Kaip rašo „Lietuvos žinios“, pagal 2012 metų gegužės 10 dieną priimtą įstatymą bankrutuoti galėtų tik tas asmuo, kurio pagrindinių turtinių interesų vieta yra Lietuvoje ir kurio skolos viršija 25 Vyriausybės patvirtintas minimalias mėnesio algas (dabar - 25 tūkst. litų). Į šią sumą neįskaičiuojamos skolos, kurios pagal įstatymą negali būti nurašytos, - baudos, alimentai, žalos dėl kūno sužalojimo atlyginimas ir pan. "Šis įstatymas reikalingas tam, kad žmogus, kuris skolinosi neapskaičiavęs savo galimybių, užuot visą gyvenimą likęs nemokus, galėtų išsikapstyti iš nepakeliamos skolų naštos ir vėl tapti aktyviu piliečiu", - dienraščiui aiškino Lietuvos bankų klientų asociacijos (LBKA) generalinis direktorius Rūtenis Paukštė. Pasak jo, kol neveikė įstatymas, beviltiškai prasiskolinusiems asmenims vienintelis gyvenimo tikslas buvo nepalikti savo skolų vaikams, nors neretai ne be kreditoriaus pastangų tokia našta juos ir užgulė.
Tačiau dabartinis įstatymas, kaip tvirtina paskolų valdymo UAB "Creditreform Lietuva" direktorius Saulius Žilinskas, nepalankus žmogui, norinčiam išsivaduoti iš skolų, todėl masinių bankrotų tikrai nebus. Pirma priežastis, anot jo, yra tai, kad turint nelabai didelę skolą bankrutuoti neapsimokės. "Jei nesugebu grąžinti, pavyzdžiui, 50 tūkst. litų, galėčiau inicijuoti savo bankroto procedūrą. Man bus paskirtas administratorius. O kas jam mokės algą? Įstatyme to nenumatyta. Vadinasi, bent po 1000 litų, jei pasiseks tokį pigų rasti, turėsiu mokėti aš", - sakė S.Žilinskas. Tokiu atveju per penkerius metus administratoriui teks sumokėti bent 60 tūkst. litų. Tai suma, viršijanti pačius įsipareigojimus.
"Yra žmonių, kurie turto turi, tad galima bandyti ieškoti, kur jis paslėptas. Bet juk jiems racionaliau išvažiuoti į kitą šalį, ten, kur bankroto įstatymas liberalesnis ir daug paprastesnis. Dėl to tie, kurie ekonomiškai galėtų bankrutuoti, pabėgs iš Lietuvos. Tada atsiranda trečias veiksnys, susijęs su paties Fizinių asmenų bankroto įstatymo logika. Lietuvoje tokios logikos, deja, nėra, nes šis įstatymas, skirtingai negu daugelyje valstybių, labiau gina kreditorių, o ne skolininkų interesus", - kalbėjo S.Žilinskas, Smulkiųjų ir vidutinių verslininkų asociacijos tarybos narys.
Jam pritarė ir R.Paukštė. LBKA vadovas atkreipė dėmesį, kad net pasibaigus bankroto procedūrai paskui skolininką dar dešimt metų, kol jo kreditingumo istorija laikoma duomenų bazėje, velkasi nepatikimo asmens šleifas. "Vadinasi, penkerius metus buvęs visaip suvaržytas žmogus dar dešimtmetį negalės vėl stotis ant kojų, ir tai yra viena priežasčių, dėl kurios, manau, skubančiųjų bankrutuoti bus nedaug", - teigė asociacijos, ginančios bankų skolininkų interesus, generalinis direktorius.
