„Aš savo vaikams, dukrai ir sūnui, pasakiau paprastą dalyką, vadovaudamasis patirtimi, kurią žmonės įgijo Šakių rajone, kai vasarai važiuodavo bernauti pas vokiečius. Yra trys keliai: arba tu eini ir darai sau, jeigu sugebi, galva tau išneša, o sveikatos – negaila, arba susirandi gerą ūkininką, verslininką ar darbdavį, kuris tau moka tave tenkinantį atlyginimą. Jeigu šito Lietuvoje nebus, važiuok į Švediją, Daniją, Vokietiją ir dirbk ten. Ten tau mokės tiek, kiek tu vertas“, - mano A.Kybartas.
Jis sako, jog pačiam niekada nekilo mintis emigruoti, be to, ir darbo niekada netrūko – ir dabar pensininkas A.Kybartas dirba netoliese esančioje parduotuvėje.
“Už simbolinį atlyginimą esu atsakingas už elektros ir šilumos ūkį. Kai dirbi, jauti žmogus, kad esi reikalingas“, - sako energetiku viską gyvenimą dirbęs A.Kybartas.
Iš Šakių rajono Stanaičių kaimo kilęs ir iš tremties Tiumenės Sibire grįžęs A. Kybartas Vilniuje įgijo elektros inžinieriaus specialybę ir visą gyvenimą dirbo su elektros sistemomis. Tačiau jis sako, vis dar besistebintis, kaip Lietuvoje nevertinamas žmogaus darbas.
„Man buvo šokas, kai tarybiniai darbuotojai, buvę komunistai, tapę verslininkais, sakė, jog jiems geriau yra samdyti du darbininkus po 500 Lt, negu vieną už 1 tūkst. Lt. Kaip gi gaunasi: kol yra darbo jėgos perteklius, tuo naudojamasi, bet ateis laikas, kai perteklius baigsis, ir ką tada reiks daryti? Resursai, kurie savo laiku buvo sukaupti, bus išeikvoti“, - mano A.Kybartas.
Tačiau jis svarsto, kad galbūt Lietuvai dar reikia laiko ir optimistiškai apibendrina: „Matyt, dar 25 metai ir gyvensime normalioje valstybėje. Visą laiką jaučiausi lietuvių ir, manau, kad lietuvis turi daug privalumų: yra darbštus, teisingas, turi kuo didžiuotis, pavyzdžiui, gražia ir sena kalba. Gaila tik, kad gal dėl mūsų skausmingos istorijos yra verkšlenimo sindromas.“
Jo šeimos istorija skausminga: Kybartų šeimą į Sibirą trėmė, kai mažajam Antanui buvo ketveri, o į Lietuvą, po kiek daugiau nei 10-ies metų, jau grįžo tik su mama: tėtis buvo sušaudytas, senelis – miręs. Tačiau A.Kybartas nevengia prisiminti savo vaikystę tremtyje - jo buto svetainės centre kabo senovinis laikrodis, kurio mechanizmas kartu su šeima keliavo į Sibirą, o grįžus iš tremties, parvežtas ir laikrodis, kuriam teko parūpinti naują karkasą.
Apkaltinti buožėmis dėl vestuvių, neįtiko ir šalia buvęs miškas
“Mano šeima, tėvai ir seneliai, yra iš vieno kaimo. Mano senelė, Ona Boluckaitė- Kybartienė, gyveno viename vienkiemyje, vadinamoje Voluckynėje, o kitas vienkiemis buvo Martinaitynė, mamos vienkiemis. Kai 1942 m. mano tėvas su mama susiženijo, jie sudėjo žemes, tada juos apkaltino, kad yra buožės: sudėjo į krūvą 40 hektarų“, - vieną tremties priežasčių įvardija A.Kybartas.
Tačiau sprendimą Kybartus išvežti į Sibirą lėmė ir kitas veiksnys – netoliese buvo miškas, iš kurio pas šeimą ateidavo partizanai, be to, jaunojo Antano tėvas buvo tarnavęs tarpukario Lietuvos kariuomenėje.
„O tėvo jaunesnis brolis buvo baigęs Šakių gimnaziją ir vėliau dirbo vertėju vokiečių darbo biržoje. Kai atėjo rusai, jį suėmė ir išvežė į filtravimo lagerius prie Maskvos. Ten išsiaiškindavo, kas žmogus yra, ir pasiūlydavo dirbti arba bandradarbiauti. Vincas pateko į Vorkutos šachtas, vadinasi, nesutiko, nes bendradarbių į šachtas nesiuntė“, - pasakoja A. Kybartas.
Į tremtį – su pilnais vežimais
„Mus trėmė rusų kariuomenė, ne stribai, tad įtakos neturėjo vietos valdžia ir aktyvistai, kurie galėjo suvesti sąskaitas, kažko neleisti pasiimti ir panašiai. Mus, penkis žmones, iki Gelgaudiškio – Šakių plento nuvežė su dviem vežimais. Senelio amatas ir atsivežti staliaus įrankiai leido mums Sibire, nuo gruodžio iki rudens, kol užaugo bulvės, pramisti“, - prisimena A.Kybartas.
Anot A.Kybarto, išgyventi žiemą jiems leido ir dar vienas dalykas – kol šeima ruošėsi į tremtį, kariškiai, senelio paprašyti, nušovė dvi kiaulės, o Lentvaryje įrengtoje stovykloje, aptverta spygliuota viela ir stebėjimo bokšteliais, Antano mama spėjo jas suspirginti į taukus ir supilti į kibirus.
„Gruodžio mėnesį mes jau buvome Sibire, suaugusius varė į darbus, o atlyginimai dar buvo neuždirbti, tad tie taukai mums leido nemirti badu“, - sako A.Kybartas.
Tiumenėje – daugiau nei dešimtmetį
Į Sibirą atvežta šeima buvo apgyvendinta Tiumenės Jurginsko rajone, Zavodolkovsko miškų ūkio barakuose. Tokiame pat barake netoliese buvo įrengta ir septynmetė mokykla, kiek toliau – pirtis. Viename kambaryje gyveno po 13-15 žmonių: vyrai, moterys ir vaikai. Suaugusieji privalėjo dirbti šalia esančioje miško kirtavietėje.
Po dviejų metų gyvenimo Sibire, Antano Kybarto tėvui ir seneliui buvo leista pasistatyti savo namus, kaip ir kitiems tremtiniams, dažniausiai į šias vietoves atvežtus iš Lietuvos, Vakarų Ukrainos, Moldavijos.
„Mano tėvas susirašinėdavo su Lietuva ir gaudavo žinių, kad niekas mūsų ten nelaukia. Rašydamas laiškus, mano tėvas nupiešdavo Gedimino pilį ar trispalvę, manė, kad rusai durni, nesupras. Ir buvo, užbaigdamas laišką, parašęs, kad mes nors ir kruvinais takais grįšime į Lietuvą“, - pasakojo A.Kybartas.
Dabar jis mano, jog tai lėmė, kad 1951 m. kovą į gyvenvietę Sibire atvyko čekistai, kurie darė kratas tremtinių namuose, išsivedė tų šeimų vyrus, vienas jų buvo aštuonmečio A.Kybarto tėvas. Tai buvo paskutinis kartas kai jis matė savo tėtį, kuri vėliau buvo nuteistas sušaudyti už tėvynės išdavimą ir antitarybinę veiklą.
Praėjus dar septyneriems metams jaunajam A.Kybartui su mama buvo leista grįžti į Lietuvą. Dabar senolis spėja, jog prašymas grįžti į Lietuvą buvo patenkintas dėl to, kad šeima nebeturėjo nei tėvo, nei senelio ir buvo nepavojinga tarybinei visuomenei.
“1958 kovo 7 d. mudu su mama parvažiavome į Lietuvą, išlipome iš autobuso Šakiai – Gelgaudiškis. Čia čiurleno upeliai, o ten, Tiumenėje, dar buvo žiema. Mes apsistojome pas močiutę, o rytojaus dieną aš atsibundu, žiūriu per langą: kas čia, velnias, darosi, pūga prasidėjo, sniego pilna. Man pasirodė lyg aš sapnuoju, lyg vėl į Sibirą atsidanginau ir tik paskui man mama paaiškino, kad Lietuvoje klimatas keičiasi kas savaitę. Kai grįžau man buvo 15-a metų, o kai mus ištrėmė – 4 m.“, - prisimena A. Kybartas.
Grįžę į Lietuvą Kybartai pradėjo dirbti žemės ūkyje: prižiūrėti ir ganyti avis. Pradėjęs mokytis Lietuvoje, A.Kybartas sako nuoširdžiai tikėjęs tuo, ką jam dėstė mokykloje.
„Tuo metu man komjaunuoliai atrodė priimtini ir buvau kairiųjų pažiūrų. Kokios galėjo būti mano pažiūros, jeigu aš tėvo neturiu, senelio neturiu, o mama baigusi dvi klases ir sako, tik nekišk nosies į politiką?“, - retoriškai klausia jis.
Tačiau paprašytas palyginti, gyvenimo sąlygas tremtyje, sovietmečio Lietuvoje ir šiuolaikinėje Lietuvoje, A. Kybartas sako, jog svarbiausia yra žmonės, kurie yra šalia.
„Eidamas per gyvenimą nesutikau blogų žmonių“, - apibendrina A. Kybartas.
Labdaros ir paramos fondas „Jauniems” aštuntus metus iš eilės rengia jaunimo pilietiškumo ir patriotiškumo ugdymo projektą „Misija Sibiras”. Nuo projekto vykdymo pradžios lietuvių tremties ir įkalinimo vietose Sibire jau apsilankė vienuolika jaunimo ekspedicijų, sutvarkiusių apie 90 lietuviškų kapinių ir susitikusių su ten gyvenančiais lietuviais. Šių metų projekto „Misija Sibiras’13” dalyviai vyks į ekspediciją Tiumenės srityje.
