– Tai buvo taip seniai, kad net sunku prisiminti. Vis dėlto galiu vienareikšmiškai pasakyti, kad maloniau gauti vaisius iš savarankiškos veiklos. Kita vertus, buvo smagu gauti ir pirmą atlyginimą. Jį užsidirbau dar mokyklos laikas. Tuomet,
pamenu, gavau 100 rublių. Tai buvo dideli pinigai, nes, pavyzdžiui, automobilis anuomet kainavo 7 000 rublių.
Apskritai restoranų verslas nėra ta niša, kur sukasi dideli pinigai. Tiesa, gali sukaupti santaupų, bet didžioji dalis lėšų įvairių produktų pavidalu guli užšaldytos sandėliuose. Aišku, negaliu sakyti, kad dabar pelno nėra. Mes jo siekiame.
– Valdote restoranus „La Provence“, „Domm“ ir Žemaičių smuklę. Kuo jie skiriasi nuo kitų? Kuo skiriatės jūs pats nuo kitų verslininkų?
– Žinoma, galima duoti restoranams kokį nors kiekį žvaigždučių ar kitaip juos įvertinti, bet iš esmės visi jie daro tą patį – maitina žmones. Vieniems geriau pavyksta, o kitiems ne taip.
Pagrindinis išskirtinumas, kurį galiu sąžiningai įvardyti, yra siekis kurti teminius restoranus. Tarkime, jei tai vengriškas arba prancūziškas restoranas, tai turi atspindėti ir valgiaraštis, ir interjeras.
Šiemet bus jau 20 metų, kai sukuosi restoranų versle. Per tą laiką įkūriau, padėjau įkurti ir konsultavau kuriant apie 15 restoranų. Ne visi jie sulaukė šios dienos. Kai kuriuos teko uždaryti. Na, o kiti verslininkai tik pradeda savo veiklą, tad praėjus dar 20 metų bus galima palyginti, kas geriau dirbo.
– Kodėl pasukote į restoranų verslą? Ar tai buvo pirmas pasirinkimas? O gal išbandėte jėgas kitur ir supratote, kad tai ne jums?
– Daug bandymų nebuvo. Viskas prasidėjo nuo hobio, o po kurio laiko tai tapo pagrindiniu užsiėmimu. Išsilavinimo, susijusio su restoranais ir maistu, neturiu, tačiau esu tikras, kad ne vien jis lemia sėkmę šiame versle. Žmogus, kuris
vadovauja restoranų verslui, turi turėti gerokai daugiau nei kulinarijos mokyklos diplomą. Jis privalo būti architektas, dailininkas, rašytojas, režisierius ir scenaristas, o neretai ir vaidinti pagal paties sukurtus scenarijus.
– Kada ir kodėl ėmėtės verslo? Ką jums tai davė? Ką teko paaukoti?
– Verslą pradėjau kaip ir visi mūsų kartos verslininkai – vos subyrėjus Sovietų Sąjungai. Tik tada atsirado reali galimybė tuo užsiimti.
Galiu pasakyti, kad verslas visada daugiau duoda, nei prašo paaukoti. Daug kas sutirština spalvas ir sako, kad reikia dirbti 25 valandas per parą. Na, jeigu išties žmogus taip dirba, tai jis yra kvailas. Juk verslas turi suteikti galimybę gyventi. Jeigu dėl verslo pamiršti, kad esi žmogus, kad turi silpnybių, kurias reikia patenkinti, tuomet kažkas negerai.
Laimė, restoranų verslas yra lankstus ir nepririša kaip, tarkime, bankas ar prekyba vertybiniais popieriais, kur nuolat turi jausti rinkos pulsą. Pavyzdžiui, aš save laikau ne verslininku, o menininku.
– Ar jūsų restoranai kaip nors ypatingai ruošiasi žiemos švenčių laikotarpiui?
– Nesiruošiame. Aš jau išaugau iš to amžiaus. Manau, kad esame maitinimo įstaiga, o linksmybių programas tegul rengia kiti. Mes verčiau gerai aptarnausime, skaniai pavalgydinsime ir įpilsime gero vyno – bus daugiau naudos. Geras restoranas turi gerai maitinti, įdomiai patiekti patiekalus, nepriekaištingai serviruoti stalus ir pasirūpinti, kad būtų puikūs padavėjai.
ANONSAS: Naujame "bzn start" gruodžio mėnesio verslo žurnalo numeryje ieškokite įdomių istorijų: "VERSLO ISTORIJA apie ryžtingas ir ambicingas jaunas ir žavias verslininkes Kristiną Aleknienę ir Ievą Skyrienę, kurios išplėtojo interjero parduotuvių tinklą „Im Deco“; bene vienintelius Rytų Europoje bulvių tarkos gamintojus Mažeikiuose; jaunuolius, sukūrusius genialų projektą kurgyvenu.lt (žmonės dėka šių idėjų galės sužinoti viską apie savo vietą ir sužinoti ar ji tinkama). Taip pat Jūsų laukia daug kitų tikrų verslo gyvenimo užkulisių.
