Kas iš tiesų glumina – tai nuolatinis žaidimo taisyklių keitimas pačiam žaidimui bevykstant. Įsteigus pensijų kaupimo sistemą 2003 metais, tvirtinta, kad bus negalima trauktis iš antros pakopos ir vėl grįžti į „Sodrą“. Praėjo 10 metų ir matome pataisymus, korekcijas, mažinamas įmokas ir taip toliau. Ir žinote, atsiranda nesaugumo jausmas ir tikiu, kad ne man vienai. Jeigu ir turiu savo nuomonę apie tai, koks fundamentalus neapibrėžtumas lydi einamojo ir kaupiamojo finansavimo pensijų sistemas, tai kas per ateinančius dešimtmečius (o gal ir metus) vyks vyriausybės politikoje, esu visiškoje nežinioje.
Mes kalbame apie ilgalaikį taupymą, taip kaip galima priimti sprendimą, kai nėra ilgalaikių nekintamų sąlygų? Kas šiandien garantuos, kad žaidimo taisyklės nesikeis su kiekvieno sezono madomis? Toks blaškymasis šiandien yra tikroji grėsmė pensijų sistemai, žlugdo pasitikėjimą šalies ekonomine politika ir ateities finansų planavimą.
Labai įdomiai skamba argumentas, kad antrosios pakopos pensijų reforma vyksta pensininkų sąskaita. Ir iš viso, jei nei ta antra pakopa, tai „Sodra“ dabar neturėtų tokio deficito. Nenoriu leistis į aukų ir išnaudotojų analizę, solidarumas tarp kartų, žinoma, turi būti, tik prašom netirštinti spalvų. Šiame „žaidime“ dalyvauja dvi pusės – tiek išėjusieji į pensiją, tiek dirbantieji, šiandien uždirbantys mokamoms pensijoms. Taip kad į abiejų kartų interesus turi būti atsižvelgta, turime kalbėti apie kompromisą.
Antras argumentas dėl „Sodros“ deficito, manau, iš viso prastai nepamatuotas. Jei antra pakopa nebūtų atitraukusi dalies lėšų iš einamojo finansavimo schemos, labai tikėtina, kad tie pinigai būtų buvę panaudoti pensijoms didinti. O štai tada jau tikrai būtume apturėję tikrai didesnį deficitą – krizę „Sodra“ būtų pasitikus su didesniais įsipareigojimais, nei kad realiai pasitiko. Jau nekalbu apie ateities įsipareigojimus, kai Konstitucinio Teismo buvo pripažinta, kad reikia grąžinti sumažintą pensijų dalį.
Palyginkime privatų kaupimą ir einamąjį finansavimą – taip, įmanomas variantas, kad pensijų fondai uždirbs daugiau, nei bus prarasta „Sodros“ pensijos dalis. Tačiau lygiai taip pat įmanomas variantas, kad taip ir nebus. Ir dėl daugelio priežasčių – šiandien neįmanoma žinoti, kokia bus finansų rinkos grąža ar kokia bus Lietuvos valstybės finansinė būklė. Taip, ateities visuomenė senės ir mažesnei dirbančiųjų daliai teks išlaikyti didesnį pensininkų skaičių, tačiau net ir finansų rinkos nėra apsaugotos nuo populiacijos senėjimo padarinių.
Atvirai ir subjektyviai pasakius – aš pati sau tegaliu pripažinti, kad nežinau, kuriuo atveju mano gaunama finansinė nauda senatvėje bus didesnė. Kokia nauda iš pensijų fondų? Tai būdas pasikliauti ne vieninteliu finansavimo šaltiniu atėjus senatvei, tam tikra finansų diversifikacija.
„Sodros“ pensijos privalumas, kad tai tam tikras saugumo garantas – tai vadinkime „žvirblis rankoje“ (na jei pasiseks, bus kalakutas), bet nemanau, kad valstybė nusigyvens tiek, kad senatvėje nelaiduos nors šiokio tokio minimumo. Tačiau investuojant į pensijų fondus rinkos gali laiduoti didesnę grąžą nei vien tik Lietuvos ekonomika ir leidžia investuoti į pasaulinį augimą, o ne vien tik ateityje kliautis Lietuvos darbo rinka.