SEB banko valdybos pirmininko patarėjas Gitanas Nausėda pasakojo puikiai prisimenantis pirmuosius metus po Nepriklausomybės atkūrimo. Akademiko kelią pasirinkusio vyro daugelis tuo metu nesuprato.
„Tuo metu buvo visuotinis nihilizmo mokslui metas. Tie žmonės, kurie rinkosi mokslininko ir pedagogo kelią buvo laikomi ne visiškai sveiko proto, nes atlyginimai universitetuose buvo gana maži palyginus su tai, ką buvo galima gauti užsukus mažą versliuką. Mane visi protino – kodėl ginuosi disertaciją, kodėl ketinu dėstyti. Sakė – geriau eičiau į metalo verslą ir tą milijoną pasidaryčiau labai greitai“, - prisiminė ekonomistas.
Sėkmės istorijas labai greitai pakeitė bankrotai
Visgi nepasidavęs masiniam naujųjų verslininkų judėjimui G. Nausėda sakė nesigailintis: „Man atrodė nerimta viską mesti ir pradėti naujo pobūdžio veiklą. Gal man būtų pavykę. Negaliu sakyti, kad verslininko duona man būtų nepatikusi, bet tuo metu aš tam buvau nepasirengęs. Kai atėjo tas laikas, pradėjo keistis laikai ir visi pradėjo suprasti, kad mokslas nėra kažkoks „balastas“, kurį reikia greičiau nusimesti nuo pečių ir tada atvirkščiai dalis žmonių pradėjo gailėtis, kad nuėjo automobilius varinėti, o mokslus nustūmė į šalį“.
Prisiminimais sugrįžęs į pirmuosius nepriklausomybės atkūrimo metus G. Nausėda šį laikotarpį apibūdino kaip „verslo kaubojų“ klestėjimo metą.
Pasiteiravus, kokia buvo pagrindinė sėkmę sugavusių, bet greitai ją praradusių pirmųjų verslininkų klaida, ekonomistas svarstė, kad jie nesugebėjo persiorientuoti, be to, jiems trūko kvalifikacijos.
„Kai pigiau perki ir brangiau parduoti, ypatingų mokslų nereikia, tiesiog reikia gerus ryšius turėti. Kol yra didžiuliai kainų atotrūkiai tarp Rytų ir Vakarų, geri pažįstami, viskas gerai. Uždirbę milijonus jie tikėjosi, kad situacija nesikeis arba keisis pamažu ir jie prisitaikys, bet situacija pasikeitė labai greitai. Jie buvo tam nepasirengę“, - kalbėjo G. Nausėda.
Privatizavo tik dėl pastatų ir žemės, ne dėl verslo
Pasak jo, pagrindinė pirmųjų verslininkų klaida buvo ta, kad jie uždirbtų pinigų nesugebėjo toliau įdarbinti, pasirinkti kitos verslo srities.
„Kiti suspėjo, pavyzdžiui, privatizuodami gamyklas. Toliau į priekį žiūrinti dalis tai sugebėjo padaryti“, - pastebėjo pašnekovas.
Tačiau netgi privatizacija ne visiems į rinkos ekonomiką įsiliejusiems gyventojams padėjo išsaugoti savo pinigus. Dalis privatizuotų įmonių sulaukė bankroto.
SEB atstovas teigė, kad bankroto sulaukė tos įmonės, į kurias nebuvo žiūrima kaip į verslo šaltinį: „Ar galėjo baigtis kitaip, jei galvojo tik prisipirkti investicinių čekių, nusipirkti gamyklas, bet nesuprato, kuo gamykla turi užsiimti, kokios turi būti perspektyvos, kaip ji turi elgtis rinkoje. Dažnai privatizacija vyko tik dėl pastatų, žemės, bet ne dėl paties verslo. Tai, kai ateina tokie vadovai, tai verslas priverstas žlugti“.
„Labiausiai sekėsi vikriems, greitai mokantiems priimti sprendimus, nepaisantiems ir nebijantiems rizikos, pakankamai jauno amžiaus vyrukams. Tuo metu ekonomika tokius labai mylėjo, bet ir labai greitai atsuko nugarą. Ypač kai Rusijoje prasidėjo krizė 1998 m. Jie nebegalėjo prekiauti su Rusija, nutrūko atsiskaitymai su Rusija, visi, kurie siejo savo ateitį su Rusija staiga pasijuto našlaičiais“, - pasakojo G. Nausėdas.
Ekonomistas teigė, kad pirmaisiais nepriklausomybės metais keistai jam atrodė ir naujai gimstančių verslininkų požiūris į valstybę. „Buvo teigimas, kad mokesčių mokėti nereikia. Valstybė vis tiek neturi gero atiduoti, arba geriausiai patys jie gali nuspręsti, kam atiduoti, bet tik ne per valstybę“.
Iš vienos kelionės į Jugoslaviją parsiveždavo 1 tūkst. dolerių
Tačiau verslumo lietuviai pradėjo mokytis daug anksčiau nei Lietuva atgavo Nepriklausomybę. Dar devintajame praėjusios amžiaus dešimtmetyje gyventojai prie savo valstybinių atlyginimų bandė prisidurti papildomai su prekių prikimštais automobiliais vykdami į užsienio šalis.
DELFI kalbintas verslininkas Jonas prisiminė, kaip dar iki 1990 m. kelis metus užsidirbti važinėdavo į Jugoslaviją ir Vengriją.
„Jugoslavijoje viskas buvo brangu, o pas mus prekės buvo pigios ir jei tik galėjai jų gauti, galėjai ir uždirbti“, - pasakojo jis.
Vyras prisiminė, kaip tekdavo iš valstybinio darbo imti dviejų savaičių atostogas, sėsti į moteriškų pėdkelnių, liemenėlių, vyriškų kojinių, stalo įrankių prigrūstą automobilį ir pajudėti Jugoslavijos link.
„Investavus kelis šimtus rublių, galėjai atsivežti tūkstantį dolerių, - skaičiavo Jonas. - Automobiliai buvo tiesiog „prifarširuoti” visų prekių. Prikimštos tokios ertmės, kur sunku prieiti. Prekės buvo pakuojamos į celofaninius maišus ir sukišamos po sparnais, į atsarginius ratus, durelių ertmes, po sėdynėmis“, - pasakojo jis.
Vyras prisiminė, kad Jugoslavijoje buvo galima uždirbti daugiau nei Vengrijoje, tačiau į Vengriją pakliūti per pasienį buvo daug lengviau.
Tačiau atostogos automobilyje, prikimštame prekių, nebuvo lengvos. Greičiau sunkus darbas.
Kol pasiekdavo Jugoslavijos ar Vengrijos turgavietes Jonui tekdavo po parą prastovėti pasienyje, iškęsti keletą kratų. O ir pasiekus prekyvietes daug džiaugsmo nebuvo – turguje kepino saulė, didžiulis karštis. Pasibaigus prekybai, verslininkas pernakvodavo ir vėl iš ryto stodavo prieš tą pačią saulę.
P.Gylys: viską darėme labai greitai ir be jokių įstatymų
„Mano pozicija buvo, kad turime pripažinti, kad privataus intereso svarba yra didelė ir turime išlaisvinti privatų interesą. Žinojau, kad atsiras žmonių, kurie sieks pelno samdydami darbo jėgą. Kita vertus suvokiau, kad privatizacija neturi nueiti labai toli. Man šiuo požiūriu buvo Skandinavijos šalys – turi būti ieškomas balansas tarp rinkos kapitalizmo ir viešųjų interesų“, - kalbėjo jis.
P. Gylys prisipažino, kad nuo pat pradžių jam buvo baisu, kad privatizacija nueis per toli: „Pramonė, žemės ūkis, viešbučiai, kavinės yra akivaizdžiai rinkos ekonomikos dalys. Čia labai gerai veikia egoistiniai režimai – žmogus nori gyventi geriau, uždirbti daugiau, bet taip pat siekdamas privataus tikslo prisideda prie bendrosios visuomenės gerovės. Bet, deja, buvo didelių bėdų. Ėjimas vyko revoliuciniu būdu – nei paruošus įstatyminės bazės nei įkūrus institucijų privatizacijai“.
Pašnekovo nuomone, privatizacijos procese pradėjo aktyviai dalyvauti sukriminalėjusios grupės, kurios pamatė milžinišką naudą. „Staigi privatizacija visiems išmanantiems reiškė, kad dar kokį šimtą metų nebus tokios progos momentaliai praturtėti“, - kalbėjo pašnekovas.
Tačiau, kaip anksčiau minėjo ir G. Nausėda, P. Gylys teigė, kad daugelį tokių investuotojų sužlugdė ekonomikos pagrindų nežinojimas.
„Kapitalas yra ta turto forma, kuri neša pelną, bet jei nusiperki pastatą su stovinčia gamykla, tai čia nėra kapitalas. Jis tampa našta. Buvo nesuprasta, kad kapitalas juda tada, kai turi vadybinių gebėjimų, turi stiprų verslininkystės instinktą“, - pridėjo jis.
Kūrėsi kapitalizmas, susikūrė monopolizmas?
Tuo metu „Gariūnų“ verslo parko atstovas Ramūnas Šeduikis paklaustas apie smulkiojo verslo kūrimąsi Lietuvoje su sarkazmu paminėjo, kad kuriantis kapitalizmui Lietuvoje iš tiesų susikūrė monopolizmas.
Kaip pasakojo pašnekovas, Gariūnų istorija prasideda maždaug 1989 m.
„Sovietiniais laikais spekuliantai vežė prekes iš Lenkijos ir būrėsi Kalvarijų turguje. Čia valdžia jų nenorėjo matyti ir išvarė į kelias kitas vietas. Tačiau pamatę, kad bus netvarka, rado nuošalią, nesutvarkytą vietą, karjerų teritoriją. Išmetė mirčiai tuos žmones, kurie norėjo kurti smulkų verslą“, - pasakojo R. Šeduikis.
„Gariūnų“ atstovas skundėsi, kad kol išsivysčiusiose pasaulio šalyse sostinių centruose klesti smulkūs prekybininkai, Lietuvoje jie buvo suvaryti į „getą“, o miesto centre klesti stambieji verslininkai.
Valdžia skyrė plotą smulkiesiems verslininkams, buvo pavesta pastatyti turgų. Prekybininkams buvo išlygintas laukas, išasfaltuotas.
„Buvo laikai, kai žmonės neteko darbų, viskas griuvo, privatizuotos gamyklos griuvo, pramonė griuvo, todėl išgyveno tik laisva prekyba užsiimantys žmonės, kurie užsikrėtė lenkų pavyzdžiu, - pasakojo jis. - O valdžia manė, kad išmes smulkiuosius prekybininkus už Vilniaus ribų ir vystantis ekonomikai jie natūraliai numirs“.
Iš Prancūzijos vežė „Žigulius“
„Gariūnuose“ automobilių turguje po nepriklausomybės atkūrimo prekiavo ir anykštėnas Antanas. Vyras pasakojo, kad praėjus keliems metams po laisvos Lietuvos paskelbimo pastebėjo gerą gyslelę – Lietuvoje rusai lengvai pirko iš Prancūzijos atvarytus „Žigulius“.
„Automobilių verslu pradėjau užsiiminėti, kai nuvykau į Vokietiją. Negaliu sakyti, kad važiavau pirkti automobilio pardavimui. Pirma nusipirkau sau, pardaviau, tada pradėjau važinėti į Prancūziją“, - pasakojo vyras.
Pasak jo, apie galimybę iš šios šalies vežtis automobilius anykštėnas sužinojo iš pažįstamų, kurie tuo metu dirbo kvarcinio smėlio gamykloje. Jie važiuodavo į komandiruotes Prancūzijoje ir iš jų grįždavo su automobiliais, kuriuos vėliau parduodavo.
„Pirmą kartą nuvažiavome su draugu su turistiniu autobusu. Priėmė mus jugoslavas, kuris padėjo pirmus du „Žigulius“ parsivežti. Labai greitai pardavėme“, - teigė Antanas.
Pasak jo, vėliau atsirado pažįstamas iš Utenos, kuris surinkdavo pilną autobusiuką automobilių pirkėjų. Į Prancūziją vyrai keliaudavo miegodami automobilyje, stengdavosi niekur nestoti.
„Važiuodavome pasikeisdami. Tuomet Lenkijoje buvo pavojinga, reketai prasidėjo. Girdėjome daugybę istorijų, kai sustabdomi lietuviai degalinėse ar šiaip keliuose“, - prisiminimais dalijosi apie dvidešimt metų automobiliais iš Vakarų prekiavęs vyras.
Antanas taip pat prisiminė savo pirmus įspūdžius, kai įvažiavo į kapitalizmo seniai paliestą Prancūziją: „Sau kažko negalėjome leisti, bet jau važiuojant per miestus, kai matėme tuos supermarketus, įspūdis buvo didžiulis“.
Anykštėnas prisipažino, kad iš vieno į Lietuvą parvaryto automobilio uždirbdavo apie pusę tūkstančio dolerių.
Pasak Antano, automobilių verslu užsiėmė daug pažįstamų, tačiau ne visi šioje srityje ilgai išsilaikė: „Manau, kad tam reikia gyslelę turėti. Su laiku daug prekeivių atsisijojo“.
Įvedė minimalias eksporto kainas
Šiuo metu Lietuvos edukologijos universiteto Socialinių mokslų fakulteto dekano pareigas užimantis V. Navickas teigė, kad įstatyminė bazė rinkos ekonomikai Lietuvoje buvo pradėta ruošti 1989 m.
Tuo metu Mokslų akademijos Ekonomikos institutas jį delegavo į tuometinę tarybą vadovauti reformų skyriui.
„Ruošėme įstatymus jau Lietuvai, kaip nepriklausomai valstybei ekonomikos srityje. Buvo paruošta 16 įstatymų biudžeto, įmonių, pinigų klausimais“, - pasakojo jis.
Kalbant apie rinkos ekonomikos kūrimąsi dar iki nepriklausomybės atgavimo, V. Navickas prisiminė kooperatyvus.
„Sovietų valdžia matė, kad kokias ji priemones benaudotų, reformos ūkio nepavyksta suaktyvinti. Tai sugalvojo leisti versliškas iniciatyvas. Lietuviai labai aktyviai pasireiškė kooperatyvine judėjime“, - sakė jis.
Daugiausia kooperatyvų kūrėsi prekybos srityje: „Galėjo ir prekyba, ir gamyba užsiimti, bet prekyba lengviausia verslo forma ir greičiausiai pajamas galima pajusti. Tie, kurie sovietmečiu nelegaliai vykdė šią veiklą, tai galėjo ją legalizuoti“.
Atkūrus nepriklausomybę prasidėjo nauji reiškiniai. Liepos mėnesį (1990 m.) buvo priimti pagrindiniai ekonominiai įstatymai – akcinių bendrovių, valstybės įmonių, kurie leidi naujas verslo formas.
Tačiau įvedus įstatymus pasitaikydavo ir piktnaudžiavimo atvejų.
„Kai atsidarė rinka, buvo mažiau valstybės kontrolės, valstybinių įmonių direktoriai savaip interpretavo sąlygas. Pavyzdžiui, valstybinėje įmonėje gamino produktą, jį eksportuodavo, bet parduodavo už žemą kainą, o pelnus pas tarpininkus pasilikdavo, tai buvo net laikas (apie 1992-1993 m.), kai tam tikriems produktams buvo įvestos minimalios eksporto kainos“, - prisiminė pašnekovas.
Visgi buvęs Ekonomikos ministras pripažino, kad, palyginus šiandieninę Lietuvą su tik atsikūrusia, verslas turėjo daugiau laisvės – nors principinės taisyklės buvo įvestos, visgi tiek mokesčių administravimas, tiek atskaitomybė buvo nepakankama.
