Tarp ekonomistų beveik nekyla ginčų dėl to, kokie yra pagrindiniai optimalios mokesčių sistemos kriterijai, tai – paprastumas, efektyvumas ir teisingumas. Paprastumo kriterijus reiškia, kad mokesčių sistema neturi mokesčių mokėtojams ir mokesčių administratoriams užkrauti nebūtinų laiko ir finansinių sąnaudų. Kitaip sakant, reikia siekti kuo mažesnio mokesčių administravimo sąnaudų ir surenkamų pajamų santykio.
Antrasis kriterijus – efektyvumas – reikalauja modeliuoti mokesčių sistemą taip, kad žmonių ir įmonių elgsena būtų paveikta minimaliai. Natūralu, kad mokesčiai vienaip ar kitaip pakeičia gyventojų ir įmonių sprendimus, pavyzdžiui, didelis darbo jėgos apmokestinimas verčia slėpti pajamas arba kraštutiniais atvejais apskritai mėgautis bedarbio pašalpa. Per didelis vartojimo apmokestinimas gali skatinti neapskaitomą prekybą, kontrabandą arba gyventojų polinkį apsipirkti kaimyninėse šalyse. Per didelis kapitalo apmokestinimas gali slopinti įmonių investicijas, o dėl to lėčiau auga produktyvumas ir užimtumas bei kuriama mažiau naujų darbo vietų.
Dauguma dinaminių optimalaus apmokestinimo modelių rodo, kad įmonių pelnas iš viso neturi būti neapmokestinamas, nes jis yra ateities gamybos šaltinis, tai yra, mokesčiai turi būti mokami tik tuomet, kai pelnas dividendų pavidalu išmokamas kapitalo savininkams. Mokesčio efektyvumą taip pat rodo ir galimybės bei polinkis jo vengti. Šiuo aspektu efektyviausi yra registruojamo turto (paprastai nekilnojamojo turto bei automobilių) mokesčiai, nes jų išvengti dažniausiai yra gana sudėtinga.
Didžiausias ekonominis efektyvumas būtų pasiektas, jei būtų apmokestinama tik galutinė produkcija ir jos vartojimas, o ne gyventojų ar įmonių pajamos. Tokia mokestinė sistema mažiausiai iškraipytų ekonominę elgseną ir didintų šalies konkurencingumą bei galimybes kurti gerai apmokamas darbo vietas. Tačiau ji šiek tiek pamintų teisingumo kriterijų – didžiausias pajamas gaunantys gyventojai mokėtų palyginti mažus mokesčius, nes jie daug didesnę pajamų dalį skiria santaupoms, o ne vartojimui.
Trečiasis kriterijus – teisingumas – ne visada yra suvokiamas ir interpretuojamas teisingai. Jis dažnai cituojamas politinėse diskusijose, nes didelei daliai gyventojų yra aiškesnis ir aktualesnis nei efektyvumo kriterijus. Paradoksalu, tačiau dažniausiai apie teisingumą kalbantys politikai siūlo ir PVM mokesčio lengvatas, nors būtent jos su teisingumu turi mažai ką bendro. Pagrindinė tokių lengvatų yda yra ta, jog jomis naudojasi ir dideles pajamas gaunantys gyventojai ir taip gauna didesnę naudą (pavyzdžiui, šildydami didesnio ploto butą ir gaudami PVM lengvatą šildymui).
Dar didesnė politikų klaida – diskusijos tik apie vertikalų teisingumą, reiškiantį, kad didesnes pajamas gaunantys gyventojai turi mokėti didesnius mokesčius. Vertikalus teisingumas užtikrinamas ir taikant proporcinius (nediferencijuotus) mokesčių tarifus – tokiu atveju didėjant pajamoms didėja ir sumokama absoliuti mokesčio suma. Juolab kad kai kurie garsūs praėjusio amžiaus ekonomistai (pavyzdžiui, Nobelio premijos laureatas James Mirrlees) netgi įrodė, kad optimalus yra mažėjantis ribinis pajamų mokesčio tarifas. Kitaip sakant, turėtų būti taikoma regresinė pajamų apmokestinimo sistema (kurią yra taikiusi, pavyzdžiui, Šveicarija). Deja, praktikoje ši teorinė įžvalga nesulaukia dėmesio, nes regresiniai pajamų mokesčiai, kaip ir pelno neapmokestinimas, beveik visose valstybėje daugumos gyventojų būtų nesuprasti ir būtų itin nepopuliarūs.
Deja, dažniausiai užmirštama įvertinti ir mokesčių sistemos horizontalų teisingumą. Šis kriterijus reiškia, kad pajamos turi būti apmokestinamos nepriklausomai nuo jų šaltinio. Lietuvoje horizontalaus teisingumo yra nedaug. Mūsų šalyje darbo pajamos, priklausomai nuo pritaikyto NPD, apmokestinamos nuo 6 iki 15 proc. tarifu, dividendų pajamos – 20 proc. tarifu, ūkininkų pajamos 5 proc. tarifu. Dar blogiau – Lietuvoje yra didelis sąrašas pajamų, kurios visai neapmokestinamos. Optimizuojant mokesčių sistemą ir linksniuojant teisingumo sąvoką, reikėtų pradėti būtent nuo pajamų kilmės diskriminacijos mažinimo.
Deja, visų trijų optimalios mokesčių sistemos kriterijų suderinimas yra sudėtinga užduotis, sukelianti daugiau ekonomistų diskusijų. Pavyzdžiui, fiksuotas „pagalvės“ mokestis, kai visi šalies gyventojai per metus sumoka vienodą įmoką į valstybės biudžetą būtų pats paprasčiausiais ir lengviausiai administruojamas, tačiau jis prieštarautų teisingumo kriterijui, reikalaujančiam, kad mokestinė našta priklausytų nuo mokėtojo galimybių. Vis tik svarbiausia, kad šalis taikytų mokesčių sistemą maksimizuojančią ilgalaikę visuomenės gerovę. Žodis „ilgalaikę“ čia yra kertinis – mokesčių sistema negali tenkinti trumpalaikių poreikių, pamindama ilgalaikio konkurencingumo ir gyventojų gerovės augimo galimybes.
Kokias pastarojo šimtmečio tyrimų išvadas turėtų išgirsti Lietuvos mokesčių reformos autoriai? Pirma, pajamų apmokestinimas turėtų mažėti, nes gyventojų elgseną jis iškraipo labiau nei vartojimo ar turto mokesčiai. Antra, turi mažėti pajamų diskriminacija – darbo pajamos neturi būti apmokestinamos daugiau nei kitų rūšių pajamos. Trečia, mažesnes pajamas gaunančius gyventojus valstybė turėtų paremti tiesiogiai, o ne taikydama PVM mokesčio lengvatas, kurios taikytinos tik išskirtiniais atvejais. Ketvirta, pelno mokestis turi būti netaikomas, ypač jei įmonės pelną reinvestuoja į darbo vietų kūrimą ir ateities potencialo didinimą. Galiausiai, paprastumo, efektyvumo ir teisingumo kriterijus geriausiai atitinka turto mokesčiai, kurių Lietuvoje kol kas praktiškai nėra.