"Iki šiol pagal Darbo kodeksą amžius negalėjo būti teisėta priežastimi nutraukti darbo santykius. To pasekmė - kartais "užsisėdėję" pensinio amžiaus darbuotojai, kurių vadovas be jų asmeninio prašymo atleisti negali. Todėl šiuo metu Seime pristatytos Darbo kodekso 129 straipsnio pataisos sudarys sąlygas racionaliai spręsti šią problemą (kol kas - bent jau biudžetinėse įstaigose), atveriant daugiau galimybių ir jaunimui", - sako projekto iniciatorius, Darbo partijos frakcijos narys V. Gapšys.

Siūlomose pataisose nurodoma, kad teisėta priežastis nutraukti darbo santykius negali būti amžius, išskyrus atvejus, kai darbuotojui sueina 65 metai, ir jis dirba valstybės ar savivaldybės įstaigoje, išlaikomoje iš valstybės ar savivaldybės biudžeto, Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto ar iš kitų valstybės įsteigtų fondų lėšų, valstybės ar savivaldybės įmonėje, viešojoje įstaigoje, kurių savininkė yra valstybė arba savivaldybė, ar Lietuvos banke.

Taip pat siūloma numatyti, kad darbdavys gali pratęsti darbo sutartį su minėtuoju darbuotoju iki vienerių metų. Esant poreikiui, galima ir toliau dirbti pagal terminuotą darbo sutartį, tik bendras pratęstas darbo sutarties terminas negali viršyti penkerių metų.

"Nereikia baimintis, kad priėmus tokį įstatymą masiškai prasidės pensininkų atleidimai. Tarp jų visada yra vertinamų, profesionalių, puikiai su pareigomis susitvarkančių darbuotojų. Tačiau terminuota darbo sutartis leistų vadovui tam tikrais atvejais laisviau spręsti dėl darbuotojo pasirinkimo. Reikia sudaryti sąlygas vadovams nuspręsti, ką pasirinkti, - jauną ar seną specialistą. Tai padaryti įgalins naujos Darbo kodekso pataisos, jas priėmus", - pabrėžia V. Gapšys.

Pasak jo, jei darbo rinkoje nepavyks išsaugoti jaunų žmonių, būsime priversti nuolat didinti pensinio amžiaus ribą. "Eurostat" prognozėmis, 2060 m. Lietuvoje bus 2,5 mln. gyventojų, iš jų jaunimo nuo 15 iki 29 metų amžiaus bus vos 339 600, iš jų dirbančių bei mokančių mokesčius - dar mažiau, o pensinio amžiaus žmonių - net 800 tūkst. Perspektyvos neguodžiančios, ypač mąstant, kas mokės tas pensijas. Todėl projekto iniciatorių nuomone, gebėjimas išlaikyti jaunus žmones Lietuvoje turi būti vienu iš svarbiausių valdžios institucijų prioritetų šiandien.

Pasak V. Gapšio, svarstant, kaip kuo ilgiau darbo rinkoje išlaikyti vyresniąją kartą, neretai ignoruojamas akis badantis jaunimo nedarbas Lietuvoje. 2013 m. sausio 1 d. iš visų šalyje registruotų bedarbių 44 145 buvo 16-29 m. amžiaus. Dar pora iškalbingų skaičių: pernai į teritorines darbo biržas kreipėsi 110 300 jaunų žmonių iki 29 metų, o įdarbinta - 41 400.

"Kyla klausimas, ką daryti likusiesiems? Deja, dažnas jaunas žmogus, neradęs darbo gimtinėje, pasirinks užsienio darbo rinką ir mokės mokesčius tenykštei valstybei, o ši savo ruožtu - pensijas saviems senjorams. Tad liūdna migracijos pasekmė šiandien - kas šeštas lietuvių vaikas gimsta užsienyje, kur greičiausiai ir liks, o mūsų visuomenė toliau senės milžiniškais tempais", - sako V. Gapšys.

Jis pastebi, kad susiklosčiusią keblią situaciją taip pat puikiai iliustruoja bei papildo tai, kad dar prieš metus vien po valstybės "stogu" buvo 4 000 senatvės pensijos amžiaus valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis. 248 iš šių valstybės tarnautojų - vyresni kaip 65 metų, ir jų tarnyba pratęsta.

"Vadinasi, darbo biržos duomenų bazėje jaunimo - kone 11 kartų daugiau nei valstybės tarnyboje dirbančių pensinio amžiaus asmenų. Aišku, utopija svarstyti galimybę pakeisti visus pensinio amžiaus darbuotojus jaunais specialistais, bet nors ir 5 procentai įdarbinto jaunimo sudarytų 2 200 dirbančių. Atsižvelgiant į tai, kad kiekvienas iš tų jaunų žmonių susijęs bent su 5 kitais asmenimis, tai vienaip ar kitaip paliestų 11 000 asmenų. Tai kone tiek, kiek gyvena Anykščiuose, Biržuose, Elektrėnuose, Lentvaryje ar Raseiniuose", - sako V. Gapšys.