O jei kam nors Kipras atrodo nereikšmingas savo ekonomikos svoriu euro zonoje, užtenka pasižiūrėti į Italiją ir joje tvyrantį neaiškumą dėl to, kas ir kada gali suformuoti efektyviai dirbančią vyriausybę. Nors kai kurie Pietų Europos šalių ekonominiai rodikliai pastaruoju metu gerėjo, tačiau nemažai analitikų ir toliau konstatuoja, jog euro zonos šalys tebėra pernelyg skirtingos, kad nesiėmus reformų galėtų ilgai gyventi su bendra valiuta.
Tai ne tik nelabai palankus fonas Lietuvoje prasidedančiai diskusijai apie įsijungimą į euro zoną. Tai ir papildoma priežastis tinkamai įvertinti euro įsivedimo privalumus ir trūkumus. Žinome, jog Lietuva kaip ir kitos šalys, kurios 2004 m. įsijungė į Europos Sąjungą (dėl to balsavo gyventojai referendume) įsipareigojo įsivesti eurą tada, kai atitiks tam reikiamas sąlygas. Kai 2006 m. Lietuvos vadovai mėgino įtikinti ES institucijas, kad Lietuva atitinka tokias sąlygas (ir tuo metu biudžeto deficitas, skola ir kiti rodikliai išskyrus infliaciją iš tiesų buvo vertinami gerai), visa diskusija vyko apie tai, kiek euro įvedimui pasiruošusi Lietuva. Pastaraisiais metais situacija euro zonoje pasikeitė ir dabar tokių šalių kaip Lenkija vadovai teigia, jog reikia vertinti tai, ar pati euro zona pasiruošusi priimti naujas nares.
Žinoma, Lenkijos situacija yra kitokia. Pirmiausia jos ekonomikos struktūra kitokia nei Lietuvos ir jos pinigų politika skiriasi. Skiriasi ir Lenkijos vadovų ambicijos, pozicijonuojant save Europoje kaip vieną iš svarbiausių ES valstybių, kuri ateityje gali užimti net Didžiosios Britanijos vietą svarbiausių trejete. Ir nepriklausymas euro zonai šioms ambicijoms trukdo. Ne kartą galima buvo pastebėti Lenkijos politikų nepasitenkinimą, kai jie su kitais nepriklausančiais euro zonai turėjo išeiti iš pasitarimų kambario ir palikti spręsti euro zonos reikalus jos šalių atstovams ir ES institucijoms.
Kol kas šią dilemą Lenkija sprendžia mėgindama įtraukti ne euro zonos šalis į ES reformų svarstymą, o ne skubindama euro įsivedimą. Tuo tarpu Lietuvos ir kitų Baltijos šalių politikams noras dalyvauti priimant sprendimus ES yra ypač svarbus ir jis pirmiausia matomas per narystės euro zonoje prizmę. Šis noras dar sustiprėjo, kai pradėjo aiškėti perspektyva, jog Lietuva gali likti vienintele iš trijų Baltijos šalių, neįsivedusi euro. Kitaip sakant, likti politinėje periferijoje. Tad nors diskusijose apie euro įvedimą rinkėjams Lietuvoje daug labiau rūpi kainų ir atlyginimų reikalai, tačiau politiniam elitui tai yra ir geopolitinis klausimas. Taip jį supranta buvęs Lietuvos premjeras A. Kubilius. Būtent taip galima aiškinti ir Estijos dalyvavimą joje, ypač tokius sprendimus kaip prisijungimas prie finansinių sandorių mokesčio palaikymo, nors tai ne visai atitinka tradiciškai liberalią Estijos ekonominę politiką.
Ekonominius euro įvedimo privalumus ir trūkumus įvertinti yra paprasčiau, nei politinius. Lito susiejimas su euru valiutų valdybos pagrindu reiškia, jog dalis kelio link euro įvedimo jau nueita ir lieka tik pakeisti pačią valiutą. Didžiausią tiesioginę naudą įsivedus eurą patirtų tie, kas prekiauja su euro zonos šalimis, o Latvijai įstojus į euro zoną, dar viena svarbi Lietuvos įmonių rinka pradės atsiskaityti eurais. Be to, būtų pigiau keliauti darbo ar poilsio reikalais eurą naudojančiose šalyse. Didesnis verslo efektyvumas būtų naudingas ir visai ekonomikai.
Kita tikėtina nauda yra bendresnio pobūdžio – devalvavimo rizikos išnykimas ir galimas pigesnis skolinimasis. Tiesa, reikia pastebėti, jog prasidėjus ekonominiams sunkumams euro zonos šalyse rinkos pradėjo diferencijuoti šias šalis ir euro naudojimo nebelaiko patikimos ekonominės politikos ženklu. Tačiau kadangi Lietuvoje kai kuriems politikams vis kyla noras pasvarstyti apie lito devalvavimą, papildomas saugiklis euro įvedimo forma būtų stipresnis. Kartu su griežta biudžeto politika, jei ji būtų tęsiama, tai galėtų Lietuvą ilgainiui vis labiau susieti su Šiaurės Europos šalių grupe. Nors ir ne visos šalys joje naudoja eurą, tačiau visos siekia išsiskirti taupia biudžeto politika ir konkurencinga ekonomika.
Tuo tarpu pagrindinės tiesioginės euro įvedimo sąnaudos pirmiausia susijusios su techniniais pakeitimais, kuriuos turės atlikti valstybės institucijos bei bankai ir kitas verslas. Mokesčių mokėtojams tai gali kainuoti keliasdešimt milijonų litų, papildomai kainuos ir verslui, tiksliau, vartotojams. Tačiau didžiausi nuogastavimai visuomenėje susiję su kiek kitais dalykais – jog verslas pasinaudos euro įvedimu ir padidins kainas, taip pat, jog bus sunkiau didinti atlyginimus, ypač viešojo sektoriaus darbuotojams. Pirmuoju atveju daugumoje eurą įsivedusių šalių galima pastebėti paradoksalią padėtį – statistika rodo, jog įvedus eurą dėl skaičių suapvalinimo kainos išaugo labai nežymiai, tačiau nemažai žmonių yra įsitikinę, jog kavos puodelis ir panašūs dalykai pabrango dvigubai. Dėl to paties nerimauja ir gyventojai Lietuvoje bei Latvijoje. Veikiausiai šį nerimą stiprina ir tai, jog apskritai pasitikėjimas valstybės institucijomis šiose šalyse yra labai žemas. Kaip tinkamai elgtis tokioje aplinkoje ruošiantis euro įvedimui yra vienas didžiausių iššūkių šiai vyriausybei.
Tuo tarpu atlyginimų augimo ribojimas su euro įvedimu apskritai neturi nieko bendro, nes jis priklauso nuo šalies ekonomikos produktyvumo. Bus Lietuvoje euras ar jo nebus, esant fiksuotam lito ir euro kursui šalies ekonomikos konkurencingumas nuosmukio metu atsistato sumažinus atlyginimus, o ilgalaikis jo augimas galimas tik augant produktyvumui bei įplaukoms į biudžetą (jei kalbame apie viešojo sektoriaus darbuotojų atlyginimus). Nepamatuotas atlyginimų didinimas baigiasi tuo, ką jau keletą metų matome Graikijoje.
Svarbesnis klausimas, susijęs su euro įvedimo išlaidomis, yra Lietuvos įnašas į Europos stabilumo mechanizmą (ESM). Bendras ESM kapitalas turėtų siekti 700 mlrd. eurų, tačiau tik 80 mlrd. eurų bus įnešama iš karto, likusi suma bus garantuojama, esant reikalui. Todėl ir euro zonos šalių įnašai skaičiuojami dvejopai, pvz. Estija iš karto turi įnešti apie 150 mln. Eurų ir dar garantuoti 1,3 mlrd. eurų (tai sudaro apie 0,19 proc. viso ESM kapitalo). Slovakijos įnašai atitinkamai sudaro apie 660 mln. eurų ir 5,8 mlrd eurų (0,82 proc. viso ESM kapitalo). Tikėtina, jog Lietuvos įnašai būtų kiek didesni nei Estijos, bet mažesni nei Slovakijos. Tai nemažos sumos ir pati parama, nors ir teikiama paskolų forma, kelia moralinius klausimus apie solidarumo prasmę ES. Pastebėjimas, jog tuo pačiu ir Lietuva įgytų galimybę esant reikalui skolintis iš ESM menkai paguodžiantis, nes tokia parama būtų susieta su įvairiomis sąlygomis, tikėtina, ir mokesčių padidinimu. Be to, strateginis Lietuvos tikslas yra siekti, kad šalies ekonomika augtų, biudžetas būtų subalansuotas, gyventojų perkamoji galia didėtų ir ateityje apskritai reikėtų mažiau remtis ES išmokomis, o užsidirbti patiems.
Apibendrinant, euro įvedimas 2015 m. kelia rimtų klausimų, tačiau ne tokių, kurie dažniausiai svarstomi šiuo metu Lietuvoje. Svarbiausias klausimas yra susijęs su pačios euro zonos būkle ir Lietuvos politikų bei visuomenės nuostatomis tolesnės integracijos atžvilgiu. Nors dar likę metai iki kito pavasario, kada bus vertinamas Lietuvos pasirengimas įsivesti eurą, abejotina, ar iki tol Graikija ir kitos šalys bus įgyvendinusios reikiamas reformas, o pačioje ES bus išgryninti tolesnės integracijos tarp euro zonos šalių scenarijai. Tačiau jau dabar vertinant euro įsivedimą, būtina kalbėti ir apie tai, kokią ES ir euro zoną nori matyti Lietuva. Ar esame pasiruošę tolesnei integracijai, kurią daug kas siūlo kaip priemonę išsaugoti pinigų sąjungą? Kokie tokios integracijos privalumai ir trūkumai? Be atsakymų į šiuos klausimus diskusija dėl euro įvedimo Lietuvoje bus nepilnavertė, o juos turėtų pirmiausia pasiūlyti valdančioji dauguma.