Kas atsitiko? Ar tiesa, kad pastaraisiais metais išpopuliarėjusios kredito unijos pradėjo dirbti nuostolingai? O gal Lietuvos banko vadovai siekia eliminuoti alternatyvių bankinių paslaugų dalyvius iš rinkos?
Nuostolingai dirbo tik dalis unijų
Pasirodo, viskas nėra taip tragiška, kaip gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Dauguma kredito unijų praėjusiais metais dirbo pelningai. Nuostolių patyrė tik dalis jų. „Tai lėmė nuvertėjusios paskolos dėl suformuotų specialiųjų atidėjinių ir dviejų kredito unijų – Nacionalinės kredito unijos ir unijos „Švyturio taupomoji kasa“, kurių licencijos panaikintos šių metų sausį, patirti nuostoliai“, – informavo Lietuvos banko Priežiūros tarnybos direktorius Vytautas Valvonis. Kartais ir šaukštas deguto sugadina visą statinę medaus.
Tokios pat nuomonės yra ir Lietuvos centrinės kredito unijos valdybos pirmininkas Fortunatas Dirginčius. „Eliminavus tų dabar jau neveikiančių – Nacionalinės kredito unijos (54,5 mln. Lt) ir kredito unijos „Švyturio taupomoji kasa“ (3,6 mln. Lt) patirtus nuostolius, visų 75 kredito unijų veiklos rezultatas būtų 3 mln. Lt pelnas. Lietuvos centrinės kredito unijos sistemai priklausančios 63 unijos, veikdamos kartu, pernai uždirbo 2 mln. Lt, o jų valdomas turtas per metus padidėjo 15 proc. ir dabar siekia 1,65 mlrd. litų. Taigi praėjusiais metais dauguma dirbo netgi pelningiau negu užpernai ir pavojaus varpais mušti tikrai nereikia“, – sakė jis „Ūkininko patarėjui“.
Patraukė aukštesnėmis palūkanomis
Praėjusių metų ketvirtąjį ketvirtį kredito unijų turtas padidėjo 3,2 proc., o per metus – daugiau nei ketvirtadaliu. Kredito unijos auga gana sparčiai, tačiau jos ir toliau sudaro nereikšmingą finansų sektoriaus dalį, nes jų turtas, 2013 m. sausio1 d. duomenimis, siekė beveik 2,1 mlrd. Lt, kitaip tariant, 2,6 proc. šalyje veikiančių bankų sistemos turto (prieš metus – 2,1 proc.)
Turėdamos palyginti ribotas galimybes plėsti teikiamų paslaugų spektrą, kredito unijos stengėsi patraukti indėlininkus į savo pusę didesnėmis negu bankų palūkanomis. Nieko nuostabaus, kad pernai ketvirtąjį ketvirtį, kai didžiuosiuose bankuose palūkanos už indėlius buvo katastrofiškai sumažėjusios, kredito unijose indėlių padaugėjo 6,6 proc., o per visus 2012 m. – beveik 30 proc. Šių metų sausio 1 d. jie sudarė 1,8 mlrd. Lt, arba 96,4 proc. kredito unijų sistemos įsipareigojimų. Fizinių asmenų indėliai siekė 97,2 proc. visų indėlių.
Tokia situacija, ypač po dviejų kredito unijų veiklos sustabdymo, privertė sunerimti Lietuvos banką ir jis ėmė griežčiau kontroliuoti jų veiklą. Nuo šių metų vasario 1 dienos didžiausios paskolos suma vienam skolininkui apribota iki 500 tūkst. litų. Nuo balandžio 1 d. sugriežtinamas kapitalo pakankamumo normatyvas kredito unijoms, kurios turi didelę dalį paskolų, suteiktų asocijuotiesiems nariams (juridiniams asmenims), ir likvidumo normatyvas kredito unijoms, kurių indėlių augimas viršija tvarų tempą. Praėjusių metų lapkritį kredito unijos buvo įpareigotos viešai interneto svetainėse skelbti išsamias metines finansines ataskaitas. Neišvengta, žinoma, ir apsisvaidymo gana kategoriškais teiginiais.
Sukritikavo valdymo struktūrą
Pasak valdybos pirmininko pavaduotojo, dėl to kredito unijų pajininkams ir atsiranda pagundų pasinaudojant kai kuriomis schemomis išsidalyti pinigus. R. Kuodžio nuomone, niekada negalima siaurai žiūrėti tik į įstatymo raidę arba kokias nors vidines tvarkas, kurias norint galima pritempti prie bet kokio nusikalstamo modelio. Jo teigimu, nusikalstamoje schemoje neretai dalyvauja ne tik kai kurių kredito unijų vadovai ir pajininkai, bet ir turto vertintojai, auditoriai.
Skirtingi požiūriai
R. Kuodžio įsitikinimu, „kredito unijų segmente viskas tvarkingai atrodo popieriuje, tačiau realybėje jų paslaugos yra tapusios „šešėline bankininkyste“. „Kažkada buvo sugalvota, kad žmonių grupelė, kuri turi bendrų interesų, vienas kitą pažįsta, ar tai būtų universiteto dėstytojai, ar kokie pokerio žaidėjai, susirenka, įkuria bendrą verslą, investuoja pinigus ir tą, ką uždirba, vėliau išsidalija. Tačiau šis modelis, kaip ir daugelyje kitų šalių, išsigimė. Net kredito unijos pavadinimas nebeatspindi jokio bendrumo saito. Pavyzdžiui, kad ir Nacionalinė kredito unija. Ką tai reiškia? Kad tautą jungia? Akivaizdu, kad tai nukrypimas nuo kredito unijos esmės“, – įsitikinęs Lietuvos banko atstovas.
Bankinio ir finansų sektoriaus ekspertus vienijančios bendrovės „Finansų valdymo sprendimų centras“ pirmininkas Liutauras Varanavičius mano šiek tiek kitaip, liberaliau. Jo nuomone, kredito unijos dabar užima skolintojo nišą, nes stambieji bankai skolinti mažesniems projektams dažniausiai atsisako. Anot L. Varanavičiaus, Lietuva galėtų pasekti Airijos pavyzdžiu, kur mažosioms kreditų unijoms taikomi vieni reikalavimai, didesnėms – kiti, o didžiausioms – dar kiti.
Tačiau R. Kuodžio nuomonė kategoriška – jeigu kredito unijos nori veikti pagal bankų principus, jos turi vykdyti visus bankams keliamus reikalavimus. Jo nuomone, kur kas geriau būtų, jei kredito unijos virstų kolektyvinio investavimo subjektais, panašiai kaip pensijų fondai, o žmonės iš unijų atgautų pinigų atsižvelgiant į tai, kaip unijai sekėsi juos investuoti.
Pasijuto įžeisti
Asociacija „Lietuvos kredito unijos“ ir 63 kredito unijas vienijanti Lietuvos centrinė kredito unija su tokia kategoriška Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotojo Raimondo Kuodžio nuomone sutikti nenori. Viešuose R. Kuodžio samprotavimuose šių institucijų vadovai pasigedo objektyvaus, adekvataus situacijos kredito unijose vertinimo ir suabejojo šalies centrinio banko valdybos pirmininko pavaduotojo žiniomis apie skirtingų kredito įstaigų savitumą.
„R. Kuodžio žodžiais, kredito unijų „pati valdymo struktūra yra visiškai kvaila“. Žodis „kvaila“ reiškia „riboto, menko proto“. Toks finansų rinkos reguliatoriaus atstovo epitetas ne tik įžeidžia 140 tūkst. Lietuvos gyventojų, dalyvaujančių kredito unijų valdyme, bet ir neatitinka tikrovės. Kredito unijos yra kooperatinės bendrovės, kurios yra demokratiškai valdomos pačių narių. Tokiu modeliu remiasi visos pasaulio kredito unijos, kurios plačiai išsivystė. Kodėl kitur kredito unijos pagal tokį modelį gali sėkmingai plėtoti savo veiklą siūlydamos bankams alternatyvias paslaugas, o Lietuvoje analogiškas modelis vadinamas kvailu? Galbūt taip norima eliminuoti alternatyvių bankinių paslaugų dalyvius iš rinkos?“ – retoriškai klausė asociacijos „Lietuvos kredito unijos“ valdybos pirmininkas Ramūnas Stonkus išplatintame pareiškime.
Teiginius vadina laužtais iš piršto
Pasak R. Stonkaus, Lietuvos banko valdybos pirmininko žodžiai „šitas modelis išsigimė, kaip ir daugelyje kitų šalių“ yra iš piršto laužti: „Aktyviai bendradarbiaujame su didžiausiais kredito unijų tinklais Kanadoje, JAV, Vakarų Europoje, Azijoje ir galime teigti, kad tiek Rytų, tiek Vakarų šalys sugebėjo išsaugoti kooperatinės bankininkystės identitetą ir veiklos unikalumą. Remiantis Tarptautinio kooperatyvo aljanso duomenimis, kooperatyvai visame pasaulyje yra sukūrę per 100 mln. darbo vietų – tai 20 proc. daugiau nei pasaulinės kompanijos, o 300 didžiausių pasaulio kooperatyvų apyvarta siekia 1,6 trilijonus JAV dolerių.“
Asociacijos „Lietuvos kredito unijos“ valdybos pirmininko tvirtinimu, R. Kuodžio teiginys, kad „pajininkams atsiranda pagundos naudojant schemas išsidalyti pinigus“ realiai tėra pagrįstas tik vieninteliu bankrutavusios Nacionalinės kredito unijos ir su ja susijusių unijų pavyzdžiu. Tokia situacija įvyko pirmą kartą per 15 metų, kai šalyje egzistuoja kredito unijų sistema.
„Labai keista, kad, iškilus vieno ar kito banko finansinėms problemoms, tai vadinama pavieniu reiškiniu, o nutikus tokiam pat įvykiui kredito unijų sistemoje bandoma mesti šešėlį ant visų rinkos dalyvių“, – teigė R. Stonkus.
Bankų bankrutavo daugiau negu unijų
„Per visus nepriklausomybės metus Lietuvoje bankrutavo 20 komercinių bankų, todėl valstybė nusprendė apdrausti bankų ir kredito unijų indėliuose laikomas gyventojų bei įmonių lėšas. Kai per tą patį laikotarpį bankrutavo dvi kredito unijos, R. Kuodis siūlo panaikinti kredito unijose laikomų indėlių draudimą. Mūsų nuomone, tai rodo, kad rinkos reguliatorius, užuot ieškojęs efektyvių priežiūros sprendimų finansų sektoriui, siekia išvengti atsakomybės, bando apsaugoti institucijos įvaizdį ieškodamas „atpirkimo ožio“, – sakė asociacijos vadovas.
„Taip teigiama remiantis tuo pačiu vienu nesėkmingu pavyzdžiu. Kada ir kiek per paskutinius metus rinkos priežiūros institucija atliko patikrinimų kredito unijose, kad galėtų prieiti prie tokios išvados? Lietuvos centrinė kredito unija prižiūri 63 iš 75 kredito unijų veiklą, nuolat jas inspektuoja ir mes niekaip negalėtume sutikti su tokiu unijų veiklos vertinimu. Mūsų įsitikinimu, bankų priežiūros institucijos atstovai rinkos dalyvių veiklą turėtų vertinti remdamiesi ne abstrakčiais ir nepagrįstais kaltinimais, bet atsakingais, konkrečiais argumentais ir atliktais tyrimais“, – teigia Lietuvos centrinės kredito unijos valdybos pirmininkas F. Dirginčius.
Faktai ir skaičiai
2013 m. sausio 1 d. duomenimis, kredito unijų turtas per metus padidėjo 26,4 proc. – iki 2,1 mlrd. litų.
Visos kredito unijų sistemos likvidumo rodiklis pernai buvo 48,98 proc. (normatyvas – 30 proc.).
Kapitalo pakankamumas unijose siekė 16,96 proc. (normatyvas – 13 proc.). Šio normatyvo nevykdė Nacionalinė kredito unija ir kredito unija „Švyturio“ taupomoji kasa – jų veiklos licencijos atšauktos.
Iš šiuo metu veikiančių 75 kredito unijų 63 yra Lietuvos centrinės kredito unijos narės, 12 unijų jai nepriklauso.
2013 m. sausio 1 d. Lietuvos banko licenciją vykdyti veiklą turėjo 77 kredito unijos, vienijusios beveik 146 tūkst. narių.
Praėjusių metų paskutinį ketvirtį unijų narių padaugėjo 4,2 tūkst., o per visus 2012 m. – beveik 17 tūkstančių.
2012 m. veiklą pradėjo trys naujos kredito unijos.
Šaltinis: Lietuvos bankas
