienio turistai. Alaus eksperto V.Laurinavičiaus teigimu, kitose valstybėse aplink mūsų regioną tikro, gyvo alaus gamybos tradicijos yra išnykusios. „Alaus gurmanai iš JAV, pravažiavę net Vokietiją, Belgiją, Lenkiją, Čekiją, tik Lietuvoje pamato, kad yra netgi oficialiai veikiančios alaus daryklėlės, kurios gamina alų tokiais receptais, koks jis buvo gaminamas prieš porą šimtų metų“, - pasakojo ekspertas.

Kad lietuvišką alų itin vertina užsieniečiai, yra įsitikinusi ir A.Udrienė: „Vienas vokietis kvietė pas save, sakė, važiuokit, darykit pas mus tą alų, mokinkit mus pusę metų, kaip pasidaryt tą kaimišką tokį alų“.

9,5 procento dar ne riba?

Didžiosios alaus gamyklos yra pasirašiusios garbės kodeksą, kuriuo įsipareigoja negaminti stipresnio, nei 9,5 proc. stiprumo alų. Vidutinis tikrojo lietuviško alaus stiprumas yra šeši procentai. Tačiau didžiulė konkurencija smulkiuosius alaus gamintojus priverčia spjauti į visus garbės kodeksus ir gaminti gerokai stipresnį alų.

„Jie priversti gaminti todėl, kad mažuose miesteliuose žmonėms nėra įskiepyta alaus gėrimo kultūra, jiems yra tiesiog poreikis gerti, gauti kuo daugiau alkoholio. Todėl mažieji aludariai turi konkuruoti su didžiaisiais ne tik kokybe, ne tiktai kaina, bet ir stiprumu“, - kalbėjo V.Laurinavičius.

Kaimiško „Jovarų alaus“ tiekėjas Arūnas Udra taip pat sako, jog vidutinio stiprumo alaus gamintojai praranda tam tikrą dalį vartotojų: „9,5 proc. stiprumo alaus ir kaina gera, ir mažai reikia. Bet koks ten alus - dvi dienas girtas nuo vieno pasigėrimo. Tai nelabai galima vadint alum. Bet ką darysi, yra taip, kaip yra“.

Dešimt didžiųjų alaus gamybos įmonių užima net 95 procentus rinkos, likusius penkis procentus tenka pasidalinti smulkiesiems.

„Vilkmergės alaus“ vadovas V.Janutis teigia, jog tam tikrą rinkos dalį tenka užleisti ir importuojamam alui. „Lietuvai tapus Europos Sąjungos nare, dar daugiau alaus pradėjo importuoti prekybininkai. Daugiausiai jo yra skardinėje taroje ir vartotojas viliojamas asortimentu bei ganėtinai neaukštomis kainomis. Pardavinėjamas tas alus, kurio prekinis ženklas nėra žinomas, bet pats pirkėjas yra bandomas pritraukti tik per mažą kainą“, - pasakojo alaus įmonės vadovas.

Tuo tarpu V.Laurinavičius teigia, jog importinis alus yra grėsmingas tik didžiuosiuose miestuose, nes mažuosiuose miestuose, ypač Aukštaitijoje, alaus mėgėjai dažniausiai palaiko vietos gamintojus.

Vien gaminti – nebeapsimoka

Tikro naminio alaus kainos artimiausiu metu keisti neturėtų, nors aludariai guodžiasi, esą ir darbuotojų atlyginimams tenka daugiau išleisti, ir gamybos bei tiekimo sąnaudos išaugusios.

„Apie pabranginimą nėra net tokios svajonės. Net ir vasarą, kuomet padidėja alaus suvartojimas, nes tuomet didžiosios gamyklos sumažina kainą“, - guodėsi A.Udrienė. Anot jos, norint bent išsilaikyti, smulkiesiems aludariams nebepakanka vien gaminti, tenka patiems užsiimti ir mažmenine alaus prekyba. „Reikia turėti savų alaus barų, nes tie pirkėjai, kuriems mes dabar pristatom alų, nesuteikia mums jokių garantijų, šiandien jis ima, o rytoj gali pasakyti, kad viskas, nebeimsiu to alaus, viso gero. Dabar mes esam nupirkę vieną parduotuvę, iš tos parduotuvės darysim alaus barą. Tada bent žinosim, kad savo alų visada parduosim“, - verslo planais dalijosi A.Udrienė. Pakruojo aludarė planuoja atidaryti ir kaimo turizmo sodybą, o juos svečius vaišinti savos gamybos alumi.

Nefiltruoto, gyvo alaus bravorėlių galima rasti ir sostinėje. Tokie aludariai dažniausiai gėrimą gamina ir parduoda savo alaus baruose. Čia ir konkurencija mažesnė, ir klientai patenkinti gyvo alaus paragavę.

Alaus baro „Būsi trečias“ bendrasavininkis Romualdas Dacius tvirtina nejaučiąs jokios konkurencijos, nes šviežio, gyvo alaus mėgėjų yra pakankamai. Šiame bare šeimininkų pagamintas alaus kur kas populiaresnis net už didžiųjų aludarių produkciją, kurios čia parduodama tik penktadalis.

„Aišku, turim lankytojų, kurie yra kategoriškai nusistatę prieš mūsiškį alų, ir geria, pavyzdžiui, tik „Švyturio“ alų. Bet yra ir tokių, kurie atvažiuoja visai iš kito miesto galo, kad paragautų gyvo alaus“, - pasakojo R.Dacius.

Atrodytų vartotojams tikro, tradicinio alaus vis dar reikia. Tačiau trumpas realizacijos terminas ir reklamos stoka didina pardavimo riziką, o tai atbaido prekybininkus.