O Kovo 11-osios Nepriklausomybės akto signataras filosofas Romualdas Ozolas piktinasi, kad, gindamas mūsų šalies savarankiškumą, Lietuvos elito buvo išvadintas „marginalu“ ir išstumtas iš politinio gyvenimo.
„Ūkininko patarėjas“ pasiteiravo abiejų nesutaikomų idėjinių priešininkų - buvusio Lietuvos euroderybininko P. Auštrevičiaus ir Centro partijos garbės pirmininko R. Ozolo, ar federacine supervalstybe tampanti Europos Sąjunga nekerta savo pačios šaknų – juk prieš 60 metų vieningoji Europa buvo pradėta kurti grynai ekonominiais tikslais, turėjo pašalinti žemyno valstybių prekybos apribojimus, o vadinamieji Europos Ekonominės Bendrijos „ tėvai-steigėjai” (Vokietijos kancleris krikščionis demokratas Konradas Adenaueris, Didžiosios Britanijos premjeras konservatorius Winstonas Churchillis ir kiti) apie jokią vieningą ES valiutą ir bankų sąjungas net neužsiminė.
Redakcijos pakalbinti politikai sutarė tik dėl vieno dalyko – Lietuva neturi nei tokių istorinių tarptautinių ryšių, nei senų parlamentinės demokratijos ir asmens laisvės tradicijų, kad galėtų sekti britais, kurie, net ir priklausydami Europos Sąjungai, atsisako aukoti savo politinį ir finansinį savarankiškumą.
Nuo pirminio projekto nukrypta seniai
„Nuo to, ką projektavo Europos anglių ir plieno sąjungos įkūrėjas pusiau vokietis, pusiau prancūzas Robertas Schumanas ir kompanija, nukrypta jau seniai“, - kategoriškai teigė Lietuvos centro partijos garbės pirmininkas R. Ozolas, „Ūkininko patarėjui“ paklausus, ar Europos Bendrija nenusigręžia nuo savo ištakų. Pasak R. Ozolo, dar tada, kai Europos Ekonominės Bendrijos iškaba buvo pakeista (EEB tapo ES), prasidėjo žemyno (iš pradžių vakarinės ir pietinės jo dalies) federalizacija.
„Tik niekas to nenorėjo matyti ir girdėti, nes visi buvo ištroškę europinio finansavimo, kurį komunizmo statybų nuvargintiems Rytų ir Vidurio Europos kraštams galėjo suteikti turtingoji Vokietija ir šiek tiek kuklesnė Prancūzija. O gavus pakišą, nėra didelio noro gilintis į gerųjų dėdžių siūlomą ES konstitucijos projektą.
Kai kurios valstybės vis dėlto pasiskaitė, surengė referendumus ir atmetė federalinės Europos pagrindinį įstatymą. Tada autoriai kosmetiškai pataisė savo kūrinį, pavadino jį Lisabonos (ES reformų) sutartimi. Bet svarbiausieji ES supervalstybininkų siekiai nepasikeitė - sukurti krikščioniškų prietarų atsikračiusį ES humanoidą, kuriam nacionalinė pilietybė tėra neprivalomas priedėlis. Turime tai, ko norėjome“, - tvirtino R. Ozolas, kurį už tokias kalbas Lietuvos elitas išvadino „marginalu“ ir nustūmė į politinę užmarštį.
Emigracija ugdo patriotizmą?
„Vieningos Europos turinys slenkant metams nesikeitė, bet šiek tiek kitoks pasidarė valstybių bendradarbiavimas, išsiplėtė tarptautiniai ryšiai. Nes tų tikslų, kuriuos užsibrėžė Europos Bendrijos sumanytojai, ankstesnėmis priemonėmis ir tuometinėmis eurointegracijos apimtimis jau neįmanoma pasiekti. Tik nuolat besivystanti, labiau suartėjanti organizacija yra gyvybinga“, - „Ūkininko patarėjui“ aiškino Europos federalistų sąjungos Lietuvoje prezidentas P.Auštrevičius.
Seimo narys P. Auštrevičius nesutinka, kad Lietuva Europos Sąjungoje praras savo kalbą, kultūrą ir išdidumą. „Pažiūrėkite į emigrantus. Po sunkmečio į Lietuvą iš užsienio jie grįžta tapę didesniais patriotais“, - pabrėžė P. Auštrevičius.
Stojo į kitokią sąjungą
Lietuvos ir Briuselio teisininkai tvirtina, kad mūsų rinkėjai, 2003 m. gegužės 10-11 dienomis pasisakę už šalies narystę Europos Sąjungoje, iš anksto, avansu pritarė ir visoms federacinėms, ES narių savarankiškumą tirpdančioms reformoms, kurios buvo atliktos nuo 2004-ųjų. Toks požiūris labai jau primena mūsų politinio elito painius, klaidinančius samprotavimus, kaip per naujausią referendumą balsavo Lietuvos piliečiai: už ar prieš branduolinę energetiką.
Parlamentaras P. Auštrevičius sutinka, kad 2004 m. Lietuva įstojo į visiškai kitokią ES. „Per 8 metus Bendrija smarkiai pasikeitė. Ir, atrodo, permainos tik spartės. Bet mūsų atstovai visą tą laiką dalyvavo visuose posėdžiuose, susitikimuose, kuriuose buvo sprendžiama ES ateitis. Galbūt išskyrus svarstymus dėl euro zonos likimo, nes mūsų valstybė neįsivedusi bendrosios ES valiutos”, - sakė P. Auštrevičius. Jo nuomone, neteisinga, negarbinga sakyti, kad mums, vargšams nežiniukams, Briuselis iš anksto nepranešęs primeta savo valią.
Tikroji ES valdžia
„Tačiau man nepatinka, kad dabartinėje Europos Sąjungoje svarbiausi reikalai sprendžiami ne visiškai demokratiškai. Manyčiau, tiesiogiai renkamų ES įstaigų turėtų būti daugiau, reikėtų keisti Europarlamento ir nacionalinių parlamentų santykius. Aukščiausi ES pareigūnai, nuo kurių sprendimų priklauso ES šalių piliečių verslo reikalai ir kasdienis gyvenimas, privalėtų atvirai, suprantamai viską paaiškinti Bendrijos visuomenei.
Netgi Europarlamento rinkimų tvarką reikėtų keisti. ES valstybėms glaudžiau bendradarbiaujant neišvengiamai daugės bendrųjų ES struktūrų, stipresnių už kiekvienos šalies valdžios įstaigas. Jeigu antnacionaliniai dariniai nebus demokratiškai kontroliuojami, jie gali apžioti daugiau valdžios nei leidžia ES teisės aktai”, - apie pavojus, kurie tyko stipriau besivienijančios Europos, perspėjo net nesvyruojantis federalistas P. Auštrevičius.
Tankus pakeitė bankai
Filosofas R. Ozolas įsitikinęs, kad panašiai susiklostys ir Europos Sąjungos, neseniai gavusios Nobelio taikos premiją, unijiniai eksperimentai. „Tai, ką Trečiasis Reichas 1938-1942 metais bandė padaryti jėga, dabar atliekama atrišus pinigų kapšą. Vokietija stiprinama, kitos valstybės sekinamos. Imperijos niekuo nesiskiria. Visų jų esmė – naikinti tautas ir žmones. Kokie būdai pasirenkami – ne taip ir svarbu. Trečiojo pasaulinio karo nebuvo, bet netekome milijono savo žmonių“, - eurointegraciją dėl Lietuvos išsivaikščiojimo apkaltino R. Ozolas.
Europa pabudo prieš saulėlydį
„Lietuva geriausiai jaučiasi stiprioje, atviroje Europoje. Kai žemyne prasideda nesutarimai, skilimai, labiausiai kenčia būtent nedidelės, bet arti „galios centrų“ esančios šalys. Jos gauna dvigubą smūgį – vidinį (dėl pasaulinės krizės smunka ekonomika) ir išorinį (iškyla grėsmė valstybių savarankiškumui).
Lietuvai gyvybiškai svarbu, kad ES būtų kuo stipresnis junginys ir vieningas kūnas. Susiskaldymas, prievarta, „didžiųjų“, „stipresniųjų“ viešpatavimas, gražiais tikslais sukurtų totalitarinių federacijų, konfederacijų, „broliškų sąjungų“ byrėjimas, pasiglemžęs milijonus gyvybių – tai karti, skaudi Europos istorinė patirtis. Manau, Europa pasimokė. Taip pat ir iš pastarosios ekonominės krizės, kuri pagaliau privertė atsikvošėti amžina savo gerove daug dešimtmečių šventai tikėjusius europiečius“, - tuo, kad ilgai ant laurų snaudusi Europa laiku pabudo, džiaugiasi eurofederalistas P. Auštrevičius.
Baltijos sesių lenktynės
Estams pernai įsivedus eurą, o latviams nusiteikus tai padaryti 2014-aisiais, Lietuvos valdžia jau grynai dėl sportinio azarto, „įžeistos” savimeilės, nepaisydama pasekmių šalies ekonomikai ir finansams, sieks neatsilikti nuo kitų Baltijos sesių. „Lietuva turėtų stoti tik į tokią euro zoną, kurioje visi laikosi vienodų žaidimo taisyklių.
Tikiuosi, kad tada, kai Lietuva visiškai atitiks Mastrichto kriterijus, leidžiančius siekti narystės euro zonoje, pastarąją bus iš esmės pakeitusios valdymo reformos ir politinės išvados po 2008 m. finansų krizės”, - svajojo P. Auštrevičius, „Ūkininko patarėjui“ pasiteiravus, ar Lietuvai apsimoka veržtis į bendros valiutos sąjungą, kurios gyvybingumas ir ilgaamžiškumas pastaraisiais metais tapo abejotinas.
Sala ir slenkstis
Didžioji Britanija, laikoma senų parlamentinės demokratijos ir asmens laisvės tradicijų šalimi, Europos Sąjungoje atsisakė aukoti savo politinį ir finansinį savarankiškumą. „Lietuvai nepavyktų sekti britais. Didžioji Britanija yra sala, o Lietuva - Europos slenkstis, kryžkelė . Be to, dar ir visiškai nustekenta per vadinamąją privatizaciją.
Mūsų žmonių sąmonė nudrengta. Jau nuo mokyklos suolo jie išauklėti kosmopolitiškai. Neturime nei dvasinių, nei fizinių jėgų pasipriešinti Briuselio biurokratams supervalstybininkams. Atsitiesti bando tik vieniši individai. Nors tikiu, kad pakils ir visuomenė. Visa ar tik dalis – nežinau“, - vilčių dėl laimingesnio Lietuvos likimo dar nepalaidojo R. Ozolas.
Geriau nelaukti Vokietijos malonės
„XIX a. antrojoje pusėje britai laikėsi vadinamosios „išdidaus atsiribojimo“ („splendid isolation“) politikos (posakio autorius – Didžiosios Britanijos iždo kancleris (finansų ministras) George'as Goschenas - red. past.), stengėsi nesikišti į Europos reikalus, atsisakydavo sudaryti ilgalaikes tarptautines sąjungas. Tos politikos atgarsių išliko iki mūsų laikų. Britai turi buvusių savo kolonijų ir užjūrio teritorijų Sandraugą, Didžiąją Britaniją sieja ypatingi istoriniai ryšiai su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis“, – aplinkybes, nulėmusias britų europesimizmą, nurodė P. Auštrevičius.
Anot Seimo Liberalų sąjūdžio frakcijos nario, britiškos įtakos pasaulyje neturintiems lietuviams geriau ieškoti sąjungininkų ir kovoti dėl ES permainų, negu užsidarius savo kambarėlyje tikėtis, kad gal Vokietijos projektas bus naudingas ir Lietuvai.
