- Kada išvykote iš Lietuvos?
- Iš Lietuvos išvykau dar 1991-1992 metais, mokiausi Danijoje, vidurinę mokyklą baigiau Jungtinėje Karalystėje, įgijau tarptautinio bakalaureato baigimo pažymėjimą ir 1996 m. įstojau į Oksfordo universitetą, kur studijavau politiką, ekonomiką ir filosofiją, o paskui tęsiau studijas Oksfordo St Antony koledže, ėmiausi pereinamosios ekonomikos studijų. Baigęs studijas 2001-2002 m. pradėjau dirbti privačiame sektoriuje Oksforde, besivystančių rinkų analitiku. Dirbau su Europos projektais, vėliau tyrinėjome grūdų, cukraus ir kitų žaliavų rinkas.
- Tačiau, jus siųsti mokytis į užsienį buvo jūsų tėvų sprendimas?
- Tėvai, žinoma, mane paskatino, tačiau ir pats buvau susidomėjęs. Tuomet man buvo 13-a metų. Nuo mažens buvau įpratęs daug keliauti ir man tai nebuvo didžiulis iššūkis, priešingai, tai buvo įdomu ir smalsu, o dar kaip tik tuo metu keitėsi santvarka.
- Lietuvoje mokėtės lietuviškai, o išvykus, ko gero, teko mokytis angliškai, ar buvo sunku?
- Daniškai, angliškai, kitomis kalbomis, tačiau tokio amžiaus nėra sunku išmokti kalbą. Kai tau 13-a ir labai reikia, greitai viską išmoksti (juokiasi).
- Turbūt keliavote ir pradėjęs dirbti „Oxford Business Group“?
- Šioje įmonėje pradėjau dirbti prieš 9-erius metus: 2004 m. pradėjau dirbti Rumunijoje, Bukarešte. Tuo metu ruošėme metines ataskaitas apie ekonomiką ir investicijas Balkanuose, iš pradžių Rumunijoje, Bulgarijoje, vėliau Ukrainoje, dar vėliau įsikūriau Stambule, kur dirbau su Artimaisiais Rytais - Sirija, Libija, Kuveitu – ir ten praleidau daug laiko. Po to pradėjau dirbti su Azija ir mane paskyrė Azijos regiono pagrindiniu redaktoriumi.
- Kaip jūs vertinate Lietuvą, kaip mokėsis ir dirbęs kitose šalyse?
- Man asmeniškai Lietuva atrodo labai patraukli darbo našumo ir produktyvumo aspektais, labai geri skaidrumo rodikliai, gera teisinė bazė, tik Lietuva yra priklausoma nuo skandinavų kreditavimo politikos, kuri yra gana konservatyvi. Aišku, trūksta ir rinkos diversifikacijos, nes Lietuva yra priklausoma nuo Europos Sąjungos ir Nepriklausomų valstybių sandraugos (NVS), šioms rinkoms sekasi pakankamai sunkiai, todėl Lietuva yra makroekonominiu aspektu pažeidžiama ir matau perspektyvų vietos gamintojams įsitvirtinti kitose rinkose, pavyzdžiui, Azijoje.
- Lietuva taip pat yra besivystanti rinka, turbūt nesigailite mokęsis labiau pažengusiose šalyse?
- Visur yra galimybių, tik aš save atradau kitur. Kuo toliau, tuo labiau matau, kad Lietuva yra konkurencinga šalis, čia yra geras žmogiškasis kapitalas, aukštas išsilavinimo lygis, nebloga politika, nepaisant visos kritikos. Be to, valstybė yra susidomėjusi investicijų pritraukimu, lanksti ir išradinga. Yra bendrovių, kuriančių pridėtinę vertę, o gamybos sąnaudos yra žemos, palyginti su kitomis šalimis: Lietuva po Bulgarijos ir Rumunijos yra trečioje vietoje.
- Na, dar tenka girdėti kritikos, kad Lietuvoje yra likę Sovietų Sąjungos palikimo tiek ekonomikoje, tiek politikoje, o Lietuva yra mažiau išsivysčiusi nei kitos Vakarų Europos rinkos.
- Su tokiomis nuomonėmis reikia seniai pabaigti. Lietuviai labai mėgsta save plakti, jeigu italai ir prancūzai sako, kokie jie yra nuostabūs, o iš tikrųjų dirba po 35 valandas į savaitę, o dalis gyvena iš valstybės pašalpų, tai lietuviai iš tikrųjų yra darbštūs, kruopštūs, sumanūs, bet visada turi tokį kompleksą: mėgsta save kritikuoti ir manyti, kad jie yra prastesni. Aš manau, kad metas tokią praktiką baigti, nes mes turime, ką pasiūlyti: yra aukštas išsilavinimo lygis ir jeigu pavyktų pritraukti dalį lietuvių jaunimo, kuris dirba užsienyje, mes jau turėtumėme didžiulį potencialą. Tikrai teko matyti ne vieną lietuvį, prasimušusį į pirmąsias gretas: rinkos ekonomikos sąlygomis mes tikrai esame konkurencingi.
- Tačiau tas savęs plakimas turi labai aiškių rezultatų: jaunimas išvažiuoja, nes sako, kad čia nėra galimybių.
- Tai yra normalus procesas, kuris vyksta visose besivystančiose šalyse, nes yra žemas pragyvenimo lygis. Mes neturime savo resursų, gamtos išteklių ir neturime priėjimo prie kapitalo, kuris mėgsta rizikas. Tad bankų kreditavimo politika yra be galo konservatyvi, ji neskatina mažųjų verslų, todėl žmonės išvažiuoja kapitalą susikrauti į užsienį ir anksčiau ar vėliau, aš tikiu, kad dalis jų sugrįš. Tuomet grįš ir žinios, ir pats kapitalas, nes žmonės yra linkę investuoti į savo tėvynę, ten, kur jaučiasi saugiai, kur yra socialiniai ryšiai. Manau, anksčiau ar vėliau tokia grįžtančiųjų banga bus ir Lietuvoje, ji jau įvyko Lenkijoje.
- Galbūt ir jūs grįšite į Lietuvą savo verslo kurti?
- Aš jau dabar matau savo misiją Lietuvoje, bendrauju su Lietuvos verslininkais ir noriu, kiek galiu, padėti nutiesti tiltus į kitas rinkas. Aš manau, kad tai yra mano asmeninė pridėtinė vertė. Tačiau, aišku, aš irgi matau savo ateitį ir Lietuvoje laikui bėgant.
- Ar galite trumpai papasakoti, koks yra Jūsų darbas?
- Mūsų pagrindinis produktas yra leidinys „The Report“ ir šalies pavadinimas. Tai yra ekonomikos apžvalga, skirta užsienio investuotojams. Aš esu atsakingas už didelę dalį Azijos: Mongoliją, Indiją, Birmą, Malaiziją, Tailandą, Filipinus, Brunėjų, Indoneziją, Turkiją. Dabar apie pusmetį gyvenu Kvala Lumpūre, bendrauju su vietos verslininkais ir seku ekonominius įvykius. Anksčiau apie 5 metus gyvenau Stambule, Turkijoje.
-Ar pasiilgstate Lietuvos?
- Pasiilgstu, bet aš labai dažnai grįžtu į Lietuvą.
- Kai pradėjote dirbti su Azija, kokie verslo kultūrų skirtumai Jums labiausiai krito į akį?
- Azijoje dominuoja kolektyvizmas ir nuolankumas, yra labai svarbu neišsišokti, nebūti arogantiškam, ekstravagantiškam. Šalys yra iš esmės konservatyvios, nors Tailandas yra liberalesnis, o Malaizija - konsevatyvi, be to, yra labai daug skirtingų religijų. Malaizija yra musulmoniška šalis, Tailandas – budistai, Filipinai – katalikai. Kalbant apibendrintai, Azijoje būtina užmegzti asmeninius ryšius, o pasitikėjimą – užsitarinauti, tai užtrunka, todėl ir sutarčių pasirašymo procesai yra sudėtingesni ir ilgesni.
Atvirai kalbant, Azijos rinkos yra ir mažiau skaidrios negu Europos, vyrauja pas mus vadinamos konjunktūros, kurias jie vadina ryšiais. Egzistuoja kitoks įvaizdžio supratimas, svarbu, kas žmones supažindina, su kuo jie bendrauja, kas juos pristato ir taip toliau, egzistuoja vadinama meritokratija (pažodžiui, nusipelniusiųjų valdžia – DELFI), o žmogaus gyvenimo aprašymas ir gebėjimai yra ne tiek svarbūs.
- Teko girdėti nuomonę, kad dabar talentingi specialistai siekia kurti karjerą ne Jungtinėje Karalystėje ar JAV, o Azijoje, ar pastebėjote tokią tendenciją?
- Taip, nes tarptautinės kompanijos, pavyzdžiui, bankai, rimtus specialistus siunčia dirbti į vieną iš besivystančių rinkų. Azija yra besivystanti rinka numeris vienas ir žmonės vyksta ne tik į Kiniją, bet ir į Singapūrą, Džakartą, Kvala Lumpūrą. Malaizijoje pastebėjau ne tiek daug specialistų iš Lietuvos, kiek iš Rytų Europos. Iš Lietuvos verslininkų yra nedaug, tačiau jų viena mėgstamiausių verslo sričių – turizmas.
Tiesa, Malaizijoje yra ir daug lietuvių moterų, ištekėjusių už norvegų, anglų. Tačiau nepasakyčiau, kad teko sutikti daug lietuvių.
- Jūs dalyvavote vienoje pirmųjų verslo delegacijų, aplankiusių Birmą po 17-os metų. Kokie įspūdžiai iš šios valstybės?
- Birma dabar atrodo kaip Rusija 1990-ais, viskas atrodo kaip El Dorado. Atrodo, kad visur galima uždirbti labai daug pinigų, kadangi šalis buvo izoliuota 40 metų ir jaučiama šiokia tokia euforija, visi tikisi, kad tuoj pat uždirbs pinigų. Šalis ir rinka yra didelė, bet reikia pripažinti, kad ten yra daug esminių trūkumų, pavyzdžiui, neišvystyta bankų sistema, trūksta komunikacijų, sostinėje trūksta nekilnojamojo turto, pavyzdžiui viešbučių. Tai yra klasikinės naujos rinkos problemos.
Tačiau galimybės verslui yra didžiulės, pavyzdžiui, mobiliuoju ryšiu naudojasi 8-10 proc. visų gyventojų. Su tokia maža mobiliųjų technologijų skvarba nėra šalies netgi Afrikoje. Tad į Birmos rinką dabar nori įeiti apie 40 mobiliųjų technologijų bendrovių. Yra didžiulių galimybių ir žemės sektoriuje, energetikoje, o pragyvenimo lygis pietryčių Azijoje vienas žemiausių. Vienam žmogui tenka apie 800 JAV dol. per metus, kai Singapūre 60-70 tūkst. JAV dol.
- Singapūras Pietryčių Azijoje yra pirmaujanti valstybė?
- Be abejo. Singapūre gyvena 5 mln. gyventojų, iš jų apie 20 proc. yra milijonieriai. Singapūras yra miestas valstybė, kaip Honkongas, Monakas, Liuksemburgas. Malaizija antroje vietoje yra pagal „Ease of doing business“.
- Esate minėjęs, kad Malaizija yra beveik pirmojo pasaulio valstybė. Kodėl beveik, ko trūksta?
- Yra spragų, pavyzdžiui, žemas pragyvenimo lygis regionuose, tai yra nebūdinga pirmojo pasaulio valstybėms. Yra spragų šiek tiek infrastruktūroje, palyginti su Singapūru, išsilavinimo lygis nėra pats aukščiausias.
- Ar internete taip pat yra cenzūra?
- Ne, internete ne, ir dėl to dabartinė valdžia turi bėdų. Dabar vyksta rinkimai, o Malaizijoje jau 40 metų valdė ta pati partija, tad situacija yra daugiau kaip Singapūre ar Kinijoje.
- Ar pasigendate kokių nors prekių Malaizijoje?
- Malaizijoje išvystyta rinkos ekonomika: ten, kur yra paklausa, yra ir pasiūla, tad yra prancūziško sūrio, galima įsigyti kiaulienos, nėra ribojama alkoholio prekyba, yra ir delikatesinių prekių. Tiesa, pasiilgstu gerai prinokusių pomidorų. Be to, yra itališkų, kinietiškų, indiškų restoranų.
- Minėjote, kad Lietuvos verslas turi galimybių į Malaiziją eksportuoti pieno gaminius?
- Taip, pieno gaminiai yra numeris vienas Lietuvos eksportui, o kiek vertinome kainas, lietuviški gaminiai būtų konkurencingi. Mes galime pasiūlyti ta pačią produkciją už žemesnę kainą, o transportavimas, pavyzdžiui, sūriui, nėra labai didelė problema.
- O kiek Malaizijoje kainuoja duona, pieno litras?
- Žiūrint kokia duona, esu už itališką duoną mokėjęs apie 20 litų. Malaizijoje trūksta ir duonos gaminių, nes jie mėgsta valgyti saldžiai, pavyzdžiui, saldainius, bandeles - jie yra smaližiai.
- Koks yra vidutinis atlyginimas Malaizijoje?
- Panašus kaip Lietuvoje, tačiau šiek tiek didesnis, apie 12 tūkst. JAV dol. per metus. Mėnesinis normalus atlyginimas siekia 2,5-3 tūkst. litų, tik Malaizijoje yra daugiau milijonierių ir milijardierių nei Lietuvoje.
- Ar Malaiziją paveikė nekilnojamojo turto (NT) burbulo sprogimas?
- Jis sprogo 1998 – 1999 m., o dabartinis dar nesprogo, jis dar pučiasi, nors dėl to nesu tikras, ir Malaizijoje šiuo klausimų yra skirtingų nuomonių. Azijoje labai daug laisvų pinigų, o mėgstamiausia investicijų sritis – NT, ypač kai tai yra šešėlinės ekonomikos pinigai. Malaizijoje yra pakankamai didelė šešėlinė ekonomika, manyčiau kokių 30 proc.
- Kokia vidutinio malaizijiečio išlaidų struktūra?
- Na, apie 10 proc. namų ūkio išlaidų turėtų būti naudojami sumokėti už elektrą, nes veikia kondicionieriai. Transportas yra pigus, nes benzino kaina yra subsidijuojama valstybės, ji yra apie tris kartus mažesnė nei Lietuvoje. Na, malaizijiečiai mėgsta skaniai pavalgyti ir pirkti naujausius elektronikos prietaisus, manau, tai yra reikšminga išlaidų dalis.
- Kai jūsų paklausia, iš kur Jūs kilęs ir pasakote, jog iš Lietuvos, ar žmonės žino, kur tai yra?
- Na, pusė žino, pusė – ne, tada jie klausia, kur yra Lietuva. Tačiau dažniausiai reakcija į užsieniečius yra teigiama. Viena didelių malaizijiečių problemų yra ta, jog daug protų nuteka į kitas šalis, nes dažnai malaizijiečiai siunčia savo vaikus mokytis į Australiją ir į kitas šalis, tikėdamiesi, kad jie grįš ir tęs, pavyzdžiui, šeimos verslą. Tačiau dabar grįžtančiųjų procentas yra labai mažas. Pas juos panaši problema kaip ir Lietuvoje: užsienyje gyvena apie 3 mln. malaizijiečių, jie išvyko per pastaruosius 20 metų. Bet problema yra ir šiek tiek politinė, kadangi sistema hierarchinė, jaunimui sunku kilti karjeros laiptais.
- O demografinės problemos nėra?
- Ne, demografinės problemos nėra, pas juos yra etninė situacija: 30 proc. yra kinai, 10 proc. indai, o likę – malaizijiečiai. Visi malaizijiečiai yra musulmonai, beveik visi kinai - budistai, o indai yra musulmonai ir induistai.
- O gal yra religinės nesantaikos?
- Religinė tolerancija yra aukštame lygyje. Tačiau islamas šiose šalyse tampa stipresnis, ne atvirkščiai, kaip ir Egipte, Turkijoje. Jeigu pasižiūrėti į nuotraukas, vis daugiau ir daugiau skarotų moterų.
- Kaip Jūs galėtumėte apibūdinti Malaiziją?
- Tai yra teigiama progresyvi šalis, kur malonu gyventi ir dirbti. Manau, kad ši šalis yra atvira naujoms idėjoms ir investicijoms. Kalbant apie klimato sąlygas, ten visą laiką būna apie 25-28 laipsnių Celsijaus, bet yra ir karštesnių dienų. Be to, labai drėgna, lyja: net nebandau suprasti, kada lietingas periodas, o kada ne, beveik visada apsiniaukę. Tačiau gerai tai, kad šilta, su tokiu oru jau apsipratau.
- Tad dar liksite gyventi Kvala Lumpūre?
- Kurį laiką – taip.
- Ačiū Jums už pokalbį.
Aštuonerių metų darbo patirtį Azijos regione turintis P. Kunčinas į Lietuvą atvyko į steigiamąjį Lietuvos pramonininkų konfederacijos Lietuvos–Malaizijos verslo tarybos susitikimą, kurios prezidentu yra.
