Tačiau M. Draghi pakartojo, kad sunkumai, su kuriais susidūrė dauguma euro zonos valstybių, – tokie kaip konkurencingumo trūkumas, aukštos darbo sąnaudos, užgulė veikiau ne centrinių bankų, o vyriausybių pečius.
Pastaruoju metu Frankfurte įsikūrusiam Centriniam bankui daromas spaudimas imtis drastiškesnių priemonių siekiant prikelti euro zonos ekonomiką iš recesijos.
Per pastarąjį ECB posėdį, vykusį šį mėnesį, M. Draghi sakė, kad bankas „pasirengęs veikti“. Šie žodžiai paskatino ekspertus manyti, kad jau artimiausiu metu ECB bazinė palūkanų norma bus vėl mažinama.
Bet, kai kurių analitikų manymu, greičiausiai ECB ir toliau laikysis savo nestandartinės politikos, siekdamas palengvinti skolinimąsi mažoms bendrovėms. Tai didelė problema, ypač pietinėje Europoje, kur kompanijos dažnai susiduria su daug aukštesne skolinimosi kaina nei šiaurinėse „pagrindinėse“ euro zonos valstybėse.
M. Draghi nurodė, kad netgi toje pačioje šalyje smulkios bendrovės nukenčia daugiau nei didžiosios, nes šioms užtikrinamas geresnis priėjimas prie kapitalo rinkų ir jos yra mažiau priklausomos nuo bankininkystės sistemos.
„Todėl savo nestandartinėmis monetarinės politikos priemonėmis siekiame pašalinti šias kliūtis ir užtikrinti, kad mūsų bendra monetarinė politika iš tikrųjų pasiekia visas euro zonos dalis“, – sakė jis.
Šie M. Draghi pastebėjimai cituojami iš jo kalbos, pasakytos Amsterdame. Šioje savo kalboje jis sulygino dabartinę finansinę krizę su ta, kuri drebino Amsterdamą 1763 metais, nurodydamas, kad abiem atvejais bendrovės nukentėjo dėl senkančio likvidumo. Tačiau, priešingai nei 1763 metais, šiuo sunkmečiu, sakė M. Draghi, „ryžtingi centrinių bankų veiksmai užkirto kelią destruktyvaus smukimo spiralei – staigiam pinigų masės susitraukimui ir priverstiniams „gaisriniams pardavimams“, ir galiausiai defliacijai“.
