Atsakingas gyventojas žino, kad neveikiantį televizorių reikia palikti ne prie savo laiptinės, o specialioje atliekų aikštelėje, o nuo šių metų pradžios tą bus galima padaryti ir artimiausiame prekybos centre. Tačiau kaip žmogui būti tikram, kad sena buitinė technika ar kitos elektros ir elektronikos atliekos bus tinkamai nukenksmintos, perdirbtos ir nepaklius į nelegalių ardytojų, medžiojančių tik vertingų žaliavų turinčias detales, o visa kita metančių, kur papuola, rankas? Kodėl iki šiol mūsų šalyje atliekos tvarkomos nepakankamai efektyviai? Pabandykime bent šiek tiek praskleisti šiuos procesus gaubiančių paslapčių šydą.

Pradėkime nuo gerų žinių. Pagal nuo 2013 m. pradžios įsigaliojusį naują atliekų tvarkymo įstatymą Lietuvos gamintojai ir importuotojai turės savo atliekų tvarkymo prievoles patikėti aplinkos ministerijos licencijuotoms organizacijoms. Tai reiškia, kad, pasikeitusi tvarka, be viso kito turėtų griežtinti atliekų tvarkytojų veiklos kontrolę. Kaip gi tai pakeis visą šalies atliekų tvarkymo situaciją?

Iki šiol atliekų tvarkymu besirūpinančioms organizacijoms užtekdavo pateikti tik tvarkytojų pažymas, kad esą atliekomis buvo deramai pasirūpinta. Dabar to neužteks – reikės įrodyti realiai nuveiktus darbus – pateikti dokumentus, įrodančius, kad atliekos buvo surinktos, išgabentos ir tinkamai perdirbtos. Taip siekiama išvengti tokių atvejų, kai, pavyzdžiui, atliekos surenkamos iš verslo atstovų, bet užuot jas perdirbus, jos tiesiog pervežamos į kitą vietą, kur lieka dūlėti ir kenkti aplinkai.

O ir dirva taip savivaliauti, deja, buvo palanki. Mat iki naujojo įstatymo redakcijos įsigaliojimo atliekų tvarkytojų, kurie parduoda šias paslaugas atskiriems gamintojams ir importuotojams, veiklos kokybė ir tvarkomų pavojingų atliekų kiekiai iš esmės buvo kontroliuojami tik „popieriuje“. Taip gimdavo gražios ataskaitos Briuseliui, tačiau į šalies sąvartynus plūstančių pavojingų atliekų srautai nesustojo.

Skaičiai rodo, kad kąsnelis pasipelnymui iš tiesų buvo ir lieka viliojantis. Šiuo metu gamintojams ir importuotojams teikiamų vien elektros ir elektroninės įrangos ir baterijų bei akumuliatorių atliekų tvarkymo paslaugų rinka Lietuvoje sudaro apie 10-12 milijonų litų per metus. Kuomet pakuočių ir kitų atliekų rinkos apimtys skaičiuojamos jau šimtais milijonų litų.

Tad nenuostabu, kad dar praėjusiais metais, tik paskelbus apie būsimą naująją tvarką, licencijuotos gamintojų ir importuotojų organizacijos pradėjo dygti kaip grybai po lietaus. Šiandien naujosios organizacijos viena už kitą gražesniais pavadinimais jau vilioja gamintojus ir importuotojus patikėti joms atliekų tvarkymo prievolių vykdymą. Žinoma, pridurdamos stebuklingus žodžius – „už gerą kainą“. Tiesa, ką tik įsikūrusios organizacijos savo darbais dar negali įrodyti, kad iš tiesų sugeba už „gerą kainą“ tinkamai pasirūpinti aplinkai pražūtingomis pavojingomis atliekomis.

Tačiau gražbyliauti nėra sunku, nes mažai atliekų tvarkymo sritimi besidomintys, bet nuo didelių mokesčių valstybei atleidžiančias atliekų tvarkymo užduotis vykdyti privalantys gamintojai ir prekybininkai gali lengvai užkibti ant kainos kabliuko. O užkibę – nepasidomėti tokių organizacijų realiai atliktais darbais, pasiektais rezultatais, jų steigėjais, vadovų reputacija, valdymo nuostatais, kurie gali atverti kelius nesąžiningai veiklai ir pan.

Atrodytų, na, ir kas? Jeigu atliekų tvarkymu besirūpinanti organizacija tinkamai neįvykdys įsipareigojimų, ji ir turės dėl to atsakyti. Tačiau ne viskas taip paprasta. Tikrai ne visi žino, kad nežiūrint į tai, jog organizacijai yra išduota atliekų tvarkymo licencija, ji, kaip ne pelno siekiantis juridinis asmuo, iš tikrųjų gali neturėti iš ko kompensuoti gamintojams ir importuotojams nuostolių, kuriuos teoriškai jie gali patirti dėl netinkamo jų prievolių vykdymo. Dėl netinkamos organizacijos veiklos atsiradus tokiems nuostoliams – baudoms, taršos mokesčiams ir pan. – jie guls tik ant pačių gamintojų ar importuotojų pečių, nes organizacija tiesiog gali būti likviduota netrukus įsteigiant naują „ne pelno siekiantį“ darinį.

Ar ši padėtis be išeities? Tinkamiausias patarimas verslininkams šiuo atveju – sąmoningumas ir sveika nuovoka sprendžiant, kam patikėti savo atliekų tvarkymo prievolių vykdymą. Siekiant išvengti tolimesnio atliekų tvarkymo tik popierinėse ataskaitose klestėjimo, svarbu, kad gamintojai ir importuotojai rinkdamiesi kreiptų dėmesį ne tik prievolių vykdymo kainą, bet ir į tai, kokią patirtį yra sukaupę būsimi paslaugų teikėjai, kas tos organizacijos tikrieji steigėjai, kaip ji valdoma, ar jų veikla iki šiol buvo skaidri.

Manau, kad situacija šalyje pradės iš esmės keistis tik tada, kai visi gamintojai ir importuotojai pradės rimtai žiūrėti į savo atliekų tvarkymo prievolių vykdymą. Naujasis atliekų tvarkymo įstatymas numato, kad gamintojų ir importuotojų organizacijas gali steigti ir jose dalyvauti tik patys gamintojai ir importuotojai, kad atliekų tvarkymo paslaugos turi būti perkamos tik konkurso būdu, kad gamintojų ir importuotojų organizacijos negali turėti bendrų interesų su atliekų tvarkymo įmonėmis. O tai realybėje veiks tik tada, kuomet visi suprasime, kad ši sritis reikalauja ne atsainaus požiūrio, o ypač daug atsakomybės ir dėmesio.

Pavojingos atliekos daro didžiulę žalą aplinkai ir sveikatai, tačiau ją gali dar labiau padidinti neatsakingų atliekų tvarkytojų užmačios tik pasipelnyti iš ES direktyvose numatytų, tačiau dažnam Lietuvos verslininkui vis dar nesuprantamo gamintojo atsakomybės principo.

Tai, ar per artimiausius kelis metus Lietuva nebebus minima kaip viena iš atsiliekančių ES valstybių atliekų tvarkymo srityje, neabejotinai bus ir mūsų šalies verslininkų socialinės atsakomybės kitimo indikatoriumi.