Minėti iššūkiai pasaulio ekonomikai buvo: JAV fiskalinio skardžio grėsmė, didelė įtampa finansų rinkose, neapibrėžtumas dėl euro zonos lyderių gebėjimų pažaboti skolų krizę, lėtėjantis Kinijos augimas ir kt.
Tuo tarpu Lietuvoje 2012 m. pirmą-trečią ketvirtį, palyginti su atitinkamu 2011 m. laikotarpiu, apdirbamosios pramonės (be mineralo kuro) gamybos apimtys išaugo net 8,7 proc. ir jau 8 proc. viršija prieškrizinį 2008 m. lygį. Sparčiai didėjant gamybos apimtims, materialinės investicijos pramonėje per metus šoktelėjo 36 proc., o investicijų augimo tempas kiek daugiau nei keturis kartus viršijo viso ūkio vidurkį. Galų gale, užimtųjų skaičius pramonėje išaugo 4,5 proc., tuo metu kai visame ūkyje užimtųjų skaičius išaugo 2 proc. Sparti pramonės gamybos plėtra turėjo itin didelės įtakos ir viso Lietuvos ūkio augimui, kuris 2012 m. buvo vienas sparčiausių Europoje – Lietuvos ekonomikos augimas išlieka itin priklausomas nuo eksporto, o kalbėdami apie Lietuvos eksportą, iš esmės kalbame apie pramonę, kadangi 83 proc. viso Lietuvos eksporto sudaro pramonės pagaminama produkcija. Per tris 2012 m. ketvirčius Lietuvos eksportas be mineralinio kuro padidėjo 12 proc. ir daugiau nei trečdaliu viršija 2008 m. lygį.
Beveik nekyla abejonių, kad 2013 m. stebėsime tolesnę Lietuvos pramonės (ir atitinkamai – Lietuvos eksporto) plėtrą. Manome, kad šiemet Lietuvos eksporto augimo tempas gali siekti nuo 5 iki 7 proc., o tolesnę eksporto plėtrą labiausiai palaikys Baltijos bei NVS regionai. Vieną vertus, Europos Komisijos prognozės rodo, kad 2013 m. Baltijos šalių ūkių augimas turėtų išlikti sparčiausias visoje ES – prognozuojama, kad Latvijos BVP šiemet išaugs 3,6 proc., o Estijos – 3,1 proc. (Lietuvai prognozuojamas 3,1 proc. BVP augimas). Todėl natūralu, kad santykinai spartus (itin ES kontekste) Latvijos ir Estijos ūkių augimas teigiamai veiks ir Lietuvos eksporto dinamiką.
Antrą vertus, didelės įtakos prognozuojamai Lietuvos eksporto ir pramonės plėtrai 2013 m. turės NVS regionas. Tarptautinis valiutos fondas prognozuoja, kad 2013 m. Rusijos (kuriai tenka 63 proc. viso Lietuvos eksporto į NVS) BVP išaugs 3,8 proc. Ganėtinai aukštame lygyje esančios naftos kainos leidžia Rusijos vyriausybei didinti viešąsias išlaidas bei įgyvendinti ekonomikos skatinimo planus, kurie didžiąja dalimi yra orientuoti į vidaus paklausos didinimą – pvz., 2012 m. buvo didinamos pensijos, atlyginimai viešojo sektoriaus darbuotojams, buvo investuojama į kariuomenės modernizaciją. Teigiama minėtų priemonių įtaka vidaus paklausai turėtų išlikti ir didžiąją 2013 m. dalį (žinoma, su sąlyga, kad naftos kainos staigiai nepakryps žemyn, o kol kas tokio scenarijaus tikimybė nėra didelė). Negana to, 2012 m. fiksuoto spartus kreditavimo apimčių didėjimo įtaka vartojimui ir investicijoms bus jaučiama ir 2013 m.
Vargu, ar šiemet galima tikėtis ryškaus eksporto proveržio į euro zonos regioną. Jeigu visos priemonės skolų krizei pažaboti, dėl kurių buvo sutarta politiniame lygmenyje 2012 m., šiemet bus pilnai įgyvendintos, ir tai sugebės išjudinti verslo ir vartotojų pasitikėjimą, euro zonos BVP šiemet potencialiai gali padidėti 0,1 proc. Euro zonos regiono būklė šiemet bus labiau panaši į stagnaciją, o ryškesnio atsigavimo galima tikėtis nebent antroje 2013 m. pusėje. Manome, kad 2013 m. Lietuvos eksportą į ES gali veikti tiek teigiami, tiek ir neigiami veiksniai. Vieną vertus, sudėtinga euro zonos bloko makroekonominė padėtis tiesiogiai atsiliepia ir bent jau pirmąjį 2013 m. pusmetį toliau atsilieps Lietuvos eksporto rodikliams.
Pavyzdžiui, pastaruoju metu chemijos, tekstilės bei medienos gaminių eksporto rezultatai į euro zonos regioną kiek pablogėjo. Kita vertus, bendras Lietuvos eksporto augimas į ES rinką išlieka ganėtinai spartus, o tai rodo, kad padėtis nėra tokia bloga, kaip būtų galima įsivaizduoti. Kartu su santykinai gera pagrindinių prekybos partnerių Europoje būkle, Lietuvos eksportą į ES palaiko dar keli faktoriai.
Pirma – didelis Lietuvos gamintojų lankstumas. Priklausomai nuo užsienio klientų poreikių, Lietuvos gamintojai sugeba pagaminti įvairaus dydžio produkcijos partijas (t.y. vieną mėnesį gali pagaminti daugiau, o kitą mėnesį – mažiau gaminių), ko dažnai negali padaryti stambios didžiųjų ES valstybių gamyklos. Tad didelis lankstumas ir gebėjimas greitai prisitaikyti prie rinkos pokyčių yra neabejotinas Lietuvos pramonės koziris. Antra – į ES rinką atėjus sunkmečiui, užsienio klientai itin didelį dėmesį skiria produkcijos kainos ir kokybės santykiui, o krizės metu atstatytas Lietuvos pramonės konkurencingumas leidžia pramonei pateikti geros kokybės produkciją už konkurencingą kainą, kas turi didelės įtakos ir Lietuvos eksporto apimčių didėjimui į ES.
Tačiau nemaža dalimi tolesnė Lietuvos pramonės bei viso Lietuvos ūkio plėtra priklausys nuo vyriausybės gebėjimo spręsti struktūrines Lietuvos ekonomikos problemas. Lietuvos mokestinė aplinka išlieka nepakankamai stabili, o remiantis Doing Business tyrimo išvadomis, per metus mokesčius Lietuvoje reikia mokėti gerokai dažniau nei Latvijoje ir Estijoje. Galų gale, darbo jėgos apmokestinimas Lietuvoje yra neproporcingai didelis, o socialinės pašalpos yra skirstomos nesistemingai.
Pavyzdžiui, Lietuvoje bedarbiui grįžus į aktyviąją darbo rinką, vidutiniškai 70 proc. jo darbo užmokesčio sudaro darbo jėgos mokesčiai bei prarastos socialinės pašalpos, kurių jis nebegauna susiradęs darbą. Akivaizdu, kad tokia padėtis mažina kai kurių bedarbių motyvaciją grįžti į darbo rinką, skatina juos dirbti nelegaliai, kartu gaunant visas socialines pašalpas. Valstybės reguliavimo našta (kitaip tariant – biurokratinė našta) verslui Lietuvoje yra didesnė nei kitose Baltijos šalyse, didesnė išlieka ir biurokratinė našta užsienio investuotojams. Darbo santykiai Lietuvoje vis dar reguliuojami pernelyg griežtai. Pasaulio ekonomikos forumo tyrimai rodo, kad atleidimo kaštai Lietuvoje yra didesni nei kaimyninėse Baltijos šalyse, o įdarbinimo ir atleidimo praktika yra sudėtingesnė. Galų gale, bendras darbo santykių lankstumas Lietuvoje yra mažiausias tarp Baltijos šalių, t.y. darbo santykiai Lietuvoje reguliuojami griežčiausiai Baltijos regione.
Lietuvos švietimo sistema išlieka nesubalansuota, kas skatina struktūrinį nedarbą, kai darbo paklausa neatitinka darbo pasiūlos. Pavyzdžiui, 2012 m. iš 45 tūkst. mokyklų abiturientų, laikiusių valstybinius brandos egzaminus, tik 3249 abiturientai laikė chemijos egzaminą, 3017 laikė fizikos egzaminą, o informacinių technologijų egzaminą laikė vos 1830 abiturientų. Palyginimui, istorijos egzaminą, reikalingą stojant į teisę, praėjusiais metais laikė 17426 abiturientų. Minėti skaičiai liudija, kad Lietuvoje vis dar ruošiame per daug socialinių mokslų specialistų, ir per mažai – tiksliųjų ir technologinių mokslų specialistų, kurių rinkoje itin trūksta.
Taigi, 2013 m. tiek Lietuvos pramonė, tiek ir visa Lietuvos ekonomika turi potencialą išlaikyti vieną sparčiausių Europoje plėtros tempų, tačiau tam reikalingas aktyvus naujosios vyriausybės vaidmuo sprendžiant struktūrines Lietuvos ūkio problemas.