“Manęs šis faktas tikrai nedžiugina. Paprasčiausiai nebebus kur žiūrėt gerą neholivudinį kiną”, - sakė “Litexpo” parodų rūmuose dirbanti Rasa Cieliuokytė.
Panašios nuomonės laikosi daugelis šio kino teatro gerbėjų. O kino kritikai piešia išvis apokaliptinį vaizdelį – esą netrukus mūsų pasirinkimas kino salėse bus apribotas iki “Pupytės 4” ar “Plieninis kumštis 7” repertuaro.
Su tuo nesutinka Lietuvos kino demonstravimo rinkos lyderis “Forum cinemas”. “Pernai Lietuoje buvo parodyta 150 premjerų, iš jų 95 – holivudinės. Iš 55 nepriklausomo kino juostų 24 pirmąsyk demonstruotos mūsų salėse”, - teigė “Forum cienmas” direktorius Arūnas Baltrušaitis.
Kino salių tuštėjimo metas
Nežinia, ar iš tiesų posakio “kinas – menas liaudžiai” autorystė priklauso Leninui, bet tarybinė valdžia šį devizą suprato pažodžiui. Vien tik Vilniuje buvo įsteigta beveik 20 kino teatrų. 1964-aisiais pastatyta “Lietuva” kaipmat įsitvirtino kino salių karalienės soste. Daugelį metų "Lietuva" visiškai pelnytai buvo laikomas geriausiu, prabangiausiu ir prestižiškiausiu kino teatru.
Tačiau atėjo šlovingieji 90-ieji ir požiūris į kiną pasikeitė. Iš pradžių buvo svarbesnių reikalų, o vėliau visi pradėjo skaičiuoti kiekvieną centą ir rūpintis, iš kur gauti pinigų duonai kasdieninei. Lėšų pramogoms, tarp jų ir kinui, nebeliko. Štai čia Vilniaus savivaldybė ir susivokė, kad jai priklausantys kino teatrai – tikra aukso gysla. Dauguma jų pastatyti strategiškai gerose vietose , todėl verslininkai nesiderėdami mokėjo milijonus.
Netrukus procesas įgavo pagreitį. Vietoj “Neries” išdygo daugiabutis, vietoj “Tėvynės” – naktinis klubas, “Taikos” pastate įsikūrė viena iš komercinių televizijų, “Vilniuje” - dabartinio sostinės mero Artūro Zuoko žmonos Agnės vadovaujama bendrovė, “Helios” – pramogų kompleksas, “Spalyje” – bankas, vietoj “Pergalės” netrukus atsiras kazino, o kai kur apie buvusį kino teatrą primena tik užkaltos durys ar aptrupėjusi iškaba.
Kino teatrus išparduodant kaip karštus kaštonus, netrukus savivaldybės žinioje jų liko tik du – “Skalvija” ir “Lietuva”. Galų gale prieš trejus metus Vilniaus merija ryžosi parduoti ir “Lietuvą”, nors visi šalies kinomanai prieš tokį sprendimą stojosi piestu.
“Vilniaus savivaldybė tuomet nepaisė daugybės žinomų ir autoritetingų kultūros pasaulio žmonių bei organizacijų protestų”, - prisimena kino kritikas Vaidas Jauniškis.
Sostinės taryba neklausė netgi pačios merijos specialistų patarimo. “Aš asmeniškai buvau prieš pardavimą. Šį klausimą sprendė ne kultūros valdininkija, o miesto politikai. Mūsų pasiūlymai buvo kitokie. Deja, į mūsų nuomonę nebuvo atsižvelgta”, - apgailestavo Vilniaus savivaldybės Meno ir kultūros skyriaus vedėjas Edmundas Žalpys.
Specialistų nuomone, pardavus “Lietuvą” šnekėti apie kokią nors miesto kino strategiją nėra prasmės. “Gal prieš septynerius metus per vieną konferenciją man pirmą kartą uždavė klausimą - kokia jūsų valdžios politika kino atžvilgiu? Aš visą laiką tegalėjau pasakyti - jokios. Bet tas jokios politikos nebuvimas - tai naikinimas”, - tvirtino kino teatro “Lietuva” direktorė Vida Ramaškienė.
“Lietuva” - privačiose rankose
Keturis dešimtmečius buvusį Lietuvos kino teatrų flagmaną nusprendė įsigyti didžiausia šalyje privačių įmonių grupė - “Vilniaus prekyba”. Jiems pasiūlius kainą, daug kas iš nuostabos kraipė galvas – kelis kartus daugiau nei pradinė aukciono kaina, o ir skaičius nei šioks nei toks. Vėliau paaiškėjo, kad tai – “Vilniaus prekybos” vadovo Nerijaus Numavičiaus gimimo data su daug nulių.
“Tai buvo tik mintis ir daugiau nieko - ji nuvilnijo, nuskambėjo ir tuo viskas ir pasibaigė”, - ne itin pageidavo į šią istoriją gilintis vienas iš devynių “Vilniaus prekybos” grupės akcininkų Mindaugas Marcinkevičius. Matyt, N.Numavičius nebuvo pernelyg sužavėtas savo kompanionų idėja ir “Vilniaus prekyba”, sumokėjusi baudą, “Lietuvos” kino teatrą galų gale nusipirko už perpus mažesnę sumą, nei siūlė iš pradžių – kiek daugiau nei tris milijonus litų.
Pardavimo sąlygos reikalavo, kad naujieji savininkai trejus metus išlaikytų kino teatro paskirtį, demonstruotų ne mažiau 80 procentų buvusio kino seansų kiekio ir išlaikytų tam tikrą darbuotojų skaičių. “Vilniaus prekyba” šių reikalavimų sąžiningai laikėsi - tiesa, visus vargus ir rūpesčius perkėlusi ant kino teatro nuomininko pečių.
Kino verslas reikalauja specifinių žinių ir įgūdžių, todėl niekada šios srities prioritetine nelaikiusi “Vilniaus prekyba”, atlikusi nuodugnų “Lietuvos” auditą, pasiūlė kino teatro direktorei Vidai Ramaškienei įkurti savo UAB ir iš jų kino teatrą nuomoti. V.Ramaškienė sutiko ir naujai iškepta įmonė “Europos kinas” ėmėsi darbo. Tuomet V.Ramaškienė “Pinigų kartai” sakė besitikinti “Vilniaus prekybai” įrodyti, kad “Lietuva” galinti dirbti rentabiliai. Deja, taip neatsitiko.
Treji metai kovos
Vienintelė UAB “Europos kinas” akcininkė teigia, kad jos bendrovė vos padengia išlaidas. “ Žinoma, mūsų didžioji salė nėra ekonomiška ir išlaikyti pastatą žiemą yra sudėtinga, o vasarą sumažėjo žiūrovų”, - guodėsi V.Ramaškienė.
Tiek “Lietuvos” direktorė, tiek “Vilniaus prekybos” vadovai pripažįsta, jog vienintelė priežastis, kodėl iki šiol vis dar nesubankrutavo “Europos kinas” - simbolinis kino teatro nuomos mokestis. UAB “Vilniaus akropolis” valdybos pirmininkas M.Marcinkevičius sakė, kad turintis teisę subnuomoti patalpas ir reklamos plotus “Europos kinas” kai kada jiems patiems tuos reklamos plotus ir išnuomodavo. Pasibaigus privatizavimo sandėrio įsipareigojimų terminams, “Vilniaus prekyba” apsisprendė – kino teatro čia nebebus.
“Kas čia bus, mes dar ir patys nežinome, - pasakojo M.Marcinkevičius. - Turbūt arba daugiabutis gyvenamasis namas arba komercinės ūkinės paskirties pastatas. Prieš mėnesį mes kreipėmės į architektų biurą, kuriam vadovauja Algimantas Nasvytis, kad jie mums pateiktų galimus sprendinius dėl naujo pastato atsiradimo. Kol kas jokių sprendinių mes nematėme, bet tikimės išvysti artimiausiu metu”
V.Ramaškienė puoselėja viltį ir toliau likti kino versle. Tačiau meno ir verslo atstovų požiūris į pinigus radikaliai skiriasi. “Manau, būtų nesunku įrengti vieną ar dvi nedideles kino sales kad ir to paties gyvenamojo namo rūsyje. Tiesa, čia kol kas tik mano “fiks” idėja ir apie tai aš “Vilniaus prekybai” dar nieko nesakiau. Tačiau, žinoma, apie pelną čia nereikėtų galvoti. Galbūt mūsų verslininkų požiūris į meną kiek pasikeitė...”, - vylėsi V.Ramaškienė.
Iš “Pinigų kartos” išgirdęs apie šį V.Ramaškienės pasiūlymą, M.Marcinkevičius liko skeptiškas: “Įrengti vieną ar dvi nedideles sales galim ne tik mes. Gali bet kuri komercinė struktūra, jeigu tik tai bus pelninga. Pastatyti ir išnuomoti kino sales tereikia gerų architektų ir gerų konstruktorių. Bet surasti tinkamą, mokų operatorių, kuris galėtų ilgam išsinuomoti ir laiku mokėti nuomą, nėra taip paprasta. Jeigu ponia Ramaškienė sukurs struktūrą, galinčią pelningai rodyti nekomercinį kiną, tai mes su malonumu ir pastatysim ir išnuomosim. Bet mums reikia labai aiškios pinigų grąžos”.
Pasak M.Marcinkevičiaus, kino teatras “Lietuva” uždaromas todėl, kad “akivaizdu, jog jis nesugeba konkuruoti su didžiaisiais kino centrais - tiek “Coca-Cola Plaza”, tiek esančiu “Akropolyje”. Dėl komercinės nesėkmės V.Ramaškienė taip pat linkusi kaltinti konkurentus: “ Dar viena priežastis, kodėl nėra pelno - tai, kad visų didžiųjų kino kompanijų filmų platinimo teisės yra mūsų konkurentų rankose. Mes negaunam naujausių filmų. Tiksliau, gauname juos gerokai vėliau nei “Forum cinemas”.
Lietuvoje – kino monopolis
Žinia, kad “Lietuvos” didžiosios kino salės eksploatacinės išlaidos suryja visą pelną, “Forum cinemas” vadovo nenustebino. “Vadinamuosius “art house” filmus mes demonstruojame atskiroje, specialiai tam tikslui skirtoje salėje. Juos žiūri apie 11 procentų visų žiūrovų. Tie 11 procentų – tai 90 000 apsilankymų. Tai beveik prilygsta viso “Lietuvos” kino teatro apsilankymų skaičiui, kuris pernai siekė 120 000. Bet išlaikyti vieną salę didžiuliame kino komplekse kainuoja žymiai pigiau nei atskirą pastatą”, - kalbėjo A.Baltrušaitis.
Tačiau atremti kaltinimus monopoliu “Forum cinemas” būtų žymiai sunkiau. Tiksliau, neįmanoma. Lietuvos kino rinka pernai pasiekė 14,5 mln. litų, iš jų 10,2 mln. į savo kasas surinko “Forum cinemas”. Tai – 70 procentų šalies rinkos. Vilniuje “Lietuva” ir “Skalvija” turėjo apie 7-8 procentus rinkos. Išnykus “Lietuvai”, “Forum cinemas” sostinėje taptų vienvaldžiu šeimininku. Užimdamas dominuojančią padėtį kino demonstravimo rinkoje, “Forum cinemas” nesunkiai iškovojo ir apie 80 procentų kino platinimo rinkos.
“Jeigu “Forum cinemas” dabar kreiptųsi leidimo išsinuomoti “Akropolio” kino kompleksą, jie tokio leidimo negautų”, - “Pinigų kartai” sakė Konkurencijos tarybos (KT) atstovė Palmyra Kvietkauskienė. Tačiau “Forum cinemas” jokio leidimo prašyti nereikėjo – pagal tuo metu galiojusius įstatymus, Konkurencijos taryba negalėjo kištis, jei vadinamosios koncentracijos procese dalyvaujančių ūkio subjektų suminė metinė apyvarta neviršijo 30 mln. litų. Būtent po to, kai FC išsinuomojo “Akropolio” multipleksą, KT inicijavo įstatymo pataisas. Pernai gegužės pirmąją įsigaliojusios pataisos leidžia atskirais atvejais KT kištis ir tuomet, jei neviršytas 30 milijonų slenkstis. Tačiau įstatymai atbuline data negalioja.
Istoriją, kaip FC išsinuomojo “Akropolio” kino sales, verta įtraukti į verslo vadovėlius. Išgirdę nuomos sąlygas, suomių kapitalo kontroliuojami FC net nenorėjo leistis į kalbas. Suomiai kapituliavo tuomet, kai po serijos akcijų (pvz., perki “HyperMaximoje” už 30 lt – bilietas į kiną 1 lt.!) “Coca-cola Plaza” nebeliko žiūrovų.
Išeitis – subsidijos
Išeitis iš susidariusios padėties yra. Išradinėti dviračio čia nereikia – stebuklingoji lazdelė seniai atrasta ir išmėginta. Jos vardas – subsidijos. Nesutariama tik, kas turėtų remti intelektualųjį kiną – verslas ar valstybė.
“Nemažoj daly Europos valstybių nekomercinis kinas yra subsidijuojamas. Ir jeigu ponia Ramaškienė ar kažkas kitas įtikintų visuomenę ir valstybę subsidijuoti nekomercinį kiną ir iš tų subsidijų padengti kino salės nuomos išlaidas, aš manau mes su malonumu sutiktume nuomoti komerciniais pagrindais “Lietuvos” kino teatro pastatą nekomercinio kino demonstravimui”, - sakė M.Marcinkevičius.
Tuo tarpu ne itin valstybės parama pasikliaujantys meno žmonės baksnoja pirštu verslininkų pusėn: “Tarkime, “Philip morris” remia šiuolaikinį šokį, “Carlsberg” Kopenhagoje pastatė didžiulę Gliptoteką - t.y. modernaus meno muziejų, o Taline iš kazino pinigų yra iškilęs šiuolaikinės dailės muziejus”, - sektinus mūsų verslinikams pavyzdžius vardijo kino kritikas Vaidas Jauniškis.
Šiek tiek nekomercinį kiną remia ir Vilniaus savivaldybė. Pavyzdžiui, “Skalvijos” kino teatrui sostinės merija pernai skyrė 150 000 litų. Atskirai remiami ir Vilniuje vykstantys kino festivaliai.
Tačiau Pasak “Lietuvos” kino teatro direktorės, dažnai savo kalbose kaip nenuginčijamą argumentą mėgstantys naudoti frazę “taip yra Europoje” miesto politikai galėtų ir pasidomėti Europinėmis kino tendencijomis. Per visą Rytų ir Vidurio Europą persiritus kino teatrų naikinimo bangai, dabar ritasi antroji banga – kino teatrų, kur bus demonstruojamas nekomercinis kinas, statybos valstybės lėšomis. Gali atsitikti taip, kad ir Vilnius bus priverstas savo lėšomis statyti dideliems kino renginiams tinkamą salę. Mat turime ambicijų 2009 metais iškovoti Europos kultūros sostinės vardą. Jei Europos sąjunga palaimins šią idėją, tai naujo kino centro statyba neišvengiama.
