Pasak ekspertų, istoriškai susiklostė taip, kad Šiaurės Korėja atlieka buferinės valstybės vaidmenį Kinijos šiaurės rytuose, Šaltojo karo laikais ši autoritarinė valstybė buvo savotiška skiriamoji zona nuo Jungtinių Valstijų pajėgų Japonijoje bei Pietų Korėjoje. Beje šį vaidmenį, pavadinkime, iš inercijos Pchenjanas atlieka iki šių dienų. Net pakalbama, kad abiejų Korėjų susivienijimo atveju Pekinas veikiausiai pageidautų neutralios Korėjos, linkstančios Kinijos link.
Pekinas net yra užsiminęs, kad Šiaurės Korėjos žlugimo ar karo atveju jis gali užimti Pchenjaną ir pasilikti šiaurinę Korėjos dalį, prisiimdamas atsakomybę už buferinės zonos valdymą. Kitaip tariant, nepaisant labai grėsmingų pareiškimų ir dažniausiai butaforinio žvanginimo ginklais, Korėjos pusiasalyje turime reikalą su eiliniu geopolitiniu lošimu.
Prie ko čia Rusija? Prie to, kad gerokai labiau į Vakarus, prie rytinės Europos Sąjungos (ES) sienos, kaip analogija Šiaurės Korėjai svarstytinas Baltarusijos atvejis. Kad ir kokios prielaidos būtų skelbiamos viešojoje erdvėje, šios šalies diktatorius Aleksandras Lukašenka yra ištikimas Rusijos prezidento Vladimiro Putino sąjungininkas, be to, Minskas finansiškai nuo Maskvos gerokai priklausomas. Vargu ar kas gali trukdyti pragmatiškam Kremliui pasitelkti Minską, siekiant laikas nuo laiko „patikrinti“ naująsias ES nares rytinėje Baltijos jūros pakrantėje.
Lietuva suinteresuota plėsti prekybinius ir verslo ryšius su Baltarusija, tad logiškai atrodo praėjusį ketvirtadienį Lietuvos pramonininkų konfederacijos organizuotas Lietuvos–Baltarusijos ekonomikos forumas. Na, gal nieko per daug keisto, kad forume sveikinimo kalbas pasakė Lietuvos ir Baltarusijos ministrai pirmininkai. Išskyrus aplinkybę, kad būtent verslo renginyje Baltarusijos premjeras Michailas Miasnikovičius skambiai apeliavo į abiejų šalių piliečių mentaliteto, kultūros ir tradicijų bendrumą.
Baltarusių reikalas, kokio dydžio politikų delegaciją siųsti į verslo renginį, kurių Europoje šiaip jau vyksta daug. Bet įspūdingas Lietuvos ministrų rinkinėlis dar viename verslo forume vis dėlto kiek glumina. Šita prasme lyg tarp kitko galima paklausti, ar Lietuvos premjeras vizitui į Švediją irgi surinko tokį įspūdingą ministrų būrį kaip ir į Klaipėdos forumą. Tarkime, Baltarusijos rinka svarbi Lietuvos vežėjams, statybos bendrovėms (teigiama, kad pastarosios išaugino eksportą į šią rinką net 2,6 karto). Bet faktas ir tas, kad 2012-aisiais Lietuvos eksportas į Baltarusiją lyginant su 2011-aisiais padidėjo 1,34 proc. ir tesudarė 4,6 proc. bendro Lietuvos eksporto. Bet kuriuo atveju mūsų šalies eksportas į Maskvos diriguojamos Nepriklausomų valstybių sandraugos į ES rinkas atitinkamai sudaro 30 proc. ir 62 proc. viso šalies eksporto.
Jokia paslaptis, kad Astravo jėgainės projektą vykdo Rusijos „Rosatom“, ir beveik vieša paslaptis, jog Astravo elektrinę kaip vieną atsvarų regioniniam Visagino atominės elektrinės projektui Minskui pasiūlė Kremlius. Žurnalo „Valstybė“ įsitikinimu, visuomenei būtina tiesiai pasakyti, kad naudos, nežinia, kiek ilgalaikės, iš Lietuvos ir Baltarusijos ekonominio bendradarbiavimo gaus konkretus verslas, o štai nesaugiai pastatyta Astravo jėgainė turės labai ilgalaikių pasekmių. Šiame kontekste tinkamas yra klausimas, ar Vilnius turės valios principingai kelti šį klausimą Minskui.
Valdžios ir suinteresuotų verslo grupių aiškinimai, kad su Minsku būtinai reikia susitarti, priešingu atveju mums Baltarusija kažko „neduos“, reiškia veikimą ne abipusės naudos pagrindu, bet pasidavimą kaimyninės autoritarinės valstybės šantažui. Bet pasidavus tam vieną kartą, tai tęsis be galo, nes šantažas yra autoritarinio režimo prigimties būtinas elementas. Lietuva suinteresuotų verslo interesų vardan pati nuolankiai leidžiasi, kad su ja būtų elgiamasi būtent taip. Beje, demokratiniame pasaulyje prekybiniai santykiai klostosi natūraliai, be kažkokių politinių pastiprinimų ir politikų įsikišimo.
Gal verta klausti, kodėl, tarkime, Lietuvos vyriausybei nesiekti sudaryti kuo geresnes sąlygas augančiam lietuviškos produkcijos ir paslaugų eksportui į demokratines valstybes, kad tos pačios suinteresuotos verslo grupės galėtų uždirbti taip pageidaujamus pinigus ir kurtų Lietuvoje gerai apmokamas darbo vietas. Demokratiniame, laisvame pasaulyje prekiauti galima abipusiai naudingai be keistokų darbo grupių ir politinių reveransų. Beje, su visa pagarba tradicinėms pramonės šakoms, ir eksporto į Vakarus struktūra orientuota į ateities verslus, tarkime, Lietuvos IT paslaugų eksportas pernai augo 78,5 proc., prie to prisidėjo ir IT paslaugų eksporto augimas į Jungtines Valstijas, didėjęs keturis ketvirčius iš eilės.
Pavadinkime, kiek kitokios laikysenos pavyzdys. Kovo 25-ąją minint 20 tūkstančių estų ištrėmimą į Sibirą 1949-aisiais Estijos prezidentas Toomas Hendrikas Ilvesas interneto socialiniame tinkle „Twitter“ paskelbė porą pranešimų, kuriuose be užuolankų parašė, kad Estija tebelaukia atsiprašymo tų, kurie laiko save Sovietų Sąjungos įpėdiniais. Pasak šveicarų dienraščio „Le Temps“, įkvėptas pono T.H.Ilveso „tvitų“ jaunas kompozitorius Eugenas Birmanas net sukūrė 16 minučių trukmės minioperą, kuri pristatyta balandžio 7-ąją Taline vykusiame estų muzikos festivalyje. Šiaip jau žavi ir kaimyninės šalies vadovo draugystė su moderniomis technologijomis, ir nepriklausoma laikysena.
