Naujoji Vyriausybė, ištraukusi iš stalčiaus pažadą įsivesti eurą nuo 2015 m., ieško būdų užtikrinti stabilią viešųjų finansų raidą – juk Briuseliui teks įrodyti, kad valdžios sektoriaus deficitas bei skola iki ir, svarbiausia, po Lietuvos atitikimo Mastrichto kriterijams vertinimo laikotarpio išliks tvarūs. Tad nenuostabu, kad į bet kurią užuominą apie didėsiančią dėl pensijos sistemos naujovių valstybės skolą, reaguojama itin jautriai. Ypatingai, jeigu ekspertai pabrėžia, kad pokyčiai yra palankūs ne visai visuomenei, o vien turtingiausiems šalies gyventojams.
Trečiadienį Socialinės apsaugos ir darbo ministerijoje buvo pristatyta nauja pensijų skaičiuoklė, kuri turėtų padėti Lietuvos gyventojams apsispręsti, kokiu būdu kaupti senatvei. Tačiau, svarbiausia žinia yra tai, kad siūlomi pensijos sistemos pokyčiai yra naudingi didžiajai daliai visuomenės ir yra kaip tik orientuoti į jautriausius gyventojų sluoksnius. Būtent mažiau uždirbantys laimi nuo pilno dalyvavimo antroje pensijų pakopoje (t.y. kaupimas, kai į pensijų fondą pervedama nustatyta procentinė Sodros įmokos dalis, paties asmens nuo atlyginimo skiriama procentinė dalis ir valstybės skiriama to paties procento dalis nuo šalies vidutinio darbo užmokesčio), nes mažesnių algų gavėjai gauna proporcingai didesnės subsidijas iš valstybės.
Ką rodo naujoji pensijų skaičiuoklė? Palyginkime trijų skirtingo amžiaus pensijų sistemos dalyvių tikėtinas pensijas: 25, 35 ir 55 metų vyrai, dirbantys nuo 23 metų ir gaunantys ant popieriaus, atitinkamai, 1000 litų, 3000 litų ir 2000 litų algas. Pasirenkama konservatyviausia vidutinė metinė pensijų fondo reali investicinė grąža, atskaičius mokesčius (0,5 proc.) Tarkime, kad visi trys dalyviai iki šiol nedalyvavo antroje pakopoje ir kaupė tik Sodroje. Pradėsime nuo garbingiausio amžiaus atstovo. Savanoriškai kas mėnesį į pensijų fondą pervedant 1 proc. (2014 - 2015 m.), o nuo 2016 m. po 2 proc. darbo užmokesčio ir gaunant atitinkamą proc. dalį nuo vidutinio šalies darbo užmokesčio paskatinimą iš valstybės biudžeto lėšų, šis dalyvis išėjus į pensiją gautų apytiksliai 993 litų, arba 60 litų per mėnesį daugiau nei jam neinvestuojant papildomai į pensijų fondus arba kaupiant vien Sodroje. Taigi, jau po 6 metų pensijoje, šis asmuo sugrąžintų savo mokėtas savanoriškas įmokas ir vėliau gautų gryną priedą.
35 m. dalyvio, uždirbančio ant popieriaus 3000 litų, pensija dalyvaujant ir savanoriškai investuojant į antrąją pakopą siekia 1435 litų, o kaupiant tik Sodroje – 1163 litų, tad skirtumas jau yra didesnis, o savanoriškas įmokas dalyvis susigrąžina jau po 2 metų, išėjus į pensiją. Jauniausias dalyvis, gaunantis mažiausią atlyginimą, išėjęs į pensiją savo savanoriškas išmokas susigrąžintų jau maždaug po metų, o pensijų skirtumas siektų 165 litų.
Taigi, matyti, kad šiems trims atvejams alternatyvūs variantai – dalyvavimas tik „Sodros“ pensijų sistemoje arba pervedimas į antrąją pakopą tų pačių 2 proc. kaip iki šiol, siūlo šiek tiek mažesnę pensiją nei pagal siūlomą schemą, beveik nepriklausomai nuo amžiaus ir atlyginimo dydžio.
Tačiau svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad kuo vėliau gyventojas pradeda investavimą, tuo ilgesnis yra savo įmokų susigražinimo periodas. Be to, gyventojams, kurių darbo užmokestis artėja prie 5000 litų, valstybės subsidija dėl sumokamų mokesčių už savanoriškas įmokas, de facto išnyksta. Todėl jiems gali būti naudingiau tiesiog investuoti į trečiąją pakopą arba ieškoti kitų investavimo būdų.
Įdomu yra ir tai, kad naujieji dalyviai, iki šiol nedalyvavę antroje pakopoje ir į ją įstojantys nuo 2014 metų, remiantis skaičiuoklės rezultatais, gautų šiek tiek didesnes pensijas – t.y. dar didesnė paskata.
Neabejoju, kad siūlomi pokyčiai tėra nedidelis žingsnelis link pensijų sistemos subalansavimo ir jokiu būdu nėra kardinalus pay as you go pensijų sistemos spragų užlopymas. Žinoma, kad pensijų skaičiavimo formulėje išlieka nemažai neapibrėžtumų (tokių kaip busimoji demografinė padėtis, akcijų rinkų grąža, galiausiai niekas negarantuoja, kad tik išėjus į pensiją mūsų nenutrenks tramvajus. Nė vienas iš siūlomų variantų negarantuoja finansiškai saugios senatvės. Su tuo sutinka net aršiausi reformos šalininkai bei priešininkai. Tačiau akivaizdu, kad nieko nedarymas neatstatys diskredituoto Sodros vardo ir nepalengvins būsimų pensininkų gyvenimo. Taigi, galima tikėtis kad šįkart pensijos vežimas pajudės iš vietos, kad ir lėtesniu, nei norėtųsi, tempu.
Laikas, kai reikia rūpintis savo pensija nuo pat jaunystės, atėjo greičiau, nei bet kuris iš mūsų galėjo tikėtis.