O kai kurios kredito unijos bandymus griežtinti kontrolę, labiau reglamentuoti jų veiklą vadina stambiųjų bankų siekiu atsikratyti sparčiai daugėjančių konkurentų. Kiek čia tiesos?
Iškilo per krizę
Pastaraisiais metais kredito unijos pradėjo dygti kaip grybai po lietaus. Šiuo metu jų yra jau 77, iš kurių 63 susibūrusios į Lietuvos centrinę kredito uniją. Kol kas kaimo bankeliais neretai vadinamos unijos užima mažiau nei 3 proc. visos šalies finansų rinkos, tačiau turi didelių ambicijų ją gerokai išplėsti. Europos šalyse kredito unijos paprastai užima kur kas didesnę rinkos dalį – apie 20–40 proc. Pavyzdžiui, panašioje pagal dydį kaip Lietuva Airijoje veikia beveik 600 kredito unijų.
Kas paakino mūsų žmones, kai šalyje tiek žinomų skandinaviškų ir kitokių stabiliai dirbančių bankų, atsigręžti į kredito unijas? Gal ir paradoksaliai skamba, bet jų plėtrą, kaip teigia ekspertai, paskatino praūžusi ekonominė ir finansinė krizė.
Prieš sunkmetį kredito unijos užėmė vos vieną procentą Lietuvos finansų rinkos. Tuo metu baimindamiesi nuostolių didieji bankai beveik visiškai užrakino savo paskolų seifus, todėl kredito unijos ūkininkams, žemės ūkio bendrovėms, smulkiesiems verslininkams, kuriems gyvenimas nesustojo ir įsiplieskus krizei, tapo tikru išsigelbėjimu. Nuo tada ir pradėjo augti jų populiarumas, šiandien konkurentams tapęs savotiška rakštimi.
Unijos liberalesnės negu bankai
Lietuvoje veikiantys skandinaviški bankai pastaruoju metu skundžiasi, jog neturi kur dėti indėlių, todėl moka už juos tokias menkas palūkanas, kad jos nė iš tolo nepadengia net infliacijos. Viena iš oficialių to priežasčių – mažai kas dabar iš bankų ima kreditus, todėl nereikia ir pinigų. Šių bankų 12 mėnesių terminuoto indėlio palūkanos norma nusmuko iki 0,45–0,5 proc.
O kredito unijos gyventojų indėlių nesikrato ir kai kurios moka kone dešimt kartų didesnes metines palūkanas – 4,5–4,8 proc., už 36 mėnesių indėlius – net 5,1 proc. palūkanas. Nieko nuostabaus, kad pastaraisiais metais indėliai kredito unijose padidėjo net 33 proc. Šių metų trečiojo ketvirčio Lietuvos banko (LB) duomenimis, kredito unijų turtas siekė beveik 2 mlrd. Lt, arba 2 proc. visos finansų sistemos turto. Tokį turto padidėjimą, pasak LB Priežiūros tarnybos specialistų, iš esmės lėmė išaugusi indėlių suma, kurios didžiąją dalį sudaro fizinių asmenų pinigai.
Kredito unijų teikiamos paslaugos, palyginti su bankais, yra siauresnės apimties, tačiau jos turi galimybę teikti pagrindines finansines paslaugas – priimti indėlius, išduoti mokėjimo korteles, teikti hipotekines ir kitas paslaugas, kuriomis naudojasi tam tikros gyventojų ir juridinių asmenų grupės.
Kas bankų prievaizdams pasėjo nerimą?
Kodėl dėl padidėjusios kredito unijų plėtros pastaruoju metu sunerimo Lietuvos bankas? Gal iš tiesų, kaip teigia kai kurių kredito unijų atstovai, spaudžiant lobistams, norima jų atsikratyti ir dar plačiau atverti duris į finansinę rinką stambiesiems bankams?
„Lietuvos bankas turi pakankamai raumenų, kad atsilaikytų prieš bet kokį spaudą. Mes sveikiname konkurenciją kredito ar mokėjimų rinkoje ir norėtume, kad ji būtų dar didesnė, nes vartotojui tai tik į naudą. Tačiau kartu esame atsakingi už finansų sistemos stabilumą ir kredito įstaigose laikomų iš gyventojų ir įmonių surinktų indėlių saugumą. Kur jau kur, o finansų sektoriuje tvarka būti privalo, todėl ir turime ne tik stebėti, bet ir veikti“, – sakė „Ūkininko patarėjui“ Lietuvos banko Priežiūros tarnybos direktorius V. Valvonis.
Jis neslėpė, kad pastarojo meto kredito unijų raida Lietuvos bankui, prižiūrinčiam šalies finansų sektorių, kelia rimtą susirūpinimą. Pasak V. Valvonio, pritraukdamos finansinius išteklius aukštesne kaina ir siekdamos užtikrinti nenuostolingą veiklą kredito unijos yra priverstos investuoti lėšas į didesnės investicinės grąžos ir, deja, didesnės rizikos turtą – paskolas.
Turi didesnę manevro laisvę
Ne vienam žmogui vis dėlto kyla klausimas, kaip kredito unijos, mokėdamos tokias palyginti su skandinaviškais bankais nemažas indėlių palūkanas, suduria galą su galu, juk mokant didesnes palūkanas už indėlius kredito unijai reikia jas kažkaip uždirbti, kad dar ir pelno liktų?
„O kodėl kredito unijas reikėtų lyginti būtent su skandinaviškais bankais? Ir kas yra didelės ir mažos palūkanos pasaulyje? – klausimu į klausimą „Ūkininko patarėjui“ atsakė Lietuvos centrinės kredito unijos valdybos pirmininkas Fortunatas Dirginčius. – Šiuo metu 63 mūsų kredito unijų vidutinės indėlių palūkanos siekia 3,14 proc. Toks palūkanų dydis nėra nei per didelis, nei per mažas. Kai kuriuose rajonuose jos net dvigubai mažesnės už Lietuvoje veikiančių smulkiųjų bankų palūkanas.
Manome, kad tai yra optimali palūkanų norma, kuri padengia infliaciją ir atspindi lietuviškos rinkos pinigų kainą. Žinoma, į per dideles indėlių palūkanas mes žiūrime atsargiai, nes saugiai ir pelningai įdarbinti brangius resursus tikrai nėra paprasta. Kredito unijos uždirba lėšas investuodamos į paskolas, vyriausybių vertybinius popierius, suteikdamos papildomas paslaugas ir kredito unijų nariams, ir klientams. Kita vertus, kredito unijų nariai gali patys nustatyti prioritetus ir savaip paskirstyti pelną, pavyzdžiui, plėtoti nemokamas ar kur kas pigesnes paslaugas. Komerciniai bankai veikia visai kitokiais principais ir pagrindais – jie turi uždirbti pelną akcininkams.“
F. Dirginčiaus teigimu, svarbus vaidmuo čia tenka kredito unijos lėšų optimizavimui ir veikloje taikomiems kooperatiniams veiklos principams. Į Lietuvos centrinę kredito uniją susijungusios 63 kredito unijos, pasak valdybos pirmininko, sukūrė ir naudojasi vieninga sistema, leidžiančia sumažinti paslaugų teikimo sąnaudas, efektyviai paskirstyti piniginius resursus.
Įžvelgė rizikos grėsmę
Inspektavimo metu, pasak V. Valvonio, kredito unijose nustatoma reikšmingų teisės aktų pažeidimų ir veiklos trūkumų, todėl unijoms nurodoma formuoti papildomus specialiuosius atidėjinius, taikomos kitos poveikio priemonės. Visa tai atseit ir privertė griežtinti kredito unijų priežiūrą, daugiau jų inspektuoti.
Neseniai Lietuvos banko Priežiūros tarnyba nustatė, kad, Nacionalinėje kredito unijoje sparčiai daugėjant indėlių, klientai kredituojami neturint veiksmingos kredito rizikos valdymo sistemos. Unijai buvo laikinai apribota teisė teikti kai kurias paslaugas, nurodyta nepriimti iš gyventojų naujų terminuotųjų indėlių, nesudaryti skolinimo sandorių, kai kredito unijos skolininko piniginių reikalavimų ar įsipareigojimų suma viršija 30 tūkst. Lt. Rimtų nemalonumų dėl pasisavintų 2 mln. litų turėjo ir Palangos kredito unija, kurios byla dar nebaigta ik šiol.
Laukia nemažai permainų
V. Valvonis informavo, kad nuo ateinančių metų sausio 1–osios įsigalios atnaujintos Kredito unijų didžiausios paskolos sumos vienam skolininkui ir didelių paskolų apskaičiavimo taisyklės, kuriose numatoma didžiausios paskolos sumos vienam skolininkui normatyvą taikyti ir kredito unijų lėšoms, laikomoms bankuose. Įsigalios ir nauja kredito unijų likvidumo normatyvo bei padengimo likvidžiuoju turtu rodiklio apskaičiavimo taisyklių redakcija.
Be to, pasak LB Priežiūros tarnybos direktoriaus, siekiant didesnio veiklos skaidrumo, kredito unijos savo ar jas vienijančių asociacijų interneto svetainėse turės skelbti metines finansines, taip pat auditorių arba revizorių patikrintas ir visuotinių narių susirinkimų patvirtintas 2012 m. finansines ataskaitas.
Kad kredito unijos atsakingiau vertintų kredito riziką, iš esmės atnaujinami kredito unijų minimalūs paskolų vertinimo reikalavimai, reglamentuojantys paskolų vertinimą ir specialiųjų atidėjinių formavimą. Baigiamos rengti kredito unijų vidaus kontrolės ir rizikos vertinimo (valdymo) organizavimo procesus reglamentuojančios nuostatos.
Be to, Lietuvos bankas inicijavo Kredito unijų įstatymo pakeitimus, kuriais siūloma gerokai padidinti minimalius reikalavimus nuosavam unijos kapitalui, pajiniams įnašams, minimaliam unijos narių skaičiui. Įstatymo pataisomis taip pat numatyta galimybė į unijos valdymo organus skirti laikinąjį atstovą veiklos priežiūrai, ketinama perpus sumažinti turto ribą, kurią peržengus unija privalės įsteigti nuolat veikiančią vidaus audito tarnybą ir kt.
Vienas kurpalis visiems netinka
Kokie nauji Lietuvos banko reikalavimai, kurie artimiausiu metu įsigalios, labiausiai baugina kredito unijas, ar tikrai jie gali gerokai praretinti šių įstaigų gretas? Labiausiai būgštaujama dėl to, kad unijos vienam skolininkui negalės suteikti didesnės kaip 300 tūkst. Lt paskolos. Tiesa, tokio apribojimo neketinama taikyti ūkininkams. Kitas baubas – planuojami gerokai didesni unijų atidėjimai, griežtesnė tvarka besisteigiančioms naujoms unijoms.
Lietuvos centrinės kredito unijos valdybos pirmininkas F. Dirginčius situacijos nedramatizuoja, tačiau mano, kad unijų priežiūra turėtų būti stiprinama labiau įsigilinus, išanalizavus jų veiklą, o ne pagal vieną kurpalį visiems. Šiuo metu yra aktyviai diskutuojama dėl kredito unijų likvidumo, kapitalo pakankamumo užtikrinimo, paskolų išdavimo, siekiama sukurti efektyvią rizikos valdymo sistemą. Jo nuomone, dabar Lietuvos banko siūlomi veiklos riziką ribojantys rodikliai minimaliai paveiktų 63 kredito unijų sistemą.
„Mes siūlome šiuos rodiklius taikyti kiekvienai kredito unijai individualiai, o ne visoms vienodai. Bendrai sistemai nepriklausančios kredito unijos dažnai imasi gana agresyvios plėtros, rizikuoja. Tuo metu sisteminių, vienų seniausių kredito unijų Lietuvoje plėtra vyksta pamažu, jose veikia likvidumo ir stabilizacijos fondai, sukurta papildoma veiklos priežiūra. Jei visuomenėje susirgo keletas žmonių, juk nepuolama tokiais pat vaistais gydyti ir visų likusiųjų. Gal vieniems reikia tik profilaktinės priežiūros, kitiems – vitaminų, o tretiems – rimtos operacijos. Taip ir su kredito unijomis“, – sakė „Ūkininko patarėjui“ Fortunatas Dirginčius.
