Nuo šių metų įsigaliojo lengvatinis 9 proc. PVM tarifas keleivių ir bagažo vežimo reguliariaisiais maršrutais paslaugoms, laikraščiams, žurnalams ir kitiems periodiniams leidiniams bei 5 proc. tarifas neįgaliųjų techninės pagalbos priemonėms ir jų remontui. Taip pat nuolat galioja 9 proc. tarifas knygoms ir neperiodiniams leidiniams.
Dar vieneriems metams pratęstas lengvatinio 9 proc. PVM tarifo taikymas centralizuotam šildymui ir karštam vandeniui bei 5 proc. tarifo taikymas kompensuojamųjų vaistų ir medicinos pagalbos priemonių tiekimui.
Nepaisant to, kad diskusijose dažnai naudojamas argumentas, jog lengvatiniai PVM tarifai skatina vartojimą toje srityje, kuriai jis taikomas, ir į biudžetą pajamos grįžta, numatoma, kad dėl visų PVM lengvatų valstybės biudžetas gaus 472 mln. (beveik puse milijardo) litų mažiau.
Ar lengvatos pasiteisina?
Nors Europos Sąjungos (ES) šalys turi teisę (ir ja naudojasi) nustatyti skirtingus PVM tarifus, taip pat ir lengvatinius, praėjusių metų pabaigoje Europos Komisija paskelbė viešas konsultacijas, kuriose buvo prašoma, kad piliečiai, įmonės ir kitos suinteresuotos šalys pateiktų savo nuomonę dėl lengvatinių PVM tarifų kai kurios sritims. Šios konsultacijos – dalis veiksmų, kuriais siekiama iš esmės pertvarkyti ES PVM sistemą, kad ji taptų paprastesnė, veiksmingesnė ir tvirtesnė. Konsultacijos baigtos metų pradžioje, jų rezultatai bus panaudoti rengiant naujus pasiūlymus dėl PVM tarifų, kuriuos Komisija pateiks jau šiemet.
Remiantis ES PVM strategijoje nustatytais principais, konsultacijose daugiausia dėmesio skirta trims konkrečioms persvarstytinų lengvatinių PVM tarifų sritims. Respondentų buvo klausiama, ar kuris nors iš dabar taikomų lengvatinių tarifų iškreipia konkurenciją bendrojoje rinkoje. Dėl prekių ir paslaugų, kurioms būtų naudinga taikyti lengvatinį tarifą, sąrašo valstybės narės susitarė prieš daug metų, tačiau per tą laiką įvyko didelių ES politikos pokyčių, todėl respondentų prašyta pareikšti nuomonę, ar tam tikri lengvatiniai PVM tarifai yra suderinami su dabartinės ES politikos tikslais. Daug dėmesio skirta lengvatiniams vandens, energijos, atliekų tvarkymo ir būstų tarifams.
Išsiderėjo išimčių
Pagal ES PVM direktyvą valstybės narės turi taikyti ne mažesnį kaip 15 proc. standartinį PVM tarifą. Tačiau jos turi teisę pasirinkti taikyti vieną ar du lengvatinius ne mažesnius kaip 5 proc. PVM tarifus prekėms ir paslaugoms, įtrauktoms į ribotą sąrašą, pridėtą prie direktyvos. Šio sąrašo turi būti laikomasi griežtai, t. y. valstybės narės negali lengvatinio tarifo taikyti į sąrašą neįtrauktai prekei ar paslaugai.
Ši, atrodo, paprasta sistema tapo sudėtinga dėl daugybės direktyvoje numatytų ir tam tikroms valstybėms narėms padarytų išimčių, pavyzdžiui, nustatytų Stojimo aktuose ar išsiderėtų Taryboje.
PVM strategijoje, kurią Komisija pristatė praėjusiais metais siekdama pradėti esminę ES PVM sistemos reformą, lengvatinių PVM tarifų persvarstymas laikomas prioritetu. Yra išvardyti trys principai, kuriais turėtų būti remiamasi atliekant šią peržiūrą: trukdančių tinkamai veikti vidaus rinkai lengvatinių tarifų panaikinimas; lengvatinių tarifų prekėms ir paslaugoms, kurių vartojimą skatinama mažinti pagal kitas ES politikos kryptis, panaikinimas; panašioms prekėms ir paslaugoms turėtų būti taikomas tas pats PVM tarifas ir turėtų būti atsižvelgiama į technologijų pažangą (sakykim, popierinės knygos prilyginamos elektroninėms ir t. t.).
Mūsų realijos
Akivaizdu, kad kiekviena ES šalis turi savo prioritetų ir sumetimų dėl PVM tarifų, tačiau mums ES politikos vingiai rūpi kiek mažiau nei kainos, kurias lengvatiniai PVM tarifai turėtų sumažinti. Vis dėlto ir mūsų realijos atskleidžia, kad ne visuomet lengvatos veikia taip, kaip tikimės.
Pavyzdžiui, sumažintas PVM tarifas kompensuojamiesiems vaistams sumažina biudžeto pajamas, sveikatos apsaugos biudžeto išlaidos kompensuojamiesiems vaistams yra milžiniškos, sudaro didžiąją dalį sveikatai skirtų išlaidų. Tą patį būtų galima pasakyti ir apie šildymo kainas, kurios daugeliui žmonių yra sunkiai „pakeliamos“ ir, galima sakyti, žlugdančios šalies vartojimą; vargu ar net nulinis šios srities tarifas turėtų tam esminės įtakos. Tai greičiau reveransas, kurį tesugebėjo išspausti valdžia, spręsdama šią problemą.
Buvo kalbama apie lengvatinį PVM tarifą mėsai (kažkodėl ne duonai ar pieno produktams), tačiau šių planų atsisakyta, kaip ir lengvatinio tarifo viešbučio tipo ir specialaus apgyvendinimo paslaugoms. Savo laiku Lietuvoje galiojo lengvatiniai PVM tarifai žuvims, daržovėms ir vaisiams, laidojimo reikmenims, liaudies menininkų dirbiniams, kultūros ir poilsio paslaugoms bei kitoms sritims, ir visuomet argumentai turėdavo socialinį psichologinį atspalvį: žuvis ir daržoves valgyti sveika, taigi rūpinamasi gyventojų sveikata, laidojimo paslaugų žmonės negali atsisakyti, tad kainas reikia mažinti, kultūra ir sportas teigiamai veikia visuomenę ir t. t.
Pirkėjams įtakos nedaro
Visgi dažniausiai lengvatinis PVM tarifas leidžia atleisti suspaustą kainos spyruoklę. Sakykim, viešojo transporto paslaugų kainas nustato savivaldybių tarybos, vengiančios, kol įmanoma, tokių nepopuliarių sprendimų kaip kainų didinimas. Dėl tos priežasties konservatorių Vyriausybei staiga panaikinus lengvatinį PVM tarifą kainos nebuvo keliamos. Tad viešojo transporto paslaugas teikiančios bendrovės metai po metų augina nuostolius. Sumažintas PVM tarifas daugeliui įmonių tik leido laikinai nedidinti transporto bilietų kainų.
Nuo metų pradžios didėjo dyzelino akcizas, minimalus atlyginimas, brango elektra ir t. t. Daugeliui autobusų ir troleibusų bendrovių verkiant reikia atnaujinti transporto priemonių parką, ir kai kurioms iš jų sumažintas PVM tarifas leistų šias lėšas panaudoti šiam tikslui. Daugelis vežėjų turi mokestinių skolų ir paskolų – štai ir atsakymas į klausimą, kodėl sumažėjus PVM tarifui bilietų kainos neskuba mažėti.
„Ko gero, tai patvirtina teoriją, kad PVM lengvatų poveikis vartotojams, deja, yra labai menkas ir daugiausia dėl jų laimi verslas, kuriam lengvata suteikta. Žinoma, tai nėra blogai, tačiau valstybės biudžetas praranda pajamas, labai reikalingas 3 proc. bendrojo vidaus produkto fiskalinio deficito reikalavimui įgyvendinti“, – mano ekonomistas.
Ekspertai sutinka, kad PVM mažinimas turi įtakos galutinėms kainoms, tačiau tik tokiu atveju, kai mažinamas visas PVM tarifas.
Mokestis, kurio neįmanoma išvengti
PVM pirmą kartą buvo įvestas 1958 metais. Šio mokesčio koncepciją dar 1918-aisiais sugalvojo Vokietijos pramonininkas Vilhelmas fon Zymensas.
Dabar šis mokestis yra įvestas 135 pasaulio šalyse. Lietuvoje PVM įvestas 1994 m. gegužės 1 d. PVM įstatymas per tą laikotarpį keistas daugiau kaip 30 kartų.
Beveik visos valstybės turi po kelis lengvatinius PVM tarifus. Didžiausias PVM tarifas – Skandinavijos šalyse (25 proc.), mažiausias – Kipre (15 proc.). Šis mokestis svarbus daugelio šalių biudžetams – iš esmės dėl to, kad šio mokesčio sunku išvengti. Lietuvoje iš jo surenkama tikrai labai daug pajamų – iki 40 proc.