- Atrodo, kad šią savaitę priimtas Kipro bankų gelbėjimo planas užaštrino nenaują klausimą – kieno pinigais bankai turi būti gelbėjami? Stambieji Kipro bankų indėlininkai patirs „apkarpymą“ arba mokestį už indėlius nuo 100 tūkst. eurų, galintį siekti 40 proc. indėlio. Ar iš tikrųjų ES linksta daugiau rizikos perkelti ant paties finansų sektoriaus ir jo klientų, o ne visų mokesčių mokėtojų pečių?

- Finansų krizė brangiai kainavo ES mokesčių mokėtojams: per 2008–2011 m. laikotarpį Komisija patvirtino net 4,5 trln. eurų vertės valstybės pagalbos priemones finansų įstaigoms, o tai sudaro net 37 proc. ES BVP. Tokia situacija nebuvo teisinga mokesčių mokėtojų atžvilgiu.

Todėl 2012 m. birželį Komisija pasiūlė direktyvą, kuria siekiama ateityje apsaugoti mūsų mokesčių mokėtojus ir ekonomikas nuo žlungančių bankų keliamų problemų, taip pat užtikrinti didesnę bankų sektoriaus atsakomybę.

Kalbant apie situaciją Kipre, turime atminti, kad tai – unikalus atvejis. Jo finansų sektoriaus gelbėjimo planas atitinka bendrus minėto Komisijos pasiūlymo principus, tačiau vietos valdžia turi didelę manevro laisvę, kalbant apie įgyvendinimo detales. Tad Kipro atvejo nereikėtų laikyti modeliu, kuris bus aklai taikomas ir kitoms šalims su kitokiais finansinės sistemos ypatumais.

Vis dėlto kas ateityje privalėtų būti taikoma visais finansinio sektoriaus gelbėjimo atvejais – tai apsauga indėliams iki 100 tūkst. eurų, kurią garantuoja ES teisė. Kipro atveju ši teisė buvo apginta.

- Lietuvoje po šio tarpinio Kipro krizės finišo pasigirdo ES institucijas kritikuojančių balsų. Lietuvos banko valdybos narys Vaidievutis Geralavičius sakė: „ES pasirodė blogas mokinys, kadangi pamoką reikėjo pakartoti – po Islandijos pasimokyta nebuvo.“ O Lietuvos prezidentės vyriausiasis patarėjas Nerijus Udrėnas kritikavo ES sprendimą leisti Kiprui įsivesti eurą prieš 5 metus. Ar iš tikrųjų ES institucijos nepakankamai reguliuoja finansų sektorių?

- Europos ekonominė ir pinigų sąjunga taip pat gimė laipsniškai. Ir krizės dėka matome, kad ji buvo ne be trūkumų. Vienas jų – kad finansinės institucijos laisvai veikė vieningoje ES rinkoje, bet jų priežiūra buvo nacionalinė, padalinta į 27 segmentus.

Tačiau nesutinku, kad ES – blogas mokinys. Sakyčiau atvirkščiai – tie pokyčiai, kuriuos siūlo Europos institucijos, yra tokie drąsūs ir revoliucingi, kad abejonių dėl pamokų įsisavinimo neturėtų kilti. Kai kurie šių projektų dar neįsigaliojo, tačiau reikia suprasti, kad ES nėra unitarinė valstybė, ir valstybių pozicijų derinimas užima laiko.
Ypač norėčiau atkreipti dėmesį į Europos bankų sąjungos projektą, kurį ES ėmė kurti dar praėjusių metų pabaigoje. Jo pagrindiniai elementai – vieningas bankų priežiūros mechanizmas (SSM), skirtas bankinių krizių prevencijai, bei vieningas, centralizuotas pertvarkymo mechanizmas tiems atvejams, jei tokios krizės visgi kiltų.

Europos centrinio banko (ECB) priežiūros galios yra esmingai stiprinamos. Jei šios galios būtų atsiradusios anksčiau, dabar nebūtume tokioje situacijoje, kurioje esame. ECB būtų įsikišęs ankstyvoje stadijoje ir neleidęs krizei eskaluotis.

ES bankai ateityje bus stipresni ir mažiau pažeidžiami, nes privalės turėti daugiau – ir geresnės kokybės – kapitalo. Jie taip pat privalės paruošti aiškius antikrizinius planus, jei susidurtų su rimtomis problemomis.

Kartoju, pamokos tikrai gerai išmoktos, ir tikimybė, kad ES mokesčių mokėtojai turės gelbėti bankus, yra gerokai sumažinta. Tikiu, kad šios pastangos ateityje bus pripažintos ir įvertintos.

- Kipras neišsaugos svarbaus tarptautinio bankininkystės centro statuso. Kaip pagrindinė jo krizės pamoka nurodomas pernelyg „išsipūtęs“ šalies finansų sektorius. Tačiau ES yra ir kitų šalių, kurios yra ne mažiau priklausomos nuo finansų sektoriaus – Liuksemburgas, Airija, Malta. Ar tai reiškia, kad ir kitų bankininkystės centrų laukia sunkūs laikai?

Algirdas Šemeta

- Kaip minėjau, Kipras yra ypatingas atvejis ir unikalus tarptautinės bankininkystės centras. Prie Kipro krizės prisidėjo ne tik bankų sistemos dydis. Čia susidarė vadinama „tobula audra“: tarp kitų faktorių yra Kipro bankų sektoriaus perdėtas polinkis į riziką, galimos sąsajos su pinigų plovimu bei nekilnojamojo turto rinkos smukimas.
ES stebi situaciją kitose valstybėse ir yra pasiruošusi operatyviai imtis priemonių, kad panaši krizė nepasikartotų.

- Manoma, kad rusiški pinigai po Kipro gali ieškoti naujos patogios vietos ES. Ar Baltijos šalims, turinčioms kultūrinių ir kitų ryšių su pokomunistine Europos dalimi, vertėtų stengtis pritraukti šiuos pinigus?

- ES neigiamai žiūri į mokesčių rojų kūrimąsi. Remiame sąžiningos mokesčių konkurencijos principą, kur mokesčių sistemos ES mastu yra skaidrios, neskatinančios vengimo ar agresyvaus mokesčių planavimo bei neskirtos pasisavinti kitų valstybių mokesčių bazių.

Lietuvos ir kitų Baltijos šalių bankams svarbu laikytis šio principo. Kaip ir principo išlaikyti tokias pačias sąlygas visiems investuotojams, nesvarbu, jie yra vietos ar užsienio.

Lietuvos Vyriausybė kol kas darbo grupės formatu svarsto mokesčių sistemos pertvarkas. Tačiau finansinių sandorių mokesčio galimybės, atrodo, nė nėra tarp pasiūlymų. Ar Lietuvai šis mokestis dabar būtų naudingas? Kaip Europos Komisijai sekasi jį skleisti?
Lietuva, kaip ir kitos šalys, įsivedusios Finansinių sandorių mokestį (FSM), gautų daugialypės naudos. Šio mokesčio tikslas, visų pirma, yra keisti elgesį finansų sektoriuje – mažinti trumpalaikių spekuliacinių finansinių sandorių kiekį ir taip tramdyti destabilizuojančią spekuliaciją vertybiniais popieriais. Toks mokestis skatintų bankus vykdyti atsakingesnę, realiajai ekonomikai pritaikytą veiklą.

FSM įneštų ir daugiau solidarumo į mokesčių sistemą. Jis iš dalies koreguotų dabartinę situaciją, kai finansinės institucijos, skirtingai nei kiti sektoriai, nuo savo sandorių nemoka PVM. Įvedus FSM, žmonės pajustų, kad mokesčiai visiems sektoriams paskirstomi teisingiau.

Negalime nuvertinti ir pajamų, kurias šis mokestis atneštų, reikšmės krizių nualintiems valstybių biudžetams.

Europoje du trečdaliai ES piliečių remia FSM, mokestį ketina įsivesti tokios valstybės kaip Vokietija, Prancūzija, Italija, Ispanija ir kitos, įskaitant ir mūsų kaimynus estus.
Tad aš tikiu, kad Lietuvos Vyriausybė taip lengvai savo nuomonės nekeis ir, kaip ir prieš keletą mėnesių, taip ir dabar, matys šio mokesčio naudą bei netrukus prisijungs prie FSM šalių vienuoliktuko. Juolab, kad dabar tinkamas metas tai padaryti – Komisijos pasiūlymas dėl mokesčio įvedimo vienuolikoje šalių jau svarstomas Taryboje. Ir nors diskusijoje dalyvauja visos ES narės, galutinį sprendimą dėl mokesčio struktūros priims tik FSM įsivesti nusprendusios šalys.

A.Butkevičius apie finansinių sandėrių mokestį

2012 m. gruodžio 14 d. po susitikimo su A.Šemeta Vilniuje: „Užtikrinau komisarą, kad jau sausio mėnesio pradžioje Vyriausybė apsvarstys finansinių sandorių mokestį, ir manau, kad 100 proc. pritars dėl kreipimosi į EK.“

2013 m. sausio 4 d.:

„Nutarėme atidėti sprendimą, kad išanalizuotume daugelį klausimų, keliamų dėl to, kas bus apmokestinama ir kaip tai paveiks vietinius užsienio bankų padalinius. Vyksiu į Švediją susitikti su bankų vadovais.“

2013 m. sausio 31 d. premjero atstovė E.Butkutė-Lazdauskienė po jo susitikimo su A.Šemeta Briuselyje:

„Europos Komisija finansinių sandorių mokestį Europos Vadovų Tarybai teiks vasario mėnesį, o Lietuva dar renkasi informaciją ir medžiagą – diskusijos dar laukia.“