„Mūsų įmonė rinkoje dirba nuo 2002 metų, tačiau 2007 m. nutarėme, kad mums reikia kito padalinio už Europos ribų, kad padalintume riziką. Įsikurdami Argentinoje tai ir padarėme - mes turėjome padalinį dirbantį su JAV dol. pinigų srautu Argentinoje ir Lietuvoje padalinį su eurų srautu“, - kodėl ėmėsi verslo Argentinoje paaiškina S. Trofimovas.
Paprašytas papasakoti, kas jį stebino dirbant Argentinoje, S. Trofimovas prisimena savo kūrybinių poreikių neslepiančius darbuotojus ir vis griežtėjančius įstatymus.
Nustebino finansinė kultūra
„Visų pirma mus pribloškė pinigų išmuitinimas, tai - 2001 metų krizės palikimas: kai įmonei ar fiziniam asmeniui ateina pinigai iš užsienio, jų iš karto neatiduoda, o paskambina banko klerkas. Toliau viskas klostosi kaip animaciniame filmuke "Trys iš Prostokvašino": jums atėjo siuntinys, bet aš jums jo neatiduosiu, nes jūs neturite dokumentų - tas pats vyksta su valiuta.
Kai mums pirmą kartą atėjo pinigai, man paskambino iš banko ir pasakė: Sergejau, jums atėjo pinigai, ruoškite visus dokumentus, o dokumentai tokie: faktūra, pagal kurią sumokėta, sutartis, pagal kurią ta faktūra buvo išrašyta, išverstas į ispanų kalbą dokumentas apie įmonę, kuri pervedė pinigus, ir banko formuliaras iš 4 puslapių, kiek tiksliai JAV dol. turi ateiti, koks kursas buvo faktūros išrašymo metu ir taip toliau. Su šitais dokumentais turėjau keliauti į banką, vėliau laukti 48 – 72 valandas, kol „Banco Nacional“ tikrino mano dokumentus ir tik po to JAV dol. buvo priverstinai konvertuoti į pesus, o pesai jau atsidurdavo mano sąskaitoje. Tokia procedūra vyko kiekvieną kartą ir būdavo, kad bankas mūsų pinigų neatiduodavo savaitėmis“, - prisimena verslininkas.
Pasak S. Trofimovo, verslą apsunkino ir priverstinai Argentinoje laikomas peso kursas. Jei neoficialiai už JAV dol. buvo galima gauti apie 6-7 pesus, oficialiai už vieną JAV dol. buvo galima įsigyti 4 pesus.
„Pavyzdžiui, pirkdami kompiuterį už 6 tūkst. pesų, mes nuolat mokėjome 1,5 tūkst. JAV dol., užuot mokėję 1 tūkst. JAV. dol. O situacija šalyje kas mėnesį darėsi vis blogesnė: iš pradžių buvo galima nusipirkti dolerių su kvota, po to kvotą sumažino. Dabar dolerių išvis negalima įsigyti – yra didžiulė infliacija. Be to, priimtas labai įdomus įstatymas: įmonė, kuri importuoja į šalį, turi eksportuoti už tokią pat sumą, t.y. jei jūs vežate į Argentiną „Louis Vuitton” produkcijos už 100 tūkst. JAV dol. per mėnesį, privalote išvežti iš Argentinos ko nors už 100 tūkst. JAV dol. Tai gali padaryti ne visi ir iš šalies pasitraukė ne vienas prekės ženklas“, - sako jis.
Įsimintina jam pasirodė ir argentiniečių aistra gryniesiems pinigams.
„Tai galima paaiškinti pakankamai paprastai: kas antras gyventojas 2001 m. krizės metu prarado žymias sumas pinigų, nes visi drąsiai laikė savo santaupas bankuose. Dabar pagrindinė valiuta yra „efectivo“, t.y. grynieji. Prisimenu, kai nuomojomės savo pirmąjį biurą ir buvome apstulbę – mūsų paprašė grynaisiais atsinešti dviejų mėnesių depozitą ir mokestį už tris mėnesius avansu. Reaguodamas į mano nustebimą, nekilnojamojo turto agentas ramiu veidu paaiškino: „na, o ką, tai maždaug toks kiekis pinigų“ ir atitraukė smilių nuo nykščio per du centimetrus“, - prisimena jis.
Anot verslininko, žmogus Argentinoje visada turi turėti „efectivo“, kitaip susidurs su sunkumais.
Darbuotojai taip pat nustebino
S.Trofimovas pasakoja, jog jį nustebino ir darbuotojai argentiniečiai, kurių beveik kiekvienas turi meninių gebėjimų: ar piešti, ar groti muzikiniais instrumentais.
„Komandoje buvo daug kūrybingų žmonių, tačiau visada nustebdavau, kai atsitikdavo kažkas, kas Lietuvoje negalėjo atsitikti iš principo: atsimenu, kai darbo dieną, apie 11 valandą ryto, pradėjau girdėti garsą, primenantį lyg ir mantrą „Ommmmm“. Išeinu iš kabineto, einu link garso šaltinio, atsiduriu programuotojų kambaryje. Ir ką matau: kambario viduryje guli mūsų vyriausias programuotojas, žvaigždutės poza, akys užmerktos ir dainuoja tą „Ommmmm“. Aplink stovi kiti programuotojai ir pagarbiai žiūri į savo vadą. Tyliai klausiu: „amigo, que pasa?“ (liet. - drauge, kas vyksta?). Sako: aš gaudau kalnų energiją, nes truputį pavargau. Man buvo neįprasta, o argentiniečiams – savaime suprantama. Kitas atvejis: sėdžiu, peržiūriu naują žaidimo versiją ir girdžiu kažkas aiškiai groja gitara ir dainuoja. Vėlgi - darbo laikas, ne pietų pertrauka. Garsas sklinda iš dailininkų kabineto, užeinu, sėdi mūsų animatorius, groja ir dainuoja. Tiesiog nutarė padaryti pertrauką“, - įspūdžiais dalijasi jis.
Verslininkas prisimena ir mažiau smagų nutikimą, kai įmonė buvo apkaltinta rasizmu platformos, kuriai kūrė žaidimus, valdytojų.
„O reikalas buvo toks: jei paprašyti statistinio Lietuvos gyventojo nupiešti žmogų, jis ims piešti europietiškų veido bruožų žmogų. Kai visi žmonės aplink yra tokių bruožų, niekas dėl to nesusimąsto. Dailininkai argentiniečiai ėmėsi piešti žmones indėnų veido bruožais, o žaidimas iškart įgavo šarmo. Kai jis galiausiai buvo baigtas, žaidimą išsiuntėme patvirtinti platformos valdytojui, tačiau mums grįžo nurodymas: kol veikėjų veidai nebus pakeisti į labiau tradicines rases, žaidimas nebus išleistas, t.y. žaidimas gali būti apkaltintas nacionalinių mažumų teisių pažeidimais. Žinoma dailininkai nustebo, bet veidus perpiešė“, - dėsto jis.
Anot S. Trofimovo, Argentinoje stebina ir darbuotojo, ir darbdavio požiūris į darbą.
„Saulė ir šiltas oras sulėtina žmones, padaro juos ramesnius ir posakis "mañana" (liet. - rytoj) tampa savotiška taisykle, kai viskas tampa ne taip jau ir svarbu - nėra reikalų, kuriuos reikia atlikti šiandien ir negalima atidėti rytdienai. Laikas ten eina lėtai ir ramiai, sąvoka "laikas" tampa efemeriniu dalyku, atrodo, laiko yra mažai, bet kai jis baigiasi, nenutinka nieko baisaus, dangus nekrenta ir visi supranta, kad laiko iš tiesų yra daug“, - dėsto jis.
Tačiau verslininkas atvirauja, kad kol kas verslo Argentinoje vėl pradėti nenorėtų, nors mielai ten vyktų kaip turistas.
