Nors euro zonos ateitis tebėra miglota, Lietuvoje vėl imta kalbėti apie būtinybę įsivesti bendrąją ES valiutą, minimos įvairios datos, kada tai galėtų įvykti. 2005-2006 metais bent buvo aiškinama, kad, atsisakius lito, nereikės gaišti laiko valiutų keityklose, o dabar vienintelis Lietuvos euro entuziastų argumentas – jeigu jau latviai įstos į euro zoną, tai mums irgi kito kelio nėra, nes liksime baltos varnos Baltijos regione.
2011 m. buvo pranašaujama, kad euro zona žlugs iki Kalėdų. Bendroji ES valiuta išsilaikė ir 2012-aisiais, nors daugiau nei pusė dirbtinai euro zonos gyvybę palaikančios Vokietijos gyventojų mano, kad jų šaliai geriau sektųsi susigrąžinus savo senąją gerąją markę. „Ūkininko patarėjas“ pasiteiravo Lietuvos politikos veteranų, valdančiosios koalicijos narių ir finansų analitikų, ar euras sulauks rudens, kai vyks Vokietijos parlamento (Bundestago) rinkimai ir visų pakraipų politikai, taip pat ir kanclerė Angela Merkel, norėdami laimėti, turės atsižvelgti į paprastų vokiečių nuomonę, susilpninti dėmesį euro zonai, nebereklamuoti ES bankų sąjungos, neerzinti bavarų ir saksų kalbomis apie vokišką pagalbą „nuo finansų krizės nukentėjusiai Graikijai“.
Prieš svarstant apie Mastrichto kriterijus
„Norėdami patekti į tą euro zoną, pirmiausia turime sutvarkyti savo valstybės finansų sistemą. Kol kas mes tai darome apgraibomis, nelabai aiškiai suprasdami tikrąją padėtį. Vieną dieną džiūgaujame, kiek daug mokesčių surinksime į biudžetą, padidinę dyzelinių degalų akcizus, kitą dieną prisiekinėjame, kad minimalius atlyginimus pakelsime iki 1500 Lt, ir tyliau užsimename apie kokį naują mokestį.
Pirmiausia vykdykime rinkimų pažadą – mes, valdančioji dauguma, turime susėsti ir įsipareigoti per pusę metų iki pašaknų išnagrinėti visą valstybės mokesčių, akcizų, mokestinių lengvatų politiką. Štai tada jau galime svarstyti apie Mastricho kriterijus ir kitas sąlygas, privalomas siekiant narystės euro zonoje. Euras - nei blogis, nei koks smerktinas dalykas, kad, vien išgirdus apie jį, reikėtų pulti į paniką. Europos Sąjunga išgyvena krizę ne dėl euro.
Bendrijos šalys (ypač pietinės) nesilaikė fiskalinės drausmės, nesirūpino savo pinigų apyvarta - štai jums finansų ir ekonomikos nuosmukio priežastis!” - „Ūkininko patarėjui“ tvirtino Seimo Ekonomikos komiteto pirmininkas Remigijus Žemaitaitis.
Euras - ne olimpinis medalis
Tačiau, anot Tvarkos ir teisingumo partijos vicepirmininko R. Žemaitaičio, euro nereikėtų siekti įtempus visas jėgas kaip olimpinio medalio.
„Geriau ilgiau pabūti baltomis varnomis, negu likti be kelnių, stengiantis neatsilikti nuo estų ir latvių. Žiūrėkime, kas naudingiausia mūsų žmonėms ir valstybei. Ką laimėsime eurą įsidėję į kiaurą kišenę? Gal verčiau vykimės ne latvius, o vokiečius? Vokietijoje minimalus mėnesinis atlyginimas – 1500 eurų. Štai kur tikras iššūkis Lietuvai!“ - kategoriškai kalbėjo R. Žemaitaitis.
Latviai neturėjo kur trauktis
1990 m. kovo 11-osios Nepriklausomybės akto signataras, patriotinio klubo „Savastis“ pirmininkas Algirdas Endriukaitis irgi galvoja, kad su TVF susidėję latviai jau neturi kur trauktis.
„Baltiškos vienybės“ parodija
„Dėl bendrosios ES valiutos tikrai neturėtume aklai laikytis „baltiškosios vienybės“, iš kurios jau belikę tik seni prisiminimai. Estai draugauja su suomiais, o mes net nelabai žinome, ką švenčia, kokios muzikos klausosi latviai. Užtenka mums visados pirmiesiems lėkti ten, kur Europos Komisija nurodo.
Lietuvoje jau veikia Europos federalistų sąjunga. Kaip koks globalistų skyrius ar cechas. Kiek man žinoma, net estams su latviais užteko savigarbos tiek nekeliaklupsčiauti Briuseliui – Estijoje ir Latvijoje tokių oficialiai įregistruotų eurofederalistų nėra. Jeigu kyla abejonių, baimių ir pagundų dėl narystės euro zonoje, mums pavyzdys turėtų būti britai, švedai, danai, puikiausiai išsiverčiantys su savo „atgyvenusiais“ tautiniais svarais, kronomis “, - „Ūkininko patarėjui“ sakė A. Endriukaitis. Čekai irgi nepergyvena, kad artimiausi jų giminaičiai slovakai įsivedė eurą, ir neketina kaip akis išdegę sekti buvusiais 1993 m. padalytos Čekoslovakijos „bendraturčiais“.
Tektų išplėšti dalį sielos
„Įsivedus eurą dingtų daugiau nei dešimtį metų Lietuvos finansų sistemą gaubiantis neapibrėžtumas - mūsų valiuta, nors vadinama litu, tačiau nekintamu kursu susieta su euru, tiesa, išlikus teorinei galimybei kada nors tą jungtį perkirsti. Lietuvos bankas, nors Konstitucija skelbia, kad jis mūsų šalyje pagrindinis, - iš tiesų yra nesavarankiškas, priklausomas nuo Europos centrinio banko.
Techniškai pakeisti pinigus nebūtų sunku, bet ne taip paprasta išplėšti lietuvių valstybingumo simbolį – litą su Vyčiu - iš žmonių sielų, jausmų pasaulio. Prisiminkime, kaip džiaugėmės 1991 m. rudenį sulaukę pirmųjų po sovietų okupacijos net dar ne visai tikrų pinigų, bendrųjų talonų („vagnorėlių“ arba „žvėrelių“)“, - „Ūkininko patarėjui“ aiškino Finansų analitikų asociacijos valdybos narys Gintaras Rutkauskas.
Diena X
2011 m. buvo pranašaujama, kad euro zona žlugs iki Kalėdų. Bendroji ES valiuta išsilaikė ir 2012-aisiais. Bet kokia kaina? Daugiausia į bendrą ES iždą sumokanti Vokietija ir jos kanclerė A. Merkel dirbtinai palaiko euro zonos gyvybę, neleisdamos Graikijai bankrutuoti ir sugriauti euro zoną pagal domino principą.
Tačiau daugiau nei pusė Vokietijos gyventojų mano, kad jų šaliai geriau sektųsi susigrąžinus markę, ir tik 29 proc. apklaustų vokiečių norėtų pasilaikyti eurą. Šiemet rudenį, rugsėjo arba spalio mėnesį, Vokietijoje vyks parlamento rinkimai ir visų pakraipų politikai, taip pat ir A. Merkel, norėdami laimėti, turės atsižvelgti į vokiečių nuomonę, susilpninti dėmesį euro zonai, nebepostringauti apie Europos Sąjungos šalių finansinę drausmę ir bankų sąjungą. Ar tada neišauš ta diena X - euro zona žlugs šį rudenį, po Vokietijos Bundestago rinkimų?
Vokiečiai stiprūs, nes neturi varžovų
Anot finansų eksperto G. Rutkausko, nors iš pirmo žvilgsnio ir sunku patikėti, Vokietijai silpnas euras yra naudingesnis negu kitoms ES šalims. „Ilgesio buvusiems laikams kamuojami vokiečiai buriasi į doičmarkės mylėtojų klubus, tačiau Vokietijos pramonė laikosi palyginti neblogai, netgi sugeba kurti naujas darbo vietas tik dėl eksporto. Kaip ir Lietuva, beje. O susigrąžinę „stiprią markę“ taip sėkmingai pelnytis iš eksporto vokiečiai nebegalėtų – jų prekės, gaminiai pabrangtų ir užsienyje nebebūtų paklausūs “, - vadovėlinius finansų rinkų veiklos principus išdėstė G. Rutkauskas. Vokiečiai, kaip ir japonai, dabar naudojasi tuo, kad aplink juos nėra stiprių varžovų, vien nevykėliai, nusmukdę euro kursą.
Lietuva stovi ties riba
1990-1992 metų Atkuriamojo Seimo narys A.Endriukaitis tvirtina, kad Lietuvos valdžiai, elitui, visai politinei sistemai reikėtų matyti ne tik euro zoną, galvoti ne vien apie pirmininkavimą Europos Sąjungos Tarybai, bet žvelgti gerokai giliau, skvarbiau. „Lietuvos valstybė nyksta. Aukščiausi valdžios sluoksniai tyliai atsisako Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios idealų, nuvertina nepriklausomybę, pasiduoda globalizmui ir bevališkai krenta į būseną, kurią popiežius Benediktas XVI pavadino „pasaulio dvasinio nykimo erdve“. Istorinės vertybės Europoje (ir Lietuvoje) pasidarė tik lukštas be turinio. Svarbiausia Lietuvos strateginė sąjungininkė Amerika, anot puikiai JAV politinę sistemą ir šios šalies margą visuomenę pažįstančio politologo Zbigniewo Brzezinski, dabar stebėtinai primena Sovietų Sąjungą prieš pat jos žlugimą: toks pat finansų sistemos paralyžius, nesėkmingi bandymai jėga, ginklu išsaugoti savo įtaką pasaulyje, vienodas sovietų ir amerikiečių kultūrinis, dvasinis neįgalumas.
Anglų istorikas Arnoldas J. Toynbee tvirtino: „Civilizacijų niekas svetimas nesunaikina, jos pačios nusižudo“. Būkime atviri: Lietuva stovi ties tokia riba. Sunkiais, lemtingais valstybei laikais lietuviai rinkdavosi drauge aptarti savigynos būdų. Tautininkai, Lietuvos sąjūdis, klubas „Savastis“, prisiminę istorinę 1917 m. rugsėjo 18-22 dienų Vilniaus konferenciją, siūlo šiemet sušaukti panašų suvažiavimą, įvertinti dabartinę Lietuvos politinę, dvasinę, ekonominę būklę, virš valstybės jau kabančias ir dar tik kylančias grėsmes, ir suformuluoti visiems suprantamą „idee fixe“, kuri išsaugotų Lietuvą ir lietuvius“, - „Ūkininko patarėjui“ pranešė Nepriklausomybės akto signataras A. Endriukaitis.
