Jei viskas eis kaip sumanyta, Lietuva liks vienintelė tarp Baltijos sesių su sava, nacionaline valiuta. Turint galvoje, kad euro zonoje ekonominė politika daug drausmingesnė ir griežčiau centralizuotai kontroliuojama (juolab – bus kontroliuojama) nei likusioje ES dalyje, kai kam bus proga kalbėti apie Lietuvos atsparumą šiame besitęsiančiame ekonominio, o su juo – ir politinio suverenumo nunykimo procese.
Tik šį sykį turėsime kapotis ne su riterių ordinais, užsimojusiais iškirsti mūsų šventas girias ir užgesinti vaidilučių prižiūrimą ugnį, bet su ES institucijomis, besikėsinančiomis perimti mainų priemonės, gyvybiškai būtinos ūkinėje veikloje, emisiją į savo (Europos centrinio banko) rankas.
Gan dažnai tokia Mateikos paveikslų ir Kraševskio romanų inspiruota Lietuvos ir Vakarų Europos santykių vizija lydi mus trumpose, ilgesnio argumentavimo nepakenčiančiose diskusijose dėl stojimo į Ekonominę ir pinigų sąjungą ir euro įvedimo.
Ją reikėtų mažumėlę koreguoti. Pastebėkime du dalykus.
Latvių euras – mums pliusas
Pirma, euro įvedimas Latvijoje pašalins vieną didžiulę grėsmę mūsų ekonomikai – lato devalvavimo galimybę. Mūsų santykinai didžiuliame (net 66 proc., palyginus su BVP) eksporte Latvijos dalis sudaro daugiau nei dešimtadalį. Lato kurso euro atžvilgiu sumažinimas 10 ar 15 proc. padarytų mūsų eksportą į Latviją neįmanomu arba nuostolingu ir tektų jį stabdyti. Paskaičiavę, kaip anglosaksai sako, ant panaudoto voko antros pusės, gausime, kad tokiu atveju mums grėstų iki 7 proc. BVP sumažėjimas.
Beje, toks pavojus 2009 m. buvo visiškai realus – kai ne vienas ortodoksinis analitikas ir net kai kurie Tarptautinio valiutos fondo pareigūnai patarė Latvijai gelbėti ekonomiką lato devalvavimu.
Euro įvedimas Latvijoje visiškai eliminuoja tokio smūgio mūsų ekonomikai grėsmę.
Pinigas – ne tautai, o rinkai
Antras pastebėjimas liečia mūsų pačių planus įsivesti eurą (net ne planus, o įsipareigojimą pagal Stojimo į ES sutartį). Viena tauta (su savo nacionaliniu ūkiu) – viena valiuta. Atrodytų, kas gali būti natūraliau. Turėdama savo valiutą ir reguliuodama jos pasiūlą (tai visada galima daryti, jei pinigai popieriniai, o bankai prižiūrimi šalies centrinio banko), šalis gali ne tik užtikrinti stabilų ekonomikos augimą, bet ir subalansuotus ekonominius santykius su išore (vienaip ar kitaip įsikišdama į savo valiutos kursą kitų valiutų atžvilgiu).
Tarptautinei prekybai išsiplėtojus, tarptautinio kapitalo judėjimo laisvei apžavėjus visus jame dalyvaujančius, pasaulio valstybės, ypač kai kuriuose regionuose, susipynė ekonominiais ryšiais taip smarkiai, kad atsirado pagrindas kalbėti apie jų ekonominę integraciją. Eliminavus prekybos kliūtis, įvairiose pasaulio dalyse susikūrė ir tebesikuria regioninės rinkos.
Viena ir vieninga ES rinka yra faktas, nors ir ne iki galo „prinokęs“. Šviežiausias jos pavyzdys – labai derlingi praėję metai Lietuvos javų augintojams. Kas galėtų būti natūraliau nacionalinėje rinkoje, kaip sulaukus gausaus derliaus sulaukti ir atitinkamai sumažėjusių kainų. Ir kas galėtų būti keisčiau, kaip matyti, jog 2012 m. nuėmus gausesnį nei 2011 m. javų derlių, gali sulaukti ir didesnių grūdų kainų.
Nėra jokio stebuklo ir jokių keistumų. Nes nėra nacionalinės grūdų rinkos. Nėra ir kitų nacionalinių prekių rinkų. Nėra ir didelės dalies nacionalinės paslaugų rinkos. Nėra ir nacionalinės kapitalo rinkos. Nėra net nacionalinės darbo rinkos; kas netiki, tepasižiūri į emigracijos (ES ribose tai vadinama laisvu darbo judėjimu) skaičius. Tos rinkos yra regioninės (ES) rinkos dalys.
Jei grūdų kainos Europoje ir pasaulyje šįmet išaugę, tai ir Lietuvos ūkininkai gaus tokias kainas už savo grūdus. Jei pieno produktų kainos pasaulyje padidėjo (taip buvo prieš kelerius metus), tai ir Lietuvos pieno produktų pirkėjai malonės mokėti tokias kainas, kaip išradingai jų priežastis beaiškintų gamintojai.
Šitaip atsirado naujas ir ne ką silpnesnis tvirtinimas: viena rinka – viena valiuta. Juk valiuta yra ne tautos, bet rinkos požymis. Ar galima išsisukti nuo bendros valiutos, jei esame (ir norime būti) vienoje bendroje rinkoje?
Du būdai savam pinigui išlaikyti
Teoriškai kalbant – galima. Yra net du keliai: vienas – šveicariškasis, antras – negrįžtamai susietos su euru nacionalinės valiutos kelias.
Kai prieš kurį laiką, kai doleriui ir eurui itin kompromituojantis, šveicarų frankas tapo daugeliui pinigų (milijardų) laikytojų saugia priebėga, Šveicarijos ekonomikai iškilo rimta grėsmė – kylant franko kursui ėmė silpnėti šveicarų prekių konkurencingumas. Vyriausybė nesnaudė – iškėlė tikslą neleisti frankui pabrangti daugiau nei 1,2 franko už eurą ir užkimšo gerkles visiems norintiems milžiniška frankų pasiūla. Franko brangimas buvo sustabdytas, eksportas išgelbėtas, o kai dolerius ir eurus į gausybę frankų iškeitę investuotojai suabejos, ar gerai padarę, ir ims keisti atgalios, šveicarai turės už ką susigrąžinti atgal savo frankus ir sugrūsti juos į bankų rūsius. Ta proga dar uždirbs keletą šimtų milijonų, nes juk nepirks frankų taip brangiai, kaip juos pirko užsieniečiai ažiotažo metu.
Suprantama, kad norint pasirinkti tokį kelią, reikia būti Šveicarija.
Antras kelias – mūsiškis, valiutos „prisegimas“ prie bendros valiutos. Jei rinka – regioninė, o valiuta – nacionalinė, tai norint, kad valiutos kurso svyravimai netąsytų nacionalinės ekonomikos, galima ją susieti pastoviu ir nebekeičiamu kursu su tos rinkos valiuta. Bus tokia kvazinarystė euro zonoje. Toks valiutinis režimas suteikia stabilumą prekyboje, iš dalies ir kapitalo judėjime. Bet visi, o ypač užsieniečiai, žino, kad tai – tik įvaizdis. Juk „pririštą“ litą Vyriausybė, aplinkybėms pasikeitus, gali „atrišti“ nuo euro ir sukelti didžiulius nuostolius visiems tiems, kas panorėtų litais uždirbtas pajamas parsivežti namo į kitas šalis.
Įvaizdis tada virstų sprogusiu burbulu, o įvaizdžio šalis liktų su ryškia dėme savo kredito istorijoje. Taigi ir antrasis „gelbėjimosi“ nuo euro kelias yra nepriimtinas.
