Naujosios informacinės technologijos neaplenkia ir miško pramonės. Nekalbu apie kompiuterius ant urėdų, girininkų stalo. Nei stebina, nei imponuoja. Tai natūralu.
Bet štai pusmetis, kai žalios medienos prekyba vyksta elektroninio aukciono būdu. Pažanga, aiški pažanga. Smalsu, kaip ją priima tie, kurie su šia sistema susiduria kasdieniame darbe. Įdomu žvilgtelėti į abi puses: pardavėjo ir pirkėjo, stambaus gamintojo ir smulkaus verslininko kiemą. Ką davė naujovė, kuo palengvino veiklą ar, priešingai, apsunkino.
Vytautas Daukševičius, Jonavos miškų urėdas
Senoji medienos pardavimo sistema egzistavo penkerius ar šešerius metus. Drąsiai teigiu – ji nebuvo bloga. Prie jos pripratome ir didesnių problemų nekildavo. Nuo liepos mėnesio prasidėjo elektroninių aukcionų era. Mano nuomone, pats principas geras. Tikiu, kad ji išsilaikys ilgiau: gal dešimt metų, gal dar daugiau. Pažangus ir sveikintinas žingsnis. Tačiau kaip ir kiekviena naujovė turi prasivalyti kelią, įgauti tiek pardavėjų, tiek pirkėjų pasitikėjimo. Žinau seną tiesą: padarei daiktą – dailink, šlifuok, kol įgaus prekinę išvaizdą. Reikia laiko, atidumo. Elektroninių aukcionų sistemoje dar reikia tobulinti kai kuriuos momentus, konkretinti ar supaprastinti detales. Neabejoju, aukciono tvarkytojai įsiklausys į suinteresuotųjų nuomonę ir pastebėjimus, o šlifuotojo vaidmenį atliks laikas ir kūrybinė mintis. Aš už pažangą.
Aleksandra Širvinskienė, UAB „Eurostilius“ direktorė
Su medžiu bendrauju daugiau nei dešimt metų. Medienos pardavimo ir pirkimo aukcionai vyko ir anksčiau. Juose nuolat dalyvavau. Rengiau pasiūlymus, dėjau juos į voką, nešiau į urėdiją ir t. t. Nuo liepos pakito jų forma. Elektroninė. Sėdėk kabinete prie kompiuterio, sek aukciono eigą, laiku nuspausk reikiamą mygtuką. Reikia žaibiškai mąstyti, vertinti savo galimybes. Prisipažinsiu atvirai: dar tobulai neįvaldžiau šios naujovės, ne visada spėju.
Jonavos urėdija medienos pirkėjams organizavo mokymus, kaip naudotis elektronine sistema. Labai norėjau dalyvauti, iš anksto užsirašiau. Deja, labai svarios šeimyninės aplinkybės sutrukdė mano ryžtui ir geriems ketinimams. Laukiu, gal urėdija dar pakartos seminarą. Būtinai dalyvausiu. Kol kas lyg voverė sukuos senam rate. Medienos įsigyju iš privačių miškų savininkų arba iš perpardavinėtojų. Suprantu, tai ne tas kelias, bet...
Tiesa, šiek tiek gąsdina aukcionų kainos. Siūloma pačios medienos kaina priimtina, net gundanti. Tačiau pridėjus pagal aukciono reikalavimus privalomas pakrovimo, transportavimo, iškrovimo sąnaudas medienos kaina gerokai šokteli ir praranda finansinį patrauklumą. Gal aš ko nesuprantu?
Žinau, norėdama toliau plėtoti verslą privalau prisitaikyti prie naujų aplinkybių.
Antanas Kavaliauskas, UAB „Strielčių lentpjūvė“ direktorius
Per dvidešimt bendrovės veiklos metų susidūriau su ne viena medienos tiekimo forma. Perkam, gaminam gana nemažai. Dažnai pasikalbu su kolegomis gamintojais, medienos pardavėjais. Diskutuojame, vertiname, mąstome. Mano, kaip verslininko, širdžiai priimtiniausias betarpiškas pardavėjo ir pirkėjo bendravimas, dalykiški, bet šilti ryšiai. Elektroninio aukciono sistema šiuos subtilumus, aišku, išbraukia iš gyvenimo. Gal taip reikia? Juk laikas – pinigai. Aš tikrai už pažangą ir naujoves. Naujoji sistema iš principo nedaug tesiskiria. Be abejonės, taupo laiką, mažina popierizmą, skatina viešumą. Dalyvaujant aukcione svarbiausia greitas mąstymas ir profesionalūs kompiuterio valdymo įgūdžiai. Mano „arkliukas“ – sūnūs, tvirtai rankoje laikantys „pelę“. Manoji misija – sėdėti šalia, greitai mąstyti, žaibiškai vertinti situaciją rinkoje ir savas galimybes. Šioje sistemoje yra ir vienas kitas taisytinas momentas. Kalbėdami su kolegomis aptinkame ir galimo išankstinio susitarimo nišą, bet tai neesminės smulkmenos.
Tačiau jaudina kitos problemos. Niekaip negaliu priprasti ir suprasti, kodėl mūsų valdžia taip neekonomiškai ir atžagariai žvelgia į savus verslininkus, medienos perdirbėjus. Lyg į nekenčiamus posūnius. Juk savieji kuria produkciją. Tai ne žaliava, o, pabrėžiu, produkcija. Jie kuria darbo vietas, papildo mokesčiais valstybės iždą, „Sodrą“. Jie lašas po lašo prisideda prie bendrojo šalies produkto augimo. Gal suteikime saviesiems bent minimalią privilegiją įsigyjant žaliavų. Neprašau kainų nuolaidų. Rinka yra rinka. Tiek savo, tiek medienos apdirbimo verslo kolegų nuomone, medienos pasiūla pirmiausia turėtų atitekti vietiniams, t. y. Lietuvos verslininkams. Tik patenkinus jų poreikį, rinką atverti perpardavinėtojams, eksportuotojams į užsienį. Neįsivaizduoju, sakykim, Vokietijos, Lenkijos rinkų, kuriose perkant medieną pirmenybė būtų atiduodama lietuviui ar kitos šalies perpardavinėtojui. Absurdas. O Lietuvoje atvirkščiai. Geriausia žaliava atitenka eksportuotojams, vežantiems į Kiniją, Ukrainą ir pan. Jie kaip krabai savo žnyplėmis apraizgė medienos rinką. Saviems, deja, kas liko. Atvirai sakau – nesąmonė, gal net nusikaltimas. Aš suprantu urėdijas, privačius pardavėjus. Jiems svarbiausia parduoti. Bet kodėl sava vyriausybė akių neprasikrapšto. Tai pastebėjimai. Ne aš vienas matau šią bėdą. Ne kartą ir spaudoje rašyta. Kažkas labai suinteresuotai ir kryptingai skleidžia, mano nuomone, klaidingą mintį, jog vietiniai perdirbėjai rinkoje esančios medienos nepajėgia išpirkti. Matykim, girdėkim vietinį verslininką, tada suprasim, kur tiesa, o kur užslėpti interesai.
Kazimieras Morkūnas, privataus miško savininkas
Turiu apie 20 ha miško. Pagal patvirtintą projektą kartais dalį miško iškertu. Planingai atsodinu. Dėl pardavimo problemų neturiu. Palaikau nuolatinius ryšius su dviem ar trim lentpjūvėm ir joms nukirstą medieną parduodu. Kaina tenkina ir juos, ir mane. Apie medienos pardavimo elektroninį aukcioną nieko negirdėjau ir girdėti nenoriu. Kuo „mandriau“, tuo daugiau apgavysčių, galimybių nuskriausti paprastą žmogų.
Taigi nuomonės įvairios, niuansai gana margoki. Laikas sudėlios viską į savas lentynėles. Tik labai norėtųsi, kad būtų išgirstas tiek pardavėjas, tiek pirkėjas, kitaip sakant, Lietuvos žmogus.
