Beskaitant tokias išvadas, norom nenorom mintimis grįžti prie VšĮ “Versli Lietuva” vadovo Pauliaus Lukausko atleidimo istorijos. Nors ūkio ministrė Birutė Vėsaitė ir ją remiantis Vyriausybės vadovas Algirdas Butkevičius vos ne kasdien sugalvoja naujas priežastis, dėl ko buvo atleistas P. Lukauskas, jų kaltinimai ir pasiaiškinimai neįtikina. Ir problema čia ne tiek pačiame atleidime, o atleidimo proceso nepaisyme.
Kad būtų aiškiau apie ką kalbu, sugrižkime trumpam prie šios istorijos pradžios, kurią detaliai žiniasklaidoje aprašė ir pats P. Lukauskas. Gegužės 6 d. Ūkio ministrės Vėsaitės nurodymu ministerijos personalo vadovė susitiko su P. Lukausku ir pasiūlė jam rinktis tarp atleidimo ir direktoriaus pavaduotojo pareigų. Po kelių dienų su “Verslios Lietuvos” vadovu asmeniškai susitiko ir ministrė B. Vėsaitė, nurodžiusi jam atsistatydinti dėl nesugebėjimo dirbti visą darbo dieną.
Naturalu, kad į pastarąjį susitikimą P. Lukauskas norėjo pakviesti ir įmonės valdybos pirmininką Liudą Skierių, kurio vadovaujama struktūra kaip tik ir yra atsakinga už šios įmonės valdymo priežūrą. Tačiau ministrė nepanoro L. Skieriaus dalyvavimo ir nurodė P. Lukauskui atvykti vienam.
Atleidimo faktui iškilus į viešuma, ūkio ministrė net nebandė kažkaip atsiriboti nuo jos asmeninio vaidmens šioje istorijoje. Priešingai, B. Vėsaitė atvirai visuomenei aiškino apie jos priimto sprendimo motyvus.
Šios istorijos eigos detalės aiškiai liudija, jog “Verslios Lietuvos” valdyba buvo tiesiog ignoruojama. Vietoje to, kad galutinį sprendimą palikti jai ir tuo būdu išvengti problemos politizavimo bei įtarimų dėl postų perskirstymo partiniais pagrindais, ūkio ministrė elgėsi ministerijai pavaldžioje įmonėje lyg savo namuose. Nors Ūkio ministerija yra VšĮ “Verslios Lietuvos” savininkė, pamirštama, jog nei gerb. Vėsaitė, nei gerb. premjeras nėra Ūkio ministerijos savininkai. Jie tėra tik laikini rinkėjų patikėtiniai, vykdantys savo pareigas pagal įstatymų nustatytą tvarką.
Nieko stebėtino, jog po tokio ūkio ministrės savavališko sprendimo kartu su P. Lukausku atsistatydino trys “Verslios Lietuvos” valdybos nariai, tarp jų ir valdybos pirmininkas. Sukruto ir verslininkai bei kai kurios visuomeninės organizacijos. Tačiau mano giliu įsitikinimu iki šiolei dauguma eilinių piliečių nesuprato, kuo gi čia nusikalto ministrė Vėsaitė prikirpdama pravaikštaujantį valstybinės įmonės vadovą. Būtent šiuo tariamu atsakingumo ir griežtumo įvaizdžiu dangstosi ūkio ministrė.
Nemanau, jog Paulius Lukauskas yra vienintelis ir nepakeičiamas “Verslios Lietuvos” vadovas. Galbūt iš tiesų jo kaip privataus konsultanto ir valstybinės įmonės vadovo pareigos buvo nesuderinamos. Bet apie tai turėjo spręsti ne ūkio ministrė ir ne ministrę ginantis premjeras, o tos valstybinės įmonės valdyba.