Tačiau, kaip rodo užsienio šalių patirtis, kredito įstaigų bankrotas – didžiulė prabanga, pareikalaujanti iš šalių didžiulių kaštų, kuriuos vėliau tenka kompensuoti mokesčių, surinktų iš mokesčių mokėtojų, pavidalu. Todėl ne nuostabu, kad vakarų šalys pastaruoju metu žengia kiek kitu keliu: finansų įstaigos, kurios susiduria su mokumo problemomis, yra gelbėjamos, panaudojant biudžeto lėšas ir dalinai ar visiškai jas nacionalizuojant. Puikus pavyzdys – Didžioji Britanija: valdžios sprendimu 2008 metais dalinai nacionalizuoti trys didžiausi šalies bankai (Royal Bank of Scotland, HBOS, ir Lloyds TSB) sušvirkščiant jiems 37 mlrd. svarų injekciją iš mokesčių mokėtojų kišenės.
Šių veiksmų rezultatas: visi šie bankai ir toliau veikia, o valstybė išsaugojo galimybę ateityje susigrąžinti padarytą investiciją. Nepaisant to, Lietuvos institucijos labiau linkusios elgtis priešingai: jos stabdo kredito įstaigų veiklą ir imasi bankroto bei likvidavimo procedūrų, neįvertindamos, kad „kredito įstaigos tai mechanizmai, kurie veikia tol, kol važiuoja, o sustabdžius jų veiklą miršta“. Dėl to „Snoro” ir Ūkio bankų bei kredito unijų bankrotai tapo itin didele našta visiems Lietuvos mokesčių mokėtojams, nes šie uždarymai jau pareikalavo ne vieno milijardo litų, todėl kyla klausimas: kiek dar pareikalaus ateityje?
Lietuvos banko įstatymo 8 str. 1 d. 6 p. numatyta, kad Lietuvos bankas atlieka finansų rinkos priežiūrą, o šio įstatymo 11 str. 1 d. 13 p. detalizuojama, jog viena iš Lietuvos banko valdybos funkcijų yra taikyti prižiūrimiems finansų rinkos dalyviams įstatymų nustatytas poveikio priemones, finansų rinką reglamentuojančiuose teisės aktuose nustatytus nurodymus, įpareigojimus, draudimus ir kitas kitiems asmenims privalomas vykdyti priemones. Atrodo, kad šis įstatymas bei atskiri finansų sektoriaus veiklą reglamentuojantys teisės aktai suteikia visas galimybes Lietuvos bankui veikti, siekiant užtikrinti finansų sektoriaus bei jame veikiančių įstaigų patikimumą bei stabilumą. Vis dėlto, pastarųjų įvykių kontekste, po to kai „Snoro” bankui buvo iškelta bankroto byla, uždarytos kelios kredito unijos, o praeitą mėnesį buvo sustabdyta ir Ūkio banko veikla, susidaro įspūdis, jog Lietuvos bankas nieko neišmoko po bankų bankrotų bangos, įvykusios daugiau nei prieš dešimtmetį. Šiuo metu dėl susiklosčiusios situacijos kyla daugiau klausimų nei yra pateikiama atsakymų, tačiau kol kas aišku yra viena, kad klaidų buvo padaryta abiejų bankų uždarymo atvejais, o dėl jų turės sumokėti Lietuvos mokesčių mokėtojai bei kitų bankų klientai, kurie net neturėjo lėšų uždarytose finansų įstaigose.
Visų, per pusantrų metų žlugusių, Lietuvos finansų įstaigų situacijos skiriasi, tačiau jas jungia vienas bendras aspektas – Lietuvos banko valdybos priimti sprendimai ir dėl jų sekantys šių įstaigų bankrotai. Dėl to natūraliai kyla klausimas: kas nutiko, kad porą dešimtmečių veikusios finansų įstaigos ėmė sparčiai viena po kitos bankrutuoti? Atsakymą galima rasti pasikeitusioje Lietuvos banko valdybos pozicijoje: ji ėmė demonstruoti savo aktyvią veiklą.
Vis dėlto, centrinio banko funkcijų, numatytų Lietuvos banko įstatyme, vykdymas ir finansų rinkos stabilumo užtikrinimas turi pasireikšti ne uždarytų finansų įstaigų skaičiumi, kuriam didėjant auga ir mokesčių mokėtojų išlaidos, o veiksmais,kurie užtikrintų, kad tokių bankrotų nebūtų. Atrodo, kad pasikeitus valdybai, Lietuvos bankas nori parodyti, jog ankstesnės valdybos, kurioms 15 metų vadovavo tas pats pirmininkas, dirbo pasyviai, toleravo problemas, todėl šiai dienai jų prisikaupė tiek, kad nauja valdyba nebeturi kitos išeities ir privalo uždaryti problemines finansų įstaigas. Šiuo metu formuojasi nuomonė, jog pats Lietuvos bankas ar jo tarnautojai nevykdė savo funkcijų ir dėl jų neveikimo ar sąmoningos veiklos uždarytų finansų įstaigų klientai patyrė didžiulę žalą, o mokesčių mokėtojai pradėjo mokėti ir dar turės sumokėti milžiniškas sumas tam, kad padengtų Lietuvos banko anksčiau vykdytos politikos nuostolius. Dėl to vertėtų susimastyti, ar finansų sektoriaus įstatyminė bazė yra pakankama ir ar, siekiant priežiūros institucijų veiklos efektyvumo bei skaidrumo, nederėtų nustatyti tarnautojų rotacijos bei papildomo jų veiklos vertinimo, kad ateityje būtų galima išvengti tokio neveikimo ir panašių klaidų.
Iš dalies galima sutikti su nuomone, kad Lietuvos bankas kaupia informaciją ir kartais jos nepagrįstai neviešina, tačiau tokiame sektoriuje, kuris yra paremtas klientų pasitikėjimu, viskas vieša ir negali būti. Jei Snoro banko likimas daugumai buvo netikėtas, tai vieša paslaptimi buvo neaiški Ūkio banko padėtis, tačiau, jei gyventojai būtų buvę oficialiai informuoti apie Ūkio banko buvimą didesnėje rizikos zonoje, juos apėmusi panika tik būtų paankstinusi šios įstaigos bankrotą. Be to ir Bankų įstatymo 65 str. 1 d. nustatyta, kad informacija, gauta priežiūros tikslui, negali būti skelbiama viešai, kam nors perduodama ar kitokiu būdu padaroma prieinama, išskyrus įstatyme numatytas išimtis.
Nepaisant to, reikia konstatuoti, kad Lietuvos bankas neišnaudoja viso savo potencialo ir nesugeba tinkamai šviesti gyventojų, kad jie patys sugebėtų įvertinti savo veiklos riziką, bei prižiūrėti finansų įstaigų taip, kad jos veiktų patikimai, stabiliai ir nepertraukiamai. Reikia nepamiršti, kad būtent Lietuvos bankas, kaip finansų įstaigų priežiūros institucija, disponuoja didžiausiu kiekiu informacijos, todėl visada gali ir privalo veikti veiksmingai, nes tik jis gali imtis atitinkamų priemonių: nuo nurodymų davimo iki įvairių poveikio priemonių taikymo. Lietuvos bankas, realiu laiku matydamas, ką daro finansų įstaigos, gali operatyviai paskirti jų inspektavimą, o, pasinaudodamas jam suteiktais instrumentais, imtis veiksmų, kad būtų pašalinti įstatymų pažeidimai ir išvengta finansų įstaigų bankrotų.
Oficialiu Ūkio banko veiklos sustabdymo, o vėliau ir bankroto pagrindu tapo Lietuvos banko nustatyto likvidumo normatyvo nevykdymas. Lietuvos banko valdybos nutarimu patvirtintuose bankų veiklos riziką ribojančiuose normatyvuose numatyta, kad banko likvidžiojo turto ir einamųjų įsipareigojimų santykis negali būti mažesnis negu 30 procentų. Lietuvos banko teigimu, Ūkio banko likvidumo normatyvas, prieš sustabdant jo veiklą, nebesiekė 29 procentų, todėl, bankui ir toliau vykdant veiklą, jame būtų nebelikę pinigų. Pagrindinė problema, kuri nebuvo laiku sukontroliuota ir nulėmė banko likvidumo bėdas, buvo netinkamas turto vertinimas ir paskolų susijusiems asmenims teikimas. Be abejo, patys bankai linkę deklaruoti didesnį savo turtą, o, atėjus krizei ir sprogus ekonomikos burbului, jo vertė dar labiau sumažėjo, tačiau, galbūt, po kelerių metų turtas vėl būtų įgijęs tą pačią vertę arba pats Lietuvos bankas galėjo suteikti likvidumo paskolą, skirtą atsiradusioms problemoms spręsti, nes nukrypimai nuo nustatyto normatyvo nebuvo itin dideli.
Sustabdžius bet kurio banko veiklą ir palyginus jo turtą su įsipareigojimais, būtų galima iš karto konstatuoti jo pabaigą, nes finansų įstaigų pinigai dažnai rizikingai cirkuliuoja, tačiau nieko neatsitinka ir jie sugrįžta, o įstaigos veikia toliau. Nereikėtų pamiršti ir to, kad šios problemos neatsirado per naktį, todėl keista, kad pats Lietuvos bankas anksčiau nesėmė aktyvių veiksmų, kurie būtų užkirtę kelią tokiai banko baigčiai. Dabar tik galima retoriškai klausti: ar ne pats Lietuvos bankas, vykdęs priežiūrą, atlikęs inspektavimus ir auditus bei samdęs konsultantus, kaltas, jog per vėlai ir mažai rado likvidaus turto? Žinoma, Lietuvos banko pasirinkto veikimo būdą paskatinusių interesų galima įžvelgti visur ir įvairių, tačiau viešasis ar mokesčių mokėtojų interesas nepasireiškia niekur.
Ūkio banko veiklos sustabdymas ir jo išskaidymas į gerąjį ir blogąjį bankus valstybei gali kainuoti daugiau nei „Snoro“ bankrotas. Pagrindinis skirtumas tarp šių dviejų bankų tas, kad Ūkio bankas savo veiklą praktiškai visiškai finansavo iš savo klientų indėlių, kurie buvo apdrausti, todėl šiuo atveju didelę dalį nuostolių teks prisiimti Indėlių ir investicijų draudimo fondui. Pirminiais skaičiavimais, Ūkio banko draustų įsipareigojimų suma gali sudaryti apie 2,7 mlrd. litų, o dėl to Indėlių ir investicijų draudimo fondui turės būti suteikta iki 800 mln. litų dydžio paskola. Tai neišvengiamai lems, kad visi Lietuvos mokesčių mokėtojai biudžeto lėšomis turės kelis kartus finansuoti visą šį procesą. Pirmasis mokesčių mokėtojų patirtas nuostolis – valstybinių įmonių ir savivaldybių biudžetinės lėšos, viršijančios valstybės draudžiamą sumą, kurios greičiausiai nebebus atgautos. Antra, lėšos, kurios reikalingos atsiradusiam skirtumui padengti ir kurių Indėlių ir investicijų draudimo fonde trūksta dėl ankstesnių finansų įstaigų bankrotų, bus pasiskolintos vidaus rinkoje ir turės būti grąžintos su palūkanomis, panaudojant valstybės biudžeto lėšas, kurios vėl bus surinktos iš tų pačių mokesčių mokėtojų. Be to, artimiausiu laiku teks perfinansuoti ir ankstesnes valstybės vardu gautas paskolas, kurios buvo skirtos 2 mlrd. litų trūkumui padengti, bankrutavus „Snoro” bankui. Trečia, nepaisant to, kad Indėlių ir investicijų draudimas taip pat turės grąžinti paskolą valstybei per eilę metų su nustatytomis palūkanomis, tačiau lėšos į šį fondą suplauks iš tų pačių mokesčių mokėtojų kišenės, nes draudimo įnašus fondui mokės kiti bankai nuo juose esančių indėlių, o bankų klientai dengs šiuos kaštus mokėdami bankams nustatytus įkainius už jų paslaugas. Todėl galima konstatuoti, jog už Ūkio banko problemas sumokės mokesčių mokėtojai, esantys kitų bankų klientais ir patekę į nenutrūkstamą mokėjimų ir skolų grandinę, atsiradusią dėl pačios valstybės institucijų neveikimo.
Nors prognozuojama, kad Ūkio banko bankroto poveikis valstybės biudžetui bus minimalus, nereikia pamiršti, jog didžiąją dalį Lietuvos valstybės biudžeto pajamų sudaro lėšos mokesčių pavidalu surenkamos iš visų mokesčių mokėtojų. Jei 2012 metais į valstybės biudžetą buvo gauta apie 24,2 mlrd. litų pajamų, tai iš jų net 15,7 mlrd. litų buvo surinkti iš mokesčių mokėtojų. Mokesčiai, kurie kasmet sudaro didžiąją dalį visų valstybės mokestinių pajamų paprastai yra PVM, akcizai ir GPM. Pavyzdžiui, pernai metais šie mokesčiai sudarė net apie 13,5 mlrd. litų pajamų arba, kitaip tariant, apie 86 procentus visų mokestinių biudžeto pajamų. Šalia tokių skaičių papildomi 800 mln. litų iš tiesų atrodo ganėtinai kukli suma, o pridėjus Europos Sąjungos gaunamą finansinę paramą ir kitais būdais surenkamas įplaukas bei valstybės vardu pasiskolintas lėšas, šie 800 mln. litų praktiškai nieko nelemia, nes valstybės finansiniai poreikiai ir taip siekia apie 35,5 mlrd. litų per metus. Kitaip tariant, valstybei pasiskolinus 800 mln. litų Indėlių ir investicijų draudimo fondui, jos finansiniai poreikiai padidės tik apie 2,25 procento. Vis dėlto, grįžus prie tų pačių mokesčių, reikia pabrėžti, kad didžiąją dalį jų valstybė gauna būtent iš gyventojų, kurie sumoka ne tik GPM, bet ir yra ekonominiai PVM ir akcizų mokėtojai, nes sudaro didžiąją dalį šalies vartotojų, kurie kartu labiausiai finansuoja biudžetą
sumokėdami netiesioginius mokesčius. Tačiau, remiantis statistika, tokių mokesčių mokėtojų, nuolat mažėja. To priežastis – įvairūs ekonominiai ir socialiniai procesai: padidėjusi emigracija ir nedarbas, mažėjantis gimstamumas ir didėjantis pensinio amžiaus žmonių skaičius. Visa tai lemia, kad šalyje „tikrų“ mokesčių mokėtojų, kurie negauna atlyginimo ir jokių išmokų ar nėra kitaip išlaikomi iš valstybės biudžeto, yra tik apie 1 milijonas, o ir iš jų net apie penktadalis gauna minimalią mėnesinę algą, todėl atitinkamai mažai gali prisidėti prie biudžeto finansavimo: tiek mokėdami mokesčius, tiek vartodami. Todėl galima padaryti išvadą, kad papildomų 800 mln. litų, augant valstybės finansiniams poreikiams, o kartu ir skolinimuisi bei mažėjant gyventojų ir jų mokamų mokesčių, šios sumos nesugebės sugražinti net keliolika ateinančių mokesčių mokėtojų kartų.
Taigi po visų Lietuvoje buvusių bankų bankrotų nei Lietuvos valdžia, nei Lietuvos bankas vis dar nepadarė išvadų, kad bankų veiklos principai ir kontrolė nėra tinkamai sureguliuoti, pakankamų prevencijos priemonių iki šiol nesiimta, reguliavimo mechanizmai vis dar nesuderinti, nepaisant to, kad laiko kaupti, analizuoti patirtį ir priimti radikalius sprendimus būta daugiau nei dešimtmetis. Negalima nepastebėti, kad susiklosčiusi padėtis turės neigiamą poveikį visos visuomenės lūkesčiams, o atsakyti į klausimus: kas ką padarė, kas ko nepadarė ir kokie žingsniai buvo lemtingi, ko gero, nepakaks ir viso ateinančio dešimtmečio. Nors ekonomistai tvirtina, kad Ūkio banko istorijos poveikis ekonomikai bus minimalus, tačiau jis neišvengiamai padidins prognozuojamą valstybės skolos ir BVP santykį bei biudžeto deficitą.
Nepaisant to, kad teigiama, jog pasirinktas Lietuvos banko veiklos scenarijus yra pats optimaliausias ir reikalaujantis mažiausiai kaštų, nereiktų pamiršti, kad jis bus tarsi netiesioginis mokestis, kurį sumokėti privalės galutiniai vartotojai – visi mokesčių mokėtojai. Šiuo atveju neišvengiamai tenka pripažinti, kad visi šie bankrotai bus finansuojami mokesčių mokėtojų sąskaita, nes atsiradusios valstybės išlaidos vienu ar kitu būdu bus padengtos iš surinktų mokesčių. Vis dėlto asmenys, mokėdami mokesčius valstybei, tikisi viešųjų poreikių tenkinimo, o ne valdžios institucijų neveikimo kaštų padengimo, todėl ši situacija, nors ir negali būti traktuojama kaip neteisėta, tačiau ji ne abejotinai yra neteisinga visų mokesčių mokėtojų atžvilgiu.