- Pastaruoju metu viešumoje daugiausiai reiškiatės savo blogo įrašais, kuriuose šmaikščiai ir taikliai žudote nusikalbančius valdžios vyrus ir moteris. Tuose įrašuose – daug linksmų gaidelių. Galbūt taip yra dėl to, kad ir pasikeitus valdžiai Lietuva gyvena pagal Šimonytės biudžetą?

- Na taip, Lietuva gyvena Šimonytės biudžetu, jis nelabai tepasikeitė suformavus naują Vyriausybę. Negaliu pasakyti, kad man dėl to kažkaip linksma – nelabai įsivaizduoju, kaip galėjo būti kitaip. Dėl dviejų priežasčių: dėl to, kad rinkiminis ciklas nėra labai palankus biudžeto ruošimui, nes rinkimai vyksta tuo metu, kada iš esmės Vyriausybė su biudžetu jau turi eiti į Seimą. Vyriausybių pasikeitimas tokiu metu, kita vertus, yra labai patogus atsiprašymas naujai ateinančiai Vyriausybei, kuri sako: „Atsiprašom, nespėjom, kitais metais jau būsim geri, o šiais metais turime patvirtinti tai, ką turime, nes nėra laiko.“ Bet buvo ir kitokių atvejų – puikiai atsimename, kad 2008 m. tai, kas buvo palikta, niekaip negalėjo būti priimta, dėl to Vyriausybė turėjo priiminėti daug greitų sprendimų, ne visada vienareikšmiškai vertinamų ir pakankamai kontroversiškų. Negaliu pasakyti, kad man čia nuo to būtų labai linksma – šiaip esu linkusi į reiškinius žiūrėti su lengva ironija, manau, kad tai padeda.

- Tai, kad Lietuva gyvena su Šimonytės biudžetu, kelia įtampų koalicijoje. Kai kurie jos partneriai sako, kad reikia savaip perskirstyti lėšas valstybės investicijų programoms. Ar tai Jums irgi kelia šypseną?

- Man tai kelia šypseną todėl, kad kai nesi valdžioje, atrodo, kad biudžete yra kažkokia ufonautų eilutė, kurią atėjęs nubrauksi, iš nieko neatimsi ir kažkam, kam neužtenka, duosi. Kai ateini į valdžią, tada supranti, kad jeigu kažkam duosi, tai iš kažko turėsi ir paimti, o tas kažkas yra labai realus ministras su realiu portfeliu ir atsakomybe. Tokiu atveju nėra taip lengva – reikia ieškoti konsensuso, o konsensusas visada būna toks, kad galiausiai visi yra nepatenkinti. Tai ir yra gero kompromiso savybė, kad visi yra nepatenkinti.

Kitas, atskiras dalykas, yra tie investicijų projektai, kurie Lietuvoje yra kažkoks fetišas. Svarstant biudžetą Seimo nariai iš esmės niekuo nesirūpina, išskyrus savo parapijos, t.y. savo rinkimų apygardos, įvairiais projektais. Liūdna tai, kad praktiškai kiekvienas taikosi pasistatyti sau ne rankų darbo paminklą. T.y., nelabai suka sau galvos, kad yra aibė pradėtų projektų, kuriems pabaigti neužtenka lėšų. Jiems pabaigti tektų labai stipriai pasispausti ir daug dirbti, o pradėti naujus galima tik išimtiniais atvejais. Bet tas, kuris nori save įamžinti (deja, įamžinti mokesčių mokėtojų pinigais), tuo nelabai rūpinasi. Tada prasideda visokie stumdymaisi dėl vieno ar kito naujo projekto viename ar kitame rajone. Yra ir atskiras biudžeto svarstymo „subžanras“ – jau net ir priėmus biudžetą dėl pinigų paskirstymo konkretiems objektams dar galima muštis kokius du mėnesius po biudžeto patvirtinimo.

- Ar Ūkio banko peripetiją taip pat stebite ramiai ir net linksmai? Gal po to, kai Lietuva įveikė „Snoro“ krizę, jau galima tikėtis, kad ir Ūkio banko krizė nesudarys didelių skausmų finansų sistemai?

- Ūkio banko krizė buvo mažesnė, nes pats bankas mažesnis. Ir problemos banke buvo mažesnės. Kaip matote, šiuo atveju pasiūlytas kitas sprendimo būdas, atsirado kitas privatus bankas, kuris perėmė apie du trečdalius to banko balanso, kartu su indėlininkais ir dalimi turto tam, kad pati veikla būtų išsaugota. To nepavyko, deja, padaryti „Snoro“ atveju, nebuvo jokio privataus banko, kuris būtų norėjęs tą komercinę dalį paimti, nes ten galbūt ir veiklos specifika buvo šiek tiek kitokia.

Man yra visiškai nelinksma, nes taip jau nesėkmingai susiklostė, kad per pusantrų metų paaiškėjo, jog du bankai, turintys tam tikrų panašumų dėl savo veiklos specifikos, yra arba visai kiauri, arba kiauroki. O tai vienaip ar kitaip yra susiję su mokesčių mokėtojų nuostoliais. Nieko linksmo čia nėra. Vienintelis dalykas, kuris linksmina šitoje situacijoje – kai kurių politikų pastangos sukurti ką nors tokio, kam jau seniai nebe laikas, ko svietas neregėjo – ar valstybinį banką, ar kompensuoti nuostolius tiems, kurie nori nenori turėtų mokėti kažkiek skaičiuoti. Tokie dalykai, žinoma, šiek tiek juokina, bet pati situacija nėra smagi.

Ingrida Šimonytė

- Šį sausį valstybės iždas surinko daugiau pajamų nei numatė Šimonytės biudžetas. Vadinasi, ekonomika toliau kyla, pranešama, kad šiemet ir atlyginimai gali pakilti 5 proc. Tai reiškia, kad žmonės ims ragauti I.Šimonytės darbo vaisius tuo metu, kai Jūs jau stebite politinę situaciją iš nuošalės?

- Tai – vienas iš gyvenimo ironijos pavyzdžių. Tikrai, praėjusios kadencijos Vyriausybė padarė daug sprendimų, kurie kainavo tos kadencijos politikams – ne tik I.Šimonytei, A.Kubiliui, E.Masiuliui ar R.Šimašiui – reitingus. Tai yra faktas, bet tie sprendimai buvo neišvengiami. Tą liudija tai, kad tuo metu nebuvo jokių tikrų opozicijos pastangų ateiti į valdžią. Todėl, kad opozicija, mokėdama skaičiuoti, susiskaičiavo, kad jeigu viskas seksis gerai, 2012 m. bus paskutiniai spaudimo metai, kai biudžetas dar nebus didinamas. 2013 m., jei, žinoma, ekonomikos plėtra bus palanki, bus jau geriau. Aš dar dirbau Finansų ministerijoje, kai mes paskelbėme pagrindines projekcijas šiems metams, ten yra praktiškai tiksliai surašyta: ir kiek ūkis augo pernai, ir koks bus nedarbas, ir kokia bus darbo užmokesčio dinamika. Mes patys tai matome ir sakome žmonėms: šitaip bus. O kad jie tai sieja su tuo metu valdžioje esančia kažkokia politine jėga, tai taip tiesiog yra – negi dabar pradėsi dėl to verkti ar plaukus rautis.

- Pagal Eurostato prognozes, Lietuva kartu su kitomis Baltijos valstybėmis pagal ūkio augimą pirmauja ir šiais, ir kitais metais.

- Taip, todėl, kad ES vidutinis augimas šiemet bus minusinis, – daugiausiai dėl euro zonos, nors ir tikimasi, kad į metų pabaigą situacija turėtų pasitaisyti. (Ir, kaip dabar atrodo, ji turėtų pasitaisyti, nes pasirodė labai geri, daug žadantys Vokietijos verslo lūkesčių rodikliai.) Mes jau nuo 2011 m. turime tą lyderių etiketę, 2011 m. Estija augo sparčiausiai, mes buvome antri, 2012 m. Latvija sparčiausiai, mes – vėlgi antri, tokia tendencija išliks ir 2013-2014 m.

Mūsų ūkis labai greitai persitvarkė, jis iš to užburto statybos-prekybos rato persiorientavo į prekes-paslaugas, į tai, ką gali parduoti. Eksportas 2012 m. augo fenomenaliai – esant tokiai įtampai euro zonoje, sakyčiau, kad eksporto rezultatai buvo tiesiog nuostabūs. Turint omenyje padidėjusią bazę ir vidinę Lietuvos ūkio stiprybę, tos prognozės visiškai nestebina. Lietuva išsigydė tas ligas, kurias sukaupė per augimą iš skolintų pinigų – tuos labai didelius disbalansus, nepamatuotą darbo užmokesčio augimą. Dabar galima tikėtis, kad vėl viskas grįžta į pakilimo fazę, kad darbo užmokestis augs, bet, žinoma, ne po 20 proc. Jis augs tiek, kiek augs darbo našumas. Be jokios abejonės, vartojimas taip pat pradės didėti ir daugiau prisidėti prie ūkio augimo. Panašu, kad nenumatytų dalykų tikimybė yra mažesnė nei buvo 2012 m.

- Kaip jį dabar vertinti, tą rekordinį, didžiausią ES augimą, kurį palaikys ir iškovotas didesnis nei anksčiau ES fondų finansavimas? Ar ekonomika vėl neperkais?

- Priklausys nuo tų, kas tuo metu vairuos ekonomiką, išminties. Pagrindiniai ūkio kaitintojai iki krizės buvo du. Pirmiausia – absoliutus lyderis – bankinė sistema, pūtusi kreditą dešimčių procentų BVP per metus prieaugiu. Antras kaitimo komponentas buvo biudžeto išlaidos. Biudžeto išlaidoms sutramdyti dabar turime fiskalinės drausmės įstatymą, kuris vienaip ar kitaip ribos tą bendrą tempą, kuriuo didėja biudžeto išlaidos. Bankinė sistema, manau, dar labai ilgai negrįš (jei iš viso kada nors grįš) į tą laikotarpį, kuris buvo prieš kelerius metus. Aš tikėčiausi, kad paskolų portfelis augs maždaug tiek, kiek augs BVP – tai yra normalu, nors galėtų augti ir šiek tiek sparčiau. Jei ES pinigai bus koncentruojami į mokslinius tyrimus ar kitus dalykus, kurie nėra vien tik statyba statyba statyba, jeigu labai daug lėšų nebus išmesta į vieną uždarą sektorių, manau, kad tas procesas taip pat bus suvaldytas.

Yra įmanoma šį pinigų srautą išdėstyti taip, kad neperkaitintum ūkio, kad prisidėtum prie BVP augimo ne oru, o tikru apimties didėjimu.

- Gailių klano premiją gavote, be kita ko, už bendrojo gėrio siekimą. Ar finansų sektoriaus valstybei teikiamas gėris visada lengvai pamatuojamas tik pinigais? Praėjusios kadencijos dauguma parengė Mecenavimo įstatymo projektą, turėjusį išjudinti Lietuvoje merdinčią mecenatystę, nes valstybė gana šykščiai remia menus. Bet sakoma, kad būtent Jūsų aukšto slenksčio tas projektas neįveikė.

- Man patinka tokia diskusija, kai žmonės yra nekalti, o kalta visada yra aplinka. Iš tiesų nebuvo jokio principinio ginčo dėl paties įstatymo. Vienintelis kliuvinys – tai, kad tas įstatymas iš esmės nurašė esantį Labdaros-paramos įstatymą, nepridėdamas nieko ypatingai naujo, išskyrus žodį „mecenavimas“, ir turėjo galbūt vieną kitą niuansą, kuris būtų galėjęs atverti nelabai malonias landas pinigų plovimui. Bet tai yra išsprendžiami dalykai. Fundamentaliai žiūrint, nebuvo jokio ginčo dėl tokios schemos galimumo apskritai. Vienintelis dalykas, dėl ko vyko diskusija – dėl techninių detalių. Tai buvo ne tik mano vienos, bet ir teisingumo ministro R.Šimašiaus nuomonė (kuris yra gerbiamas teisininkas, ir, reikia manyti, kad mes čia ne iš piršto tą mintį išlaužėme), kad reikėtų kažkaip suvienyti tą patį Labdaros-paramos įstatymą su šiuo, nes jie yra iš esmės apie tą patį. Tiesiog nereikia štampuoti įstatymų, kurie teisiniam reguliavimui praktiškai neatneša nieko nauja. Tokia ir buvo pagrindinė žinia, bet, aišku, iniciatoriams visada atrodo, kad jie padarė labai gerą darbą, dėl to jie jaučiasi šiek tiek užgauti, kad kažkas leido sau jų darbą kritikuoti. Tikrai ginčas yra ne dėl paties mecenavimo. Ginčas buvo dėl teisinės formos, dėl to, kad jam nėra reikalingas atskiras įstatymas. Reikia tiesiog pakeisti dabartinį įstatymą ten, kur jis trukdo ar nepadeda mecenavimui, ir pasieksime tą patį rezultatą bei turėsime vienu įstatymu mažiau. Tokia yra paprasta tos istorijos tiesa.

- Jūsų vadovavimo Finansų ministerijai kadencija pasižymėjo tuo, kad Jus gerbė ir opozicija – ne veltui ir Jūsų parengtą biudžetą ji patvirtino. Bet Jūs netapote politike, nėjote į rinkimus. Kodėl?

- Neturiu vieno atsakymo į šį klausimą, man tiesiog neatrodė, kad aš turiu tai daryti. Nesu tas žmogus, kuris nori dirbti kažkokį jam nemielą darbą. Galbūt 16 bendradarbiavimo ar bendravimo su Seimu metų mane šiek tiek nuvargino, galbūt norėjosi atsiriboti nuo šitų institucijų bent jau kuriam laikui. Manau, kad padariau gerą sprendimą.

- Nepasiilgstate per šias atostogas politinių debatų?

- Tuose debatuose, kuriuose man malonu dalyvauti, aš dalyvauju ir džiaugiuosi, kad galiu išvengti tokių, kuriuose dalyvauti man yra visiškai neįdomu.

- Įmanoma, kad ateityje kokia nors Vyriausybė Jus vėl prisikviestų?

- Praeityje niekada nebūčiau pasakiusi, kad yra kokia nors vyriausybė, kuri mane galėtų prisikviesti, bet taip atsitiko. Labiausiai, žinoma, tą lėmė laikmetis, ne mano užgaida ar noras – va imsiu ir kaip vyšnaitė ant torto dar pabūsiu finansų ministre. Priešingai – nemačiau tame jokio žavesio, bet padėtis buvo labai bloga, atsisakyti galėjo kiekvienas, kiekvienas būtų pasakęs – o kas man iš to, iš to man vien reputaciniai nuostoliai. Aš tiesiog pagalvojau, kad visi taip pasakys, o juk kažkas galiausiai turėtų tą darbą padaryti. Ir dėl to man pasirinkti buvo ir sunku, ir nesunku. O kitomis aplinkybėmis – nežinau, ar norėčiau tai išgyventi dar vieną kartą.